Bet kol to nepatvirtino Seimas, už Lietuvos sporto politikos įgyvendinimą ir toliau atsakingas nuo 1990 m. veikiantis Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (KKSD). Jo laikinoji vadovė nuo liepos yra teisininkė Kornelija Tiesnesytė.
– Per 17 metų trunkančią darbo KKSD karjerą turbūt buvo visokių darbinių patirčių ir situacijų. Kaip apibūdintumėte dabartinę atmosferą ir nuotaikas departamente? Gal jums perėmus vadovavimą kas nors spėjo pasikeisti?, – LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“ paklausė K. Tiesnesytės.
– Sakyčiau, dabar vakuumas. Kaip anksčiau laukėme, taip ir toliau laukiame, nors visi jau pavargę nuo nežinios ir laukimo.
Kai pradėjau dirbti laikinąja generaline direktore, pirmas dalykas, kurio kolegų paprašiau, kad nebūtų nešiojamos popierių krūvos. Iki tol rezoliucijos būdavo rašomos ranka, todėl pirmiausia sutariau, kad tai, ką galima, tvarkome elektroniniu būdu. Aš dokumentus pradėjau pasirašinėti elektroniniu parašu. Taigi popierizmo sumažėjo. Kolegos irgi pastebėjo, kad su dokumentų rengimu susiję darbo krūviai šiek tiek pamažėjo, kai kurie klausimai išsprendžiami greičiau.
Kadangi su visais kolegomis dirbau, mes ir toliau taip pat bendraujame. Jie eina tiesiai pas mane ir klausia. Atsirado daugiau neformalaus bendravimo.
– Ar žodis „užklupo“ būtų tinkamiausias jums patikėtoms naujoms pareigoms apibūdinti?
– Manau, gyvenime atsitiktinumų nėra ir įvyksta tas, kas turi įvykti. 2001 m. KKSD pradėjau dirbti tarptautinių santykių specialiste, vėliau buvau juristė, dviejų skyrių vedėja, vyresnioji patarėja. Niekas manęs labai neklausdavo – ateidavo ir pasakydavo, ką reikės daryti. KKSD žmonių nedaug, neturėdavau prabangos rinktis, todėl tekdavo daryti. Taip gavau progą susipažinti su įvairiapuse departamento veikla, todėl dabar labai naujų dalykų nėra, greičiau esama tam tikrų subtilumų. Dėl to negalėčiau sakyti, kad šios pareigos mane užklupo visiškai nepasirengusią. Žmogui, kuris dirba, turi būti suteiktos karjeros galimybės.
Į generalinio direktoriaus kabinetą persikrausčiau, nes mano kabinetas mažas, nėra kur priimti žmonių, o norinčiųjų ateiti ir tiesiog pasikalbėti sulaukiu daug. Bet iš senojo kabineto iš esmės atsinešiau tik kompiuterį.
– Ar jau aišku, kaip keisis dabartinė departamento veikla ir statusas, kai ministerijos pavadinime atsiras žodis sportas?
– Pagal sporto įstatymo projektą yra dvi sritys: fizinis aktyvumas ir aukštasis sportinis meistriškumas. Šios sritys viena be kitos negali egzistuoti. Ši piramidė, kurios apačioje fizinis aktyvumas, o viršuje – aukšto meistriškumo sportininkai, turi būti. Manau, kad sportui perėjus į ŠMM daugiau dėmesio būtų teikiama fiziniam aktyvumui, kuris dabar jo sulaukia mažokai. Tiesą sakant, pernai pradėjusi dalyvauti ES sporto darbo grupės posėdžiuose Briuselyje supratau, kad mes fizinio aktyvumo srityje darome nepakankamai.
