Į tarptautinę areną po ketverių metų pertraukos grįžusi R. Meilutytė interviu davė praėjusią savaitę – likus kelioms dienoms iki Europos čempionato starto Romoje.
Savaitgalį ji papildė savo apdovanojimų kolekciją 100 m plaukimo krūtine finale iškovota bronza, dar vieną progą turės ir perpus trumpesnėje distancijoje.
Iš ilgos užmaršties išnirusios plaukikės rezultatai dabar jau nebestebina – laikas stebėtis buvo birželį, kuomet lietuvė pelnė auksą ir bronzą Budapešte (Vengrija) vykusiose planetos pirmenybėse.
„2019-aisiais pasitraukdama iš plaukimo, Rūta padarė ir tai, kas jos kartos žmonėms prilygsta suplėšytam pasui – išsitrynė savo paskyras socialiniuose tinkluose. Juk jei tavęs nėra internete, tavęs nėra iš viso. Tačiau prieš du mėnesius mes staiga supratome, kad R. Meilutytė ne tik vis dar egzistuoja, bet ir yra nauja 50 m plaukimo krūtine pasaulio čempionė“, – pristatydamas savo pašnekovę rašo „Undici“.
Pateikiame sutrumpintą R. Meilutytės interviu Italijos žurnalui, kuriame plaukikė atviravo apie prarastą paauglystę, lūkesčių girnas, demonus savo pačios galvoje, pradėtas komunikacijos studijas ir norą suburti glaudesnę plaukikų bendruomenę.
– Kodėl nusprendėte grįžti į plaukimą?
– Tiesiog pasiilgau jo. Pasiilgau vandens, greičio, to, per ką išreikšdavau dalį savęs pačios. Buvo malonu grįžti į treniruotes, be to, tai į naudą mano psichologinei sveikatai. Kelerius metus sporto mano gyvenime buvo nedaug, kūnui reikėjo fizinio krūvio.
– Pasiilgote tik paties plaukimo ar taip pat ir lenktyniavimo?
– Varžybos yra ta dalis plaukimo, kuri man ypač patinka. Mėgstu varžytis. Kuomet padariau pauzę, kaip tik ir turėjau atsakyti sau į klausimą, ar tai man vis dar tebėra smagu.
– Baigdama karjerą 2019 metais sakėte, kad norite mokytis ir susipažinti su paprastais dalykais, savimi pačia bei pasauliu. Ką per tą laiką patyrėte?
– Galėjau dažniau matytis su draugais, šeima, ilgiau vaikščioti su šunimi. Ir nereikėjo visko planuoti savaitėms ar mėnesiams į priekį. Gyvenau spontaniškai. Tai – maži dalykai, bet jie man buvo labai svarbūs. Taip pat baigiau vidurinę mokyklą – mokslus buvo tekę pristabdyti 2016-aisiais dėl Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Nors ir penkeriais metais vėliau, bet gavau brandos atestatą. Tuomet įstojau į universitetą ir labai savimi didžiuojuosi. Dabar Kaune studijuoju komunikaciją.
O iki tol viskas, ką aš žinojau, buvo plaukikės gyvenimas. Nors iš šono jis galbūt atrodo labai įdomus, iš tiesų viskas kartais būna gerokai pilkiau ir nuobodžiau. Dabar pažįstu daugiau žmonių, nesusijusių su plaukimu, atsivėriau naujoms galimybėms ir patirtims.
– Ar galima sakyti, kad dėl sporto netekote savo paauglystės?
– Nežinau, ko netekau, gyvenau kitokį gyvenimą. Galiu tik įsivaizduoti tokius dalykus kaip laikas su draugais, meilė, mokykla, pirmieji pasimatymai. Mano paauglystė buvo kitokia. Ar buvau laiminga? Kartais – taip, kartais – ne.
– Kada pastebėjote, kad kažkas nėra tvarkoje? Ar tai susiję su išgyventa depresija?
– Visų pirma, depresija man niekada nebuvo oficialiai diagnozuota. Tačiau pati galvoju, kad kažkas nutiko 2013-aisiais po pasaulio čempionato Ispanijoje. Per trumpą laiką laimėjau labai daug ir nekantravau sužinoti, ką dar galiu padaryti. Nesupratau, į kokį akligatvį krypsta mano gyvenimas.
Visuomenėje susiformavo tylus įsitikinimas, kad aš privalau visada laimėti, kadangi nebuvo argumentų, verčiančių manyti priešingai. Lūkesčiai buvo tokie dideli, kad pamažu praradau suvokimą, dėl ko plaukiu. Jaučiausi pasiklydusi, prasidėjo mitybos sutrikimai, išlindo kitos bėdos, pernelyg spaudžiau savo kūną. Jis bandė prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, augimo, brendimo. Viskas, apie ką galvojau, buvo progresas baseine, nuolat treniruodavausi, keliaudavau ir startuodavau varžybose. Tai buvo labai intensyvus metas, kuris atvedė į smarkų perdegimą – tuomet pradėjau lankyti terapiją.
– Ar vartojote vaistų?
– Taip, maždaug pusantrų metų. Bet paskui nustojau.
