Šachmatai ir boksas vienoje sporto šakoje
Taip vadinamo „chessboxing'o“ idėja pirmąkart buvo paminėta serbų kilmės prancūzų karikatūristo Enki Bilal'o 1992-ais metais išleistoje mokslinės fantastikos novelėje „Le Froid Equator“ („Šaltasis pusiaujas“ - liet.), o praktiškai pritaikyta po 11-os metų, bendradarbiaujant vokiečiams ir olandams. Kiekviena šio šachmatų ir bokso mišinio dvikova prasideda keturias minutes trunkančiu žaidimu šachmatais, po to varžovai tris minutes boksuojasi, po to vėl keturias minutes žaidžia šachmatais. Kiekviena dvikova susideda iš 11 raundų (6 šachmatų ir 5 boksavimosi) tarp kurių daromos vienos minutės pertraukėlės tam, kad varžovai spėtų tai užsidėti, tai nusiimti bokso pirštines, o kiekvienas jų turi po 12 minučių daryti ėjimams šachmatų lentoje.
Nors, atrodytų, kad aišku, kaip galėtų baigtis mačas, tačiau jo galimų baigčių yra visai nemažai: mačas gali baigtis žaidžiant šachmatais – matas, baigiasi žaidėjui skirtas laikas, žaidėjas pasitraukia; arba boksuojantis – žaidėjo pasitraukimas, nokautas, teisėjo sprendimas; jei šachmatų partija baigiasi pato pozicijoje, laimi žaidėjas, surinkęs daugiau taškų boksuojantis, tačiau jei ir čia rezultatas lygus, laimi žaidėjas, žaidęs juodomis šachmatų figūromis.
Būtų galima teigti, kad geras boksininkas, net nieko nežinodamas apie žaidimą šachmatais, gali laimėti dvikovą nokautuodamas priešininką jau pirmame boksavimosi raunde, tačiau oficialiose „chessboxing'o“ varžybose gali dalyvauti tik žaidėjai, turintys ne mažesnį nei 1800 ELO reitingą, naudojamą apskaičiuoti žaidėjo šachmatais pajėgumą.
Be to, sportininkas turi būti jaunesnis nei 35-ių metų amžiaus ir sudalyvavęs bent 20-yje bokso dvikovų. Nors reikalavimai nėra patys lengviausi, tačiau, remiantis Berlyne įsikūrusios pasaulinės „chessboxing'o“ organizacijos duomenimis, šios sporto šakos šakos gerbėjai yra susibūrę į organizacijas Sibire, Indijoje, Kinijoje ir Irane, o Londone, Los Andžele ir Krasnojarske yra atidaryti šio žaidimo klubai. Organizacijos skaičiavimais, pasaulyje yra apie 150 000 potencialių šios sporto šakos propaguotojų.
Greičiausias aikštės sporto šaka pasaulyje
Daugybę aistruolių į stadionus pritraukiantis hurling'as yra viena seniausių sporto šakų šalyje, turinti beveik 3000 metų senumo šaknis. Norint pelnyti įvartį, medine lazda reikia numušti mažą kamuoliuką į futbolo vartams identiškus priešininkų vartus arba tris kartus pataikyti tarp dviejų virš vartų esančių 6-7 metrų aukščio virpstų.
Beje, kamuoliuką galima pagauti su ranka ir taip nešti ne daugiau nei keturis žingsnius arba perduoti netoli esančiam komandos žaidėjui. Nors žaidimo tempas yra labai spartus, tačiau hurling'as žaidžiamas už futbolo aikštę 130-145 metrų ilgio ir 80-90 m pločio aikštėje, o kiekvienoje komandoje žaidžia po penkiolika žaidėjų, o per priklausomai nuo varžybų lygio 70 ar 60 minučių trunkančias rungtynes galimi penki keitimai. Jei po pagrindinio laiko vis dar lygu, rungtynės peržaidžiamos, jei šios taip pat baigiasi lygiosiomis, žaidžiamas 20 minučių pratęsimas, tačiau jei ir jis nepadeda išaiškinti nugalėtojo, rungtynės peržaidžiamos dar kartą.
Ši sporto šaka taip pat nėra viena iš saugiausių, mat gerai pamuštas 110-120 gramų svorio kamuoliukas gali lėkti beveik 160 km/val. greičiu, tačiau retas hurling'o žaidėjas noriai dėvėjo šalmą. Padėtis drastiškai pasikeitė 2010-ais metais, kai specialaus šalmo su veido apsauga dėvėjimas tapo būtinas visų lygių hurling'o varžybose. Jei bent vienas žaidėjas žengia ant vejos neužsidėjęs šalmo, teisėjas privalo sustabdyti rungtynes. Beje, teisėjas gali skirti pražangas už daugybę dalykų: kamuoliuko paėmimą nuo žemės su ranka; kamuoliuko metimą; bėgimą daugiau nei keturis žingsnius su kamuoliuku rankose; kamuoliuko pagavimą tris kartus iš eilės nepamušus jo į žemę; kamuoliuko permetimą iš vieno delno į kitą; lazdos metimą; įvarčio pelnymą ranka.
Tačiau galima priešininkų komandos žaidėją galima sustabdyti, susirėmus petys į petį ar blokuoti kamuoliuką, sulaikant jį tarp savo ir priešininko lazdų. Palaikyti tvarką rungtynių metu pagrindiniam teisėjui padeda du kamuoliuko kryptį nusakantys šoninės linijos teisėjai, už žaidėjų keitimus ir pridėtinį laiką atsakingas ketvirtasis arbitras bei keturi už įvarčių įskaitymą ar neįskaitymą atsakingi teisėjai (po du prie kiekvienų vartų).
Žiauri ir pavojinga atrakcija iš Azijos
PETA organizacijai turbūt siaubą kelianti sporto šaka, apie kurią silpnesnių nervų žmonėms siūlome neskaityti. Centrinėje Azijoje ir ypač Afganistane bei Turkmėnistane populiarus buzkashi's kažkuo panašus į polą, tačiau čia kamuoliuką ir lazdas atstoja ožkos skerdiena, kurią reikia numesti ant specialių 3,5 metro skersmens ir 1,5 metro aukščio priešininkų „vartų“. Laimi ta komanda, kuri tai padaro daugiau kartų, o atiminėti ožkos skerdieną galima beveik visais įmanomais būdais (neleidžiama naudoti tik ginklų), todėl žaidėjai dėvi storus apsauginius drabužius ir tvirtus šalmus, kad apsisaugotų nuo priešininkų komandos narių spyrių batais bei botagų kirčių. Beje, pradėjus vienas rungtynes, niekada nėra aišku, kada jos baigsis – žaidimas gali tęstis net kelias savaites.
Kazachstane ši sporto šaka taip pat labai populiari, tačiau vadinama kokparu, o oficialus taisyklių rinkinys paskelbtos jau 1949 metais. Nacionalinė Kazachstano kokparo asociacija buvo įregistruota 2000-ais metais – dabar kiekvienas iš 14 šalies regionų turi profesionalią komandą, o pietinėje šalies dalyje įregistruotos net 32 profesionalios ekipos. Pagal dabartines šios sporto šakos nuostatas, komandą gali sudaryti dešimt žaidėjų, tačiau tik keturi iš jų gali varžytis 200 metrų ilgio ir 80 metrų pločio aikštėje. Taip pat galima keisti ne tik žaidėjus, tačiau ir arklius.