Europos Parlamento atliekama „Eurobarometro“ apklausa atskleidžia, kad Lietuvoje fiziškai neaktyvių žmonių daugėja: 2010 m. tokių buvo 44 proc., 2014 m. 46 proc., o 2017 m. – 51 proc. (tuo tarpu Kipre, Maltoje, Bulgarijoje – atvirkščiai). Todėl akivaizdu, kad reikia kažką daryti aktyviau, nes įgyvendinami mažieji projektai jau nebepasiteisina. Šiuo klausimu reikia bendros valstybės politikos ir integruoto požiūrio. Bendrasis fizinis aktyvumas būtų ta sritis, kuri labai sutaptų su ŠMM veiklomis.
Aukštojo sportinio meistriškumo sritis turi savų bėdų, bet jos gana aiškios, nes treniravimo, rengimo procesai, cikliškumas – ar vienose, ar kitose rankose, bet visa tai jau seniai išsikristalizavę. Be to, čia dirba profesionalai: treneriai, sportininkai, medikai, federacijos, kuriose po finansavimo reformos atsirado daugiau itin specifines sritis išmanančių žmonių. Apie aukštąjį sportinį meistriškumą ŠMM specialistai, tikėtina, mažiau išmano, bet sporto autonomiškumas šiai sričiai leidžia gerai veikti, gaunant iš valstybės tam tikrą finansavimą.
Jeigu Seimas pritars naujajam įstatymui, kuriame nebeminimas KKSD, o minima ministerija ar jos įgaliota institucija, vienas iš scenarijų būtų, kad KKSD, kaip įstaiga, likviduojama ir ministerijos viduje įsteigiamas struktūrinis padalinys, kuris ir užsiims sporto politikos formavimu. Arba kitas galimas scenarijus, kad KKSD pertvarkomas į įstaigą prie ministerijos. Tačiau jau keleri metai bendra Vyriausybės tendencija tokia, kad prie ministerijų įstaigų būtų kuo mažiau, vadinasi, antrasis scenarijus mažiau tikėtinas. Kiek dirbtų žmonių, ar jie liktų dabartinėje būstinėje Žemaitės gatvėje – kol kas neaišku.
– Nuo šių metų sausio įgyvendinta sporto finansavimo pertvarka, Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) veiklos pokyčiai sukėlė daug emocijų. Ar KKSD tebepasiekia tų sporto žmonių, kurie nepatenkinti šia pertvarka, balsai?
– Taip, pasiekia. Dabar šis nepasitenkinimas galbūt šiek tiek prigesintas, nes jau praėjo geras pusmetis, buvo laiko susitaikyti su naujovėmis. Bet neatmestinas ir toks variantas, kad tai tyla prieš audrą, nes gali būti taip, kad kai kuriems į metų galą baigsis skirti pinigai. Manau, tuoj ateis tas laikas, kai bus galima daryti tam tikras išvadas.
– Netyla kalbos apie šios reformos spragas, apie tai, kad prieš ją įgyvendinant ne viskas buvo tinkamai pasverta. Jūsų vertinimu, ar jau pradėjo ryškėti šios reformos spragos? O gal apie tai kalbėti dar per anksti?
– Kalbėti niekada ne per anksti. Kuo anksčiau pradedi kalbėtis apie dalykus, kurie galbūt yra nepopuliarūs, skausmingi, tuo greičiau susidėlioji planą, tuo visiems darosi aiškiau, žmonės pripranta prie vienos ar kitos minties ir tada sprendimų priėmimas būna lengvesnis. Jeigu slėpsi, nepasakosi, nerodysi, nekalbėsi – sulauksi priešpriešos, nes natūralu, kad žmogus į nežinią reaguoja neramiai, pasistato lyg ežys spyglius ir ginasi.
Man svarbu, kad būtų noras veikti, daryti. Tai vienas iš mano mėgstamų darbo metodų, kuriais vadovaujuosi. Jeigu toks noras yra, visos pusės eina į kompromisus, sutaria dėl tinkamiausio veiklos metodo, ten, kur nereikia, neužsispiria. Bet jeigu yra noras nedaryti, tada nėra apie ką kalbėti. Kita mano mėgstama sentencija – nieko nėra neįmanomo.
– Jeigu nieko nėra neįmanomo, kaip dėl LOSC – gal čia įmanomi žingsniai atgal?