– Ar jūsų psichologinei savijautai turėjo įtakos pagrindinės konkurentės iš Rusijos Julijos Jefimovos dopingo istorijos?
– Nemanau, bet jos išklibino mano tikėjimą Tarptautine plaukimo federacija (FINA). Tas pats nutiko prieš kelis mėnesius, kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą: FINA delsė per ilgai, kol galiausiai ryžosi pritaikyti sankcijas, taip ir neužėmė aiškios pozicijos dėl to, kas šiandien dedasi pasaulyje.
– Kita vertus, jūs pati prasidėjus karui vėl aktyviai pasinėrėte į socialinius tinklus.
– Lietuvos istorija panaši į Ukrainos, Rusija buvo mus okupavusi du kartus. Mano seneliai ir proseneliai patyrė tą patį siaubą, kokį dabar kenčia ukrainiečiai. O gal ir didesnį. Beprotiška, kad tai vyksta XXI amžiuje, vos už kelių šimtų kilometrų nuo mano namų. Negaliu to nematyti.
– Ką pasakytumėte manantiems, jog sportininkai neturėtų leistis į politiką ir verčiau vengtų kalbėti tokiomis temomis?
– Nesąmonė. Sportininkai yra svarbi visuomenės dalis ir turi kalbėti apie svarbius visuomenei klausimus. Daug kas laiko atletus pavyzdžiu, todėl reikia elgtis atsakingai.
– Ar kada nors pagalvojote, kad antidopingo taisyklių pažeidimas (dopingo kontrolieriai tris kartus per vienerius metus nerado lietuvės deklaruotoje vietoje, dėl to ji buvo diskvalifikuota dvejiems metams) gali sutepti jūsų karjerą?
– Žinau, kad visada atsiras įtarių žmonių. Tiesą sakant, aš pati turbūt įtarinėčiau, jei taip nutiktų kažkam kitam. Bet tai man nepernelyg rūpi – visi, kas mane pažįsta, žino, kad aš niekada, niekada nebūčiau vartojusi kažko draudžiamo. Tiesiog nesu toks žmogus.
– Kaip dabar vertinate visus tuos apdovanojimus, kuriuos žėrėtės 2012-2014 metais – ar jie kelia pasididžiavimą, ar kaip tik yra našta?
– Didžiuojuosi juos prisimindama. Visai neseniai po ilgos pertraukos peržiūrėjau 2012 metų Londono olimpinių žaidynių finalą. Supratau, kiek žmonių meilės tada man buvo skirta, nepaisant to, jog tebuvau 15-metė. Neįtikėtina. Labai didžiuojuosi ta mergaite, visais atžvilgiais.
– Ir koks jausmas vėl būti pasaulio čempione?
– Beprotiška. Manau, kad to nusipelniau. Pergalė Budapešte suteikė man daug džiaugsmo ir pasitikėjimo savo jėgomis.
– Ar sekate plaukimo varžybas kaip žiūrovė?
– Dabar – taip, ir tuo mėgaujuosi, žiūriu visas rungtis. O prieš kelerius metus nieko nežiūrėdavau. Man tiesiog nerūpėjo.
– Ar per tuos metus, kai buvote pasitraukusi iš sporto, įkėlėte koją į baseiną?
– Taip, kelis kartus. Pasitreniruodavau savaitę ar mėnesį, bet tuomet vėl viską mesdavau. Tai nebuvo naudingas užsiėmimas, nes visiškai negalvojau apie grįžimą į sportą.
– Kaip manote, kodėl tiek daug plaukikų susiduria su psichologinėmis problemomis?
– Plaukimas yra labai varginanti sporto šaka. Plaukikai sunkiai treniruojasi, ir manau, kad ne visi treneriai supranta, koks svarbus yra poilsis. Be to, tai yra individuali sporto šaka, taigi, visada esi vienas su savo mintimis. Mums derėtų turėti bendruomenę, kurioje būtų galima išsikalbėti, pasidalinti savo jausmais su visais. To plaukime dar trūksta.
Galbūt atvirai kalbėti apie savo silpnybes, pažeidžiamumą vis dar laikoma tabu. Kartais treneriams ir net patiems sportininkams medaliai tampa absoliučiu prioritetu, ir jie pamiršta viską kitką.
– Kokia asmenybe jaučiatės dabar?
– Pasitikinčia savimi, gana giedra ir romia. Stengiuosi gyventi šia akimirka. Be abejo, galvoje vis dar išlikę visokių minčių, bet šiame gyvenimo etape jaučiuosi laiminga.
– Ar norėtumėte padėti kitiems, kuriems sunkiau sekasi susitvarkyti su psichologija?
– Norėčiau, nors ir nemanau, kad pati jau visiškai su tomis problemomis susidorojau. Bandau dalintis savo patirtimi socialiniuose tinkluose ir duoti patarimų, norėčiau labiau įsitraukti į savo bendruomenės rūpesčius. Niekada neatsisakau padėti, jeigu kas nors prašo.
***
Prieš Europos pirmenybes R. Meilutytė apie išgyventus psichologinius sunkumus papasakojo ir swimswam.com svetainei. Pateikiame valandos trukmės pokalbio vaizdo įrašą:
