Rytietiški ypatumai prasideda vos tik ėmus domėtis, kur reikėtų vykti ir kokiu būdu tai būtų galima padaryti.
Priimtiniausias būdas nuvykti į olimpiados sostinę pasirodė besąs greitasis traukinys KTX, nes išsinuomoti automobilio Pietų Korėjoje neturint tarptautinio vairuotojo pažymėjimo – neįmanoma. Be to, važiuojant kelyje matyti daug informacijos tik korėjiečių rašmenimis, kurie nors ir nėra tokie sudėtingi ir įvairūs kaip kiniški ar japoniški, visgi per naktį nei hieroglifų, nei jais užrašytos kalbos neišmoksi.
Vykti autobusu nebandėme, visą dėmesį skyrėme kelionės greituoju traukiniu organizavimui. Deja, internetu bilieto įsigyti nepavyko, nes tam, kažkodėl, reikalingas korėjietiškas asmens dokumentas.
Artimiausia vieta, kur galėjome rasti bilietų kasą – tarptautinio Seulo oro uosto Inčeone geležinkelio stotis. Patogiausia ir racionaliausia į kasą keliauti nedelsiant, vos atskridus į šalį, atsiėmus daiktus ir praėjus oro uosto patikrą. Bilietą galima pirkti ir nuo Inčeono, ir nuo Seulo, vėliau įlipant į traukinį sostinės pagrindinėje geležinkelio stotyje. Bilietai trims suaugusiems asmenims pirmyn, atgal tą dieną kainavo apie 130 eurų (171000 KRW – Pietų Korėjos vonų).
Prie kasos tąkart nebuvo nė vieno būsimo keleivio. Stikliniame akvariume „plaukiojo“ trys kasininkės, kurių, kaip pasirodė, tik viena galėjo su labai ryškiu ir specifiniu akcentu, pusėtinai atsakyti į anglų kalba užduodamus klausimus.
Per mažas skylutes stikle menkai tesigirdėjo merginos tariami žodžiai. Galiausiai mergina išspausdino traukinių tvarkaraštį į Pjongčangą ir iškišo jį per mažą langelį skirtą pinigams paduoti, – lapelyje pasirinkome išvykimo ir grįžimo laiką pagal tikėtiną savo vizito trukmę.
Deja, tai buvo ne tiesioginis traukinys – keliauti teko su persėdimu ir 40 minučių trukmės pertrauka Seulo centrinėje stotyje. Be to trise ilgesnei kelionės daliai gavome tik stovimas vietas ir, kažkodėl, skirtinguose vagonuose.
Pačiame vagone tarp kėdžių niekas nestovi, nes nėra pakankamai vietos ir jokių ranktūrių – stovima ar sėdima ant atlenkiamų kėdučių ar tiesiog ant grindų vagono tambūruose, kuriuose dar yra ir tualetai, ir gėrimų automatai. Vienas tambūro pakeleivis maloniai pasiūlė porą žurnalų, kuriuos būtų galima pasitiesti po užpakaliu ant ir taip švarių grindų.
Greitasis, kulkos formos traukinys savo kelionę pradėjo kankinančiai lėtai ir taip riedėjo iki Seulo, o vėliau – per visą sostinę, kuri apskritai yra vienas didžiausių Azijos miestų su 25 milijonų gyventojų populiacija.
Galiausiai, kai už lango prasidėjo gamtinis ir kaimo kraštovaizdis, traukinys trūktelėjo neįprastu tik tarp Vilniaus ir Kauno važinėjančiam keleiviui tempu ir likusį atstumą pralėkė maždaug 150 km/h greičiu.
Pjongčangas – tai ne taškas žemėlapyje. Taip vadinama viena iš Gangvono – šiaurrytinės šalies provincijos – aštuoniolikos apskričių, kurioje nėra nė 50 000 gyventojų, ir kurie pasklidę nedideliuose provincijos miesteliuose ir kaimuose.
Tokį pat vardą turi ir pagrindinis apskrities miestas, šiek tiek didesnis nei, pavyzdžiui, Kupiškis – Pjongčang–eup (arba tiesiog – Pjongčangas). Anot Vikipedijos, čia gyventojų šiek tiek daugiau nei 9000.
Dėl to, kad olimpiadą priima ne miestas, o apskritis, ir kyla pagrindinė painiava norintiems ir planuojantiems čionai atvykti sirgaliams ir turistams.
Nė vienas olimpiados renginys nevyks pagrindiniame apskrities mieste Pjongčange. Artimiausias olimpinis objektas – „Bokwang Snow Park“, kuriame bus rungiamasi dėl snieglenčių ir akrobatinio slidinėjimo varžybų apdovanojimų, nuo miesto nutolęs gerą dešimtį kilometrų.
Pagrindinis šios olimpiados stadionas, kuriame vyks jos atidarymo ir uždarymo renginiai bei liepsnos olimpinės ugnies fakelas, yra visai kitame miestelyje, per kurį net nesidriekia KTX trasa. Tai – Hoenggye kaimas, kuris savo ruožtu yra administracinė Daegvaleyongo miestelio dalis.
Artimiausia šiam mažam, maždaug Pabradės dydžio kalnų kaimui, geležinkelio stotelė Jinbu (Džinbu) – tik už keliolikos kilometrų. Bet visa tai mes sužinojome tik atsidūrę vietoje, o bilietų kasoje – prie pagrindinių „šalies vartų“ – apie tai niekas nė neužsiminė ir šaltu veidu, kaip ir prašėme, pardavė bilietus į ...Pjongčangą.
Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad Pietų Korėjoje beveik neįmanoma įsigyti Europoje visur lengvai randamų žemėlapių, tik viename knygyne pavyko rasti viso Korėjos pusiasalio administracinio suskirstymo žemėlapį. Deja, visi užrašai jame buvo tik korėjiečių rašmenimis, be to jame nebuvo pažymėta jokių miestų, kelių ir geležinkelių.
Nemokamuose bukletėliuose esantys žemėlapiukai labai schematiški ir taip pat daugiausia tik korėjietiškai. Tragikomiškai atrodė gatvės stende patalpintas detalus olimpinio Daegwallyeong-myeon miestelio palydovinio vaizdo žemėlapis, kuriame tarp gausybės užrašų hieroglifais puikavosi vienintelė frazė anglų kalba, užrašyta ant riebaus raudono taško pačiame lapo centre: „You are here“ (liet. – Tu esi čia).
Traukinyje puikiai veikia nemokamas Wi-Fi ryšys, todėl, dar važiuojant pavarčius įvairius bukletėlius ir panagrinėjus kitų keliautojų internete patalpintą informaciją, nusprendėme važiuoti viena stotele toliau, nei turime bilietus. Nurašėme tai nesusikalbėjiimui kasoje.
Kaip minėta, Jinbu – tai dar ne ta vieta, kur įrengti kokie nors olimpiniai objektai, nors atvykėlius išeinančius iš stoties ir pasitinka poros metrų aukščio olimpiados talismanų – baltojo amūrinio tigriuko Sohorango ir himalajinio lokiuko Bandabi figūros (beje, šalies gamtoje šių rūšių gyvūnai ypatingai reti): toliau už stotelės tik dirbami laukai ir tolumoje kalvų fone dunksantis miestelis.
Stoties infobiuro darbuotoja maloniai paaiškino, kad norint nuvykti į tikrąjį olimpinį miestelį, kur ir vyks atidarymo iškilmės, reikia važiuoti taksi arba maršrutiniu autobusu iš Jinbu autobusų stoties, iki kurios pakele vietom vos matomu pėsčiųjų taku žingsniavome apie porą kilometrų.
Pakeliui konstatavome, kad kaip ir pati KTX traukinių trasa, taip ir daugelis infrastruktūros komponentų švytėjo naujumu arba buvo tebetvarkomi. Daugelyje vietų buvo matyti paskubomis lopomos darbų „skylės“ ir „uodegos“.
Žmonės dirba sparčiai. Turėjome progos tuo įsitikinti savom akim: atvykus į Jinbu palei aikštės kraštą buvo išrikiuoti neseniai atgabenti nerūdijančio plieno barjerai, kuriuos prie betono aštuoniais dideliais inkarais tvirtino trys darbininkai. Darbui atlikti reikėjo kietame betono pagrinde pragręžti aštuonias gilias skyles, įkalti inkarus, užkelti barjerą ir užsukti aštuonias veržles. Barjerų pririkiuota buvo nemažiau penkių dešimčių. Grįžtant vakare tie patys darbininkai jau suko paskutinius varžtus prie paskutiniųjų kelių barjerų.
Na, o Jinbu autobusų stoties kasininkės vėl nepavyko prakalbinti angliškai, bet čia padėjo atsitiktinai pro šalį ėjęs infobiuro darbuotojas, kuris pats pasisiūlė pagelbėti. Bilietas iš Jinbu į Hoenggye kainavo maždaug eurą (1400 KRW) – nebrangu, bet nuo geležinkelio teks paėjėti pėsčiomis.
Patį, raudona spalva plieskiantį turistų informacijos biurą, įrengtą jūriniame konteineryje, ir kuris akivaizdžiai čia „apsigyveno“ visai neseniai, pamatėme tik išėję į autobusų stoties kiemą, – nuo gatvės jis nematomas.
Gerai, kad bent jau nuoroda yra, tačiau jo darbuotoja, paklausta angliškai, puolė kažkam skambinti ir netrukus tarpdury išdygo jau kartą mums pagelbėjęs jos kolega. Matyt, jis čia vienintelis mokantis šią kalbą.
Prieš įlipant į autobusą jis dar spėjo pasakyti, kad olimpinio miestelio infobiuro kolega kalba tik kiniškai ir dėl viso pikto įteikė savo vizitinę kortelę.
Kaip bebūtų, visi kalbinti žmonės labai paslaugūs ir visaip stengiasi padėti atvykėliams. Taip pat niekur nejautėme įkyrių žvilgsnių ir dėmesio. Aptarnaujančio personalo bendravimo dalis – nuolatiniai nusilenkimai ir padėkos, pinigai ar kiti smulkūs daiktai paduodami dešine ranka, kaire prilaikant ją už alkūnės.
Hoenggye autobusų stotis dar mažesnė, nei prieš tai buvusiame miestelyje, net tualetas joje netilpo ir iki jo reikia eiti per visą kiemą. Beje, šios įstaigos visoje Pietų Korėjoje nemokamos, visur labai švarios ir tvarkingos.
Dar vieno naujumu blizgančio Hoenggye informacijos biuro darbuotojas visgi moka keletą svarbiausių žodžių angliškai, bet galiausiai išbėgęs į lauką šypsodamasis pirštu parodo, kur kaimo pakraštyje išdygęs olimpinis stadionas.
Iki jo – vos penketas minučių kelio. Aplinkui tuo metu buvo matyti galybė smulkių neužbaigtumo požymių, tačiau iki olimpiados atidarymo tuo metu dar buvo likę 20 dienų (čia lankėmės sausio 20-ąją, o žaidynės startuos vasario 9-ąją).
Aplink visą stadioną tuo metu zujo darbininkai, ginkluoti visais įmanomais įrankiais. Į grindinį montuojami šviestuvai, pagrindinio olimpinio objekto prieigose statomos laikinos palapinės, pagalbiniai angarai, konteineriniai tualetai, tvirtinami tvorų segmentai, verda daug kitokių darbų.
Stadione ir aplink jį matyti „sportuojantys“ traktoriai, ekskavatoriai ir kiti panašūs „atletai“. Į dangų žvelgia, kol kas tuščias olimpinio deglo akies obuolys, iškeltas aukštyn konstrukcija, primenančia susuktą pincetą. Netoliese, vos už keliasdešimties metrų, prasideda ūkininkų laukai ir šaltyje vytinamo mintajaus (Gadus chalcogrammus – jūrinė žuvis, paplitusi šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje) džiovyklos.
Ši vytinta žuvis, vadinama Hwangatae, Korėjoje laikoma nacionaliniu patiekalu, o jos džiovyklos driekiasi šimtus metrų – nuo jų vėjelis atpučia salsvą nešviežios žuvies kvapą.
Pažvelgus į kitą pusę matyti plazdančios šalių dalyvių vėliavos. Matyti, kad Lietuva žaidynėse taip pat dalyvaus.
Akivaizdu, kad atvykusių sportininkų, jų palydovų ir sirgalių laukia nemažai iššūkių.
Organizatoriai skelbia, kad laukiama apie 50 000 dalyvių. Mažo Hoenggye miestelio pagrindinėje gatvėje suskaičiavome gal tik penketą viešojo maitinimo įstaigėlių, kuriose galima užkąsti ir, žinoma, užsigerti korėjietiškos degtinės vadinamos soju (sodžu).
Tiksliau, šį alkoholinį gėrimą tiktų vadinti degtinėle, nes dažniausiai jis teturi 17-21 laipsnį stiprumo. Ši degtinėlė labai mėgstama ir milžiniškais kiekiais vartojama vietinių gyventojų. Ne veltui jau daugelį metų „Jinro“ prekės ženklo soju (sodžu) yra pasaulyje didžiausiu kiekiu parduodamas alkoholinis gėrimas, artimiausius konkuruojančius prekės ženklus, pavyzdžiui „Smirnoff“, lenkiantis dvigubai.
Ir tai ne šiaip nuomonė, o tarptautinės organizacijos IWSC (International Wine & Spirits Competition) kasmet viešai skelbiami duomenys, tiražuojami daugybės kitų portalų.
Nuvylė tai, kad šiame, galima sakyti, olimpiados epicentre, bent jau mums nepavyko rasti olimpinių suvenyrų gausos ir įvairovės. Niekur neaptikome net paprasčiausių atvirukų. Vienintelė visos išvykos metu atrasta vieta, kur buvo galima įsigyti kokių nors niekučių skirtų šiam įvykiui atminti, buvo įstaiga skambiu pavadinimu: „Pjongčangeo agrokultūrinių ir kultūrinių produktų centras“, prie kurio durų blaškomos vėjo plevėsavo kelios džiovintos žuvys.