– Kaip bus su LOSC, gyvenimas parodys. Atgal žingsnių nežengsi, nevaikščiosi kaip vėžys, bet tolyn žengiantis sportas pats būtinus veiksmus išgrynins. Galbūt kai kurios sritys rodys savo silpnumą, kai kurios – stiprumą. Iš stiprių dalykų paminėčiau bazių, infrastruktūros, įrangos sukoncentravimą. Mums, tokiai mažai šaliai, sporto sritį daug finansuojančiai iš biudžeto, žinoti, ko ir kiek turime, ką ir kiek galime valdyti – į naudą. Galbūt LOSC pavadinimą reikėtų pakeisti, jį pavadinti sporto paslaugų centru ar, kaip buvo siūloma, nacionaliniu sportu centru. Man atrodo, kad šio centro teikiamų paslaugų spektras laikui bėgant išsigrynins ir jau artimiausiu metu, gal net po naujųjų, pamatysime, kur pačios federacijos susitvarko, kur nesusitvarko. Tada bus aiškiau, kurias paslaugas būtų tikslinga koncentruoti ir teikti.
Dėl aukštojo sportinio meistriškumo reikia aiškios valstybės pozicijos. Šios pozicijos nebuvimas ir sukėlė visas šias bangas.
– Išderinta ir Lietuvos sporto medicinos centro veikla. Dėl medikų reikalingumo sportininkams neabejojama, bet centras paliktas be tiesioginio finansavimo, LOSC priklausę medikai atleisti, išsibarstę po federacijas, nuosavus medicinos kabinetus.
– Sporto medikai – aukščiausio lygio profesionalai, sektini pavyzdžiai ir protingoji visuomenės dalis. Po LOSC pertvarkos sunkiau tapo mažosioms federacijoms, kurios neįstengia išlaikyti mediko arba jo reikia tik kelioms valandoms per mėnesį ar savaitę. Mano nuomone, dabar medikus sugrąžinti atgal į kažkokį centrą jau būtų ta sudėtingoji proceso dalis. Jie jau spėjo pajusti, kad gali dirbti komercinėmis kainomis, gali patys planuoti savo laiką, galbūt nevažiuoti į ilgas treniruočių stovyklas. Pajutęs, kad gali būti savo gyvenimo šeimininkas, aukšto rango specialistas kažin ar benorės grįžti ten, kur jam nėra normaliai mokama, tenka važinėti po varžybas ir treniruočių stovyklas net savo atostogų sąskaita.
– Reformos sukeltos aistros, kaip minėjote, prigeso, bet nenurimo. Kas susiklosčius tokiai padėčiai yra svarbiausia?
– Svarbiausia neužsidaryti, bendrauti ir kitąkart vien pasikalbėjus problemos ima nebeatrodyti tokios didelės. Kai jų nesprendi, užgniauži, tada jos kaupiasi, didėja. Kita vertus, kai užsidarai viduje su savo bėdomis, nežinai, ką gero turi kiti. Galbūt kiti jau sugalvojo visus ėjimus ir sprendimus. Pavyzdžiui, mes kalbame, kad nacionaliniu lygiu neturime jokios normalios sporto duomenų bazės – patikimos, išsamios statistikos, kuria remdamiesi galėtume priimti atitinkamus sprendimus ar keliais mygtukų paspaudimais palyginti, padėlioti sporto skaičius: kiek yra trenerių, sportuojančių vaikų, bazių ir pan. Neseniai kolega iš Šiaulių man sako: viską mes turime, tik šie duomenys – mūsų savivaldybės sporto registras. Bet nacionaliniu lygiu neturime, vadinasi, tai mūsų veiklos spragos.
Ne mažiau svarbu, kad federacijos sugebėtų išreikšti savo pamatuotus ir konkrečius pasiūlymus. Problemą išsakyti labai paprasta, bet gal galima pasiūlyti ir kažkokių sprendimo variantų. Jeigu federacijos sugebėtų išsigryninti problemas ir pateikti siūlymų, kaip jas spręsti, visiems būtų daug paprasčiau.
