Pirmasis išbandymas buvo anglų kalbos testas, po to – du pokalbiai „Skype“ pagalba, kurių metu buvo tikrinama mano savanoriavimo patirtis, kaip aš elgiuosi tam tikrose stresinėse situacijose, kokia yra mano motyvacija būti žaidynių savanoriu. Po gero pusmečio sulaukiau oficialaus laiško „Sochi says DA to you!“ ir tada pradėjau galvoti, kiek pinigų reikės šiam mano nuotykiui ir ar vadovas išleis mane atostogų visam mėnesiui.
Savanoriai olimpinėse žaidynėse dirba be jokio atlygio, be to, atvykti į olimpiadą turi savo lėšomis. Šios žaidynės yra išskirtinės tuo, jog pirmą kartą istorijoje, organizatoriai pasiryžo suteikti nakvynę visiems savanoriams, iki šiol, panašiuose renginiuose savanoriai savo apgyvendinimu turėjo rūpintis patys ir jis dažniausiai buvo tikrai ne pigus. Olimpinių žaidynių savanoriai gauna maitinimą, gali nemokamai naudotis viešuoju transportu. Kiekvienam savanoriui yra duodamas aprangos ir aksesuarų komplektas, kuris po žaidynių lieka jam kaip atminimas.
Man pasisekė, kad turiu supratingą vadovą ir labai geranoriškus bendradarbius, todėl beliko pasirūpinti tik lėktuvo bilietais ir krautis lagaminus. Na, tiesa, iki savo išvykimo dar turėjau praeiti tam tikrus nuotolinius mokymus, perskaityti ne vieną šimtą puslapių mokomosios medžiagos apie olimpinius objektus, sporto šakas, savo darbo funkcijas, saugumo užtikrinimą ir išlaikyti testus.
Taigi ankstyvą sausio 29-osios rytą kartu su dar viena kolege savanore pradėjom savo olimpinę kelionę. Lietuvą palikom spaudžiant beveik 20 laipsnių šaltukui, o žiemos olimpinių žaidynių sostinė mus pasitiko saulėtu dangumi ir +15 laipsnių temperatūra. Vos išėjus iš oro uosto teko slėpti savo kumštines pirštines ir kepures. Oro uoste mus pasitiko dar viena lietuvė savanorė, kuri į Sočį atvyko jau prieš dvi savaites, ji visą šį laiką, kartu su kitais „ceremonijų“ savanoriais intensyviai ruošiasi žaidynių atidarymo ceremonijai, taigi atidaryme turėsime ne tik čiuožėjus Povilą su Margarita, bet bus ir daugiau lietuviškų akcentų! Šioje olimpiadoje turėtų dalyvauti mažiausiai 8 savanorės iš Lietuvos, bent jau tiek mums pavyko surasti per socialinius tinklus.
Padedant savanorei Kornelijai mums pavyko išvengti lupikaujančių taksistų šalia oro uosto, kurie labai primygtinai siūlė savo brangias paslaugas, ir į viešbutį nusigavome specialiu olimpiniu autobusu, kuris savanorius vežioja nemokamai. Kadangi apgyvendinimą suteikia organizatoriai, kambariokus jie parenka savo nuožiūra, deja visos lietuvės gyvename skirtinguose viešbučiuose, bet tai ir puiki proga artimiau susipažinti su savanoriais iš kitų šalių.
Mane apgyvendino su ruse Elena, ji studijuoja Maskvos universitete tarptautinius santykius, kadangi šiame universitete yra dėstoma ir lietuvių kalba, mano kambario draugė jau nemažai žinojo apie Lietuvą ir net mokėjo keletą lietuviškų frazių, be to ji pasigyrė, kad neseniai lankėsi pianisto Luko Geniušo koncerte, o taip pat yra didelė Alinos Orlovos gerbėja, bet labai nustebo sužinojusi, kad populiariausia sporto šaka Lietuvoje yra krepšinis.
Vakare dar spėjome nuvažiuoti į Olimpinį parką pasiimti savo akreditacijas ir savanorio uniformos komplektą. Kitą dieną mūsų jau laukia pirmieji apmokymai.