Smalsumo vedini užsukome į vidų, ir tik praėję ištisas rietuves vytinto mintajaus bei kitokių žuvų, aptikome, kad čia yra dar ir suvenyrų, kurių mažesnė dalis buvo susijusi su pasauliniu įvykiu, prasidedančiu jau visai netrukus.
Deja, nepastebėjome nieko, ką būtume su malonumu parsigabenę atminimui, o ir kainos neatrodė priimtinos: pigiausias daiktas – ant šaldytuvo klijuojamas guminis magnetukas kainavo apie 3 eurus, pieniškų šokoladukų su žiemos sporto simboliais rinkinys – apie 12 eurų, o akių raištis miegui su tigriuko akimis – apie 10 eurų.
Kitose prekybos vietos dar nebuvo nė užuominos apie olimpiadą. Ar čia koks boikotas, ar tiesiog vietinis ypatumas – nesužinojome, nes vietiniai retai kuris kalbėjo angliškai.
Didžioji dalis slidinėjimo rungčių bus rengiamos maždaug už penketo kilometrų esančiame kalnų kurorte Alpensia. Iš Hoenggye ten naujutėlaičiais plentais veža nemokami autobusai, tačiau apie tai sužinome tik paklausinėję keleto skirtingų žmonių – rašytinės informacijos suprantama kalba taip pat niekur nepastebėjome.
Važiuojant plentu, kelio ženklai jau angliškai informuoja, kad pirmumas čia suteikiamas olimpiados transportui, tikriausiai ir tam kuris vežioja ...sniegą. Dar vienas įdomus reginys buvo stebėti, kaip tiesiog per kaimą tekančio upelio vagoje, kuri šiuo metų laiku beveik sausa, patrankomis gaminamas, kraunamas į sunkvežimius ir į olimpines trasas gabenamas šviežutėlis sniegas.
Natūralaus sniego taip pat matyti, bet tikrai ne tiek, kad būtų galima smagiai nulėkti nuo bet kurio šlaito. Bent jau šaltukas čia kol kas laikosi visai tinkamas žiemos sportui.
Alpensia pasitinka didžiulėmis, kaip galima įtarti, naujomis stovėjimo aikštelėmis, kurių pakraštyje laikinai sustatyti jūriniuose konteineriuose įrengti tualetai, kurie irgi kol kas su spynomis ant durų.
Milžiniškoje palapinėje atvykstantys vietiniai savanoriai persirengia vienodais raudonai išmargintais kostiumais. Tie jų, su kuriais teko pabendrauti, dauguma gana neblogai mokėjo anglų kalbą ir paklausti galėjo atsakyti ko klausiami. Visi buvo puikios nuotaikos ir labai mandagūs.
Aplink kurortą ant kalvų šlaitų išsidėsčiusios slidinėjimo ir rogučių trasos, tramplinai, spaudos centras ir tarptautinių TV transliacijų centras. Atletų miestelyje tuo metu nebuvo matyti. Palei prabangius viešbučius sutikome tik keletą panašių į mus smalsuolių, apsikabinėjusių galingais fotoaparatais.
Saulė suko vakarop, tad nusprendėme ieškoti būdų grįžti į Hoenggye, o paskui ir Jinbu, kur tikėjomės suvalgyti vėlyvus pietus prieš lipdami į Seulo traukinį.
Pradėjus aiškintis grįžimo kelius, laukė dar vienas netikėtumas: paaiškėjo, kad nemokami autobusai kursuoja ne tik tarp dviejų olimpinių kaimelių, bet veža ir į KTX traukinių stotelę Jinbu. Kodėl to nepasakė pirmajame infobiure aplankytame ryte, vos išlipus iš traukinio, taip ir liko paslaptimi. Gal tie autobusai skirti tik atvykstantiems pagalbininkams?
To sužinoti nepavyko, nes kaip jau įprasta, visi užrašai ant autobuso buvo tik korėjietiškai. Važiuodami atkreipėme dėmesį, kad autobuse buvome vieninteliai europiečiai, bet dėl to nesukome galvos – kaip ir visur, buvome sutikti draugiškai ir su šypsena.
Dalis šios olimpiados varžybų, kurios paprastai vyksta ledo arenose (dailusis čiuožimas, ledo ritulys, akmenslydis ir kitos), vyks net ne Pjongčange, o gretimoje Jongdongo apskrityje, Gangingo, mieste, išsidriekusiame Japonijos jūros pakrantėje.
Bet į šią vietą tikiuosi nuvykti kitą kartą. O šį kartą traukiniu-kulka iššvilpėme atgal į Seulą. Vagonai vėl pilnutėliai, o keleiviai leidžia laiką – kas įnikęs į savo išmanųjį telefoną, o kas nedidelėje draugijoje gurkšnodamas sodžu...