– Turime dvi pagrindines Lietuvos sportu besirūpinančias institucijas – LTOK ir KKSD. Bet pastaruoju metu dažniau domimasi šių įstaigų tarpusavio santykiais nei bendrais interesais ir darbais.
– Aš stengiuosi asmeniškumus atskirti nuo darbo. Man daug kas gali nepatikti, bet tai nereiškia, kad su tokiu žmogumi negali dirbti bendro darbo. Jei darbą suvoki kaip bendrą, asmeniškumus pasidedi į šoną ir eini dirbti, o savąjį „aš“ reikia demonstruoti ten, kur vieta tą daryti. Manau, visi pasistengsime, kad ateityje tokių susikirtimų nebūtų.
Jeigu kalbėsime apie LTOK ir KKSD, nematau, kur čia reikėtų kovoti. Čia ne ta arena. Nors mėgstama priešinti vyriausybininkus su nevyriausybininkais, abu siekiame tų pačių tikslų: norime, kad sporto padėtis šalyje gerėtų, netrūktų sportuojančių vaikų, tauta būtų sveika, galėtume džiaugtis medaliais ir pan. Jeigu yra noras veikti, daryti, pasiekti konkrečių rezultatų, galima susitarti.
Reikia žiūrėti į ateitį. ES institucinio sporto reglamentavimo lygiu vienas iš prioritetų yra socialinis dialogas. Tarp vyriausybininkų ir nevyriausybininkų socialinis dialogas vyksta ir aukščiausiu ES lygiu. Į Sporto tarybą, kurioje renkasi sporto ministrai, visada kažkas atvyksta iš aukščiausio rango nevyriausybininkų, tarkime, UEFA prezidentas Aleksandras Čeferinas ar pats TOK prezidentas Thomas Bachas. Vyriausybininkai su nevyriausybininkais kartu sprendžia, kaip atkreipti didesnį dėmesį į sportą, kaip sudominti, pritraukti daugiau žmonių arba pasakyti, kad sportas gali padėti išspręsti daugybę problemų: socialinės integracijos, užimtumo ir pan. Ir nepamiršti, kad tik tada, kai stiprios apačios, atsiranda ir gerų aukšto meistriškumo sportininkų.
– Kokie svarbiausi darbai jūsų laukia?
– Revoliucijų, kurios sukeltų papildomų rūpesčių, stengsimės patys neinicijuoti. Dabar turime susitvarkyti su turtu ir pasidaryti namų darbus, kad tikėtinas perėjimas į ŠMM būtų sklandesnis. Kita kryptis – susikurti patikimą sporto duomenų bazę, bent jau iki šių metų galo išsiaiškinti indikatorius, ko mums reikia, ką reikėtų rinkti, kokioje platformoje tą daryti, susiskaičiuoti šio darbo finansinę išraišką ir įsivertinti, ar patys esame pajėgūs tokią duomenų bazę įsigyti, ar bandyti gauti „Erasmus“ paramą, kurios viena iš krypčių – parama duomenų bazei kurti.
Iš renginių norėčiau išskirti rugsėjį vykstančią Europos sporto savaitę, kuri jau peržengė Europos Sąjungos ribas. Europos Komisija tam skiria pinigų, bet mes šios iniciatyvos neišnaudojame bendram fiziniam aktyvumui paskatinti. Tikiuosi, šiemet pavyks svariau prisidėti prie jau suplanuotų renginių.
– Koks jūsų pačios santykis su sportu?
– Sportas viena ar kita forma visada buvo mano gyvenimo dalis. Mano tėvas buvo sportininkas – sprinteris, todėl mūsų namuose sportas visada buvo žiūrimas, nepriklausomai nuo to, kokio rango varžybos vykdavo: Europos ar pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės.
Aš pati profesionaliai nesportavau, bet su metais suprantu, kad fizinis aktyvumas – tai neatskiriama gyvenimo dalis, todėl mano sūnus, nors dar tik eis į pirmą klasę, jau lanko ne vieną sporto būrelį.