L. Batulevičiūtė – sporto medicinos rezidentė, turi bendrosios praktikos slaugytojos licenciją ir dirba Santariškių klinikos reabilitacijos fizinės ir sporto medicinos centre. Ji šešerius metus studijavo Vilniaus universitete, 2014-aisiais po medicinos studijų gavo magistro diplomą ir dabar antrame kurse specializuojasi rezidentūroje.
– Pasirinkai sporto mediciną. Ar dėl mokslo nenutrauksi šiuolaikinė penkiakovės pratybų?
– Pirmiausiai, savęs penkiakovės mėgėja tikrai nelaikau. Nesu tokia silpna negu kitos. Man iki olimpinės čempionės Lauros Asadauskaitės dar toli, tačiau su kitomis galiu puikiai konkuruoti.
Mane tobulina treneris Pavelas Makarovas, truputį dar pamoko Tomas Makarovas, su kuriuo anksčiau kartu sportavome. Jis pasižiūri, kaip įveikiu atskiras bėgimo atkarpas, negaili patarimų. Didelis sporto entuziastas yra mano tėvelis, kuris dažnai pabėgioja ant Šeškinės kalno, o kartais su juo – ir aš. Su penkiakove ir toliau draugausiu.
– Į penkiakovę atėjai iš plaukimo baseino, kuo tave sudomino ši sporto šaka?
– Penkios rungtys – tai ne viena. Penkiakovėje irgi yra plaukimas. Šeimoje mes augome trys sesutės ir mama norėjo, kad visos išmoktume plaukti.
Man lankant trečią klasę mama nuvedė į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą ir pradėjau mokytis plaukti.
Besimokydama šeštoje klasėje jau lankiau Lazdynų plaukimo baseiną. Tačiau nei aš, nei dvejais metais už mane jaunesnė sesutė Rasa plaukikėmis netapome.
Sesutė susidomėjo lengvąja atletika, lankė treniruotes pas Laimą Juchnevičienę ir teikė gražių vilčių. Tačiau ją iš rikiuotės išvedė kojos trauma. Gydytojai porą metų niekaip negalėjo nustatyti, kas tai per liga. Ilgainiui Rasa susirado gerą gydytoją chirurgą ir pagal kompiuterinės tomografijos nuotrauką buvo surasta kulno kaule esanti atauga. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį jai buvo padaryta operacija.
O aš dvyliktoje klasėje pasukau į šiuolaikinę penkiakovę. Jau tada buvau apsisprendusi, kad studijuosiu sporto mediciną.
Nuo pat pradžių mediciną visą laiką teko derinti su penkiakove. Joti pradėjau tik studijuodama pirmame kurse.
– Kada baigsi rezidentūros studijas?
– Kitąmet birželį. Teko mokytis net devynerius metus. Ir tai ne pabaiga: galvoju apie tolesnes studijas.
Sportas man išugdė kantrybę. Noriu padėti sportininkams, kad jie mažiau gautų traumų ir galėtų pasiekti trokštamus rezultatus.
Sportas man yra gyvenimo būdas, o medicina – darbas, pragyvenimo šaltinis. Beje, Santariškėse kineziterapeute dirba ir mano sesuo Rasa, kuri baigė Vilniaus universitetą, ir kartu su ja dabar atliekame įvairius tyrimus.
Analizuojame bėgimo technikos ypatumus po Achilo sausgyslės traumų. Vėliau atliksime kitokius tyrimus, dėl to ir mąstau apie doktorantūrą.
– Tad tėvų pagalba tau jau nereikalinga?
– Ne, rezidentūroje pati užsidirbu. Dar dirbu Vilniaus miesto sporto centre, aptarnauju bokso, imtynių, dziudo, lengvosios atletikos varžybas, budžiu. Esu sveikatos priežiūros specialistė. Pasirinkau tas sporto šakas, kur sportininkai patiria daugiausiai traumų ir įgyju daugiau praktikos.
Daug traumų būna per imtynių varžybas, jų negaliu ramiai žiūrėti, tenka daug padirbėti. Bet nepavargstu, man įdomu.
– Per tuos mokslus ir Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės nuplaukė.
– Dar nenuplaukė, kaip žmonės sako, viltis miršta paskutinė. Stebuklo nereikia tikėtis. Reikia, kad mane dažniau nuvežtų į varžybas. Kovo 18 d. dalyvausiu varžybose Minske.
Labai tikiuosi, kad būsiu pakviesta dalyvauti Pasaulio taurės trečio etapo varžybose, kurios kovo 30 d. vyks Romoje.
Būtinai reikia patekti į taurės varžybų finalą Amerikoje ir ten pelnyti daug taškų bei gerai pasirodyti pasaulio čempionate.
