Lietuvė 180 cm, 185 cm, 190 cm aukščius peršoko pirmais bandymais, 194 cm – antru, o 197 cm įveikti nepavyko. Europos čempionato apdovanojimą būtų garantavęs sėkmingas šuolis 197 aukštyje arba pirmu bandymu peršokta į 194 cm aukštį iškelta kartelė.
„Kažkam reikia būti ir ketvirtam“, – šypsojosi A. Palšytė. Net ir laimėjusi „medinį“ medalį lietuvė neprarado geros nuotaikos bei drauge su ispane Ruth Beitia bei Europos vicečempione tapusia itale Alessia Trost fotografavo „asmenukes“ („selfie“ – angl.).
– Ketvirta vieta ir „medinis“ medalis. Kokios emocijos?, – lengvoji.lt paklausė A. Palšytės.
– Nemanau, jog ši vieta yra bloga. Rezultatas nėra įspūdingas, bet aš padariau tą, ko prašė trenerė. Ji iškėlė tikslą peršokti bent 194 cm ir aš jį įvykdžiau. Sportas yra neprognozuojamas, negali kiekvieną kartą tikėtis sėkmės. Takelis yra sudėtingas, kiekviena sportininkė tą pripažino. Jaučiausi neblogai, bet šokti kitą dieną po kvalifikacijos yra sunku. Norėjau parodyti bent jau padorų rezultatą ir stengtis išlaikyti gerą techniką antrą varžybų dieną. Tą pavyko padaryti, tad negaliu sakyti, jog esu labai nusivylusi. Gaila jog nepavyko pasiekti trečios vietos, kadangi tai būtų buvęs pirmas medalis suaugusiųjų čempionatuose. Bet šis finalas uždarų patalpų varžybose yra pirmas, tad kaip debiutui viskas gavosi neblogai. Visos viltys dedamos į vasarą.
– Bronzos medalį Lenkijos šuolininkė Kamila Licwinko laimėjo peršokusi tokį patį aukštį, tačiau iš pirmo bandymo. Neapmaudu dėl to vieno nesėkmingo šuolio bandant įveikti 194 cm?
– Labai gaila, bet tokios yra taisyklės. Finale rusė (Marija Kučina – lengvoji.lt) ir italė (A. Trost) galėjo susitarti, nebešokti ir abi pasidalinti pirmą vietą. Taip praėjusių metų pasaulio čempionate įvyko tarp lenkės ir rusės. Šįkart teisėjai to neleido, liepė šokti ketvirtą bandymą, o vėliau nuleido kartelę žemiau. Tokios taisyklės, pozicijos skirstomos pagal tai, kiek atlikai bandymų, tad tik mano problema, jog neperšokau 194 cm iš pirmo karto.
Nematau dėl ko reikėtų liūdėti ir žinau, jog vėl atsiras kritikų, kurie teigs, kad nesusitvarkiau ir panašiai. Viską aš atlikau puikiai, nusiteikimas buvo geras, jaučiausi neblogai, išgėrus vaistų ir peties neskaudėjo (prieš LLAF taurės varžybas A. Palšytė treniruotės metu patyrė traumą – lengvoji.lt).
– Prieš finalą galvojai, jog 194 cm gali užtekti medaliui?
– Tikrai ne. Su trenere važiuojant į areną kalbėjome, kokie galėtų būti rezultatai. Manėme, jog 197 cm gali užtekti trečiai vietai, tad šios dienos rezultatai buvo staigmena. Tai parodo, jog sudėtinga šokti dvi dienas iš eilės. Kiek kalbėjau su varžovėmis, ta pati sezono lyderė K. Licwinko teigė, jog varžybos buvo žiaurios. Nepaisant to, jog takelis yra balansuojantis ir dėl to sunku pagauti save į ašį, dar ir po vakar dienos nė viena nebuvo atsigavusi. Danga gal ir gera, bet tik tada, kai šokinėji vieną dieną, o ne dvi iš eilės.
– Finalo starto numeris buvo paskutinis – devintas. Ar nebuvo įtampos, kada pirmus du kartus šokai 197 cm? Sėkmingai atliktas šuolis būtų garantavęs aukso medalį...
– Strategiškai paskutinis starto numeris yra geriausias šuoliuose į aukštį, kadangi žinai, kaip pasisekė tavo varžovėms. Jei yra kova dėl medalių ir tu esi labai savimi užtikrintas, gali žaisti su kartelės perkėlimais aukščiau ir panašiai. Startuodama paskutinė, tu taip pat matai, ar gali praleisti kokį aukštį. Šis starto numeris yra tobulas, negaliu skųstis.
Varžybų metu stengiausi nežiūrėti, kas ir kiek šoka, kas neperšoko. Dariau tą, ką buvau suplanavusi ir stengiausi įvykdyti bent planą minimum.
– Ko pritrūko, jog peršoktum 197 cm?
– Nenorėčiau kažko kaltinti. Gal ir nieko nepritrūko, tiesiog susiklostė aplinkybės, jog vienoms šiandien pasisekė labiau, kitoms – mažiau. Kai daug varžovių yra aukštame lygyje, daug smulkmenų daro įtaką – ar tu naktį blogai miegojai, ar pagalvė turėjo mažiau pūkų, ar kėleisi anksčiau. Kiekviena smulkmena, kuri paprastam žmogui gali neturėti jokios įtakos, čia turi didžiulę vertę. Negaliu pasakyti, ko pritrūko, tiesiog taip turėjo būti.
Vis galvoju, jog nėra ko nusiminti, einu po truputį į priekį. Trečias sezono rezultatas vis dar lieka, o tai džiugu. Šiaip, kaip ir visiems, pagrindiniai lūkesčiai atidedami vasarai. Gal pavyks per tą laiką ir petį išsigydyti ir nebus tų visų kitų aplinkybių tiek daug.
– Ar tai, kad esi trečio sezono rezultato pasaulyje savininkė, tavęs neslėgė?
– Iš tiesų – taip. Aplinkiniams sakau, jog geriau iš manęs nieko nesitikėtų, nereikia to, kad būtų kabinami medaliai. Žinau, jog viskas ateis su laiku. Paskutines dienas stengiausi negalvoti apie tą geriausią sezono rezultatą.
– Žiemos sezonas baigtas. Kas laukia dabar?
– Pagaliau pailsėsiu! Grįšiu į Vilnių ir nuvyksiu pas kineziterapeutą Zigmą Živatkauską. Jis pasižiūrės, kokioje būklėje yra petukas. Dar kelias dienas pabūsiu Lietuvoje, o po to vyksiu pailsėti pas savo vaikiną į Kopenhagą. Grįžusi į Lietuvą iškart išvyksiu į treniruočių stovyklą, tad to poilsio ilgo nebus. Gali džiaugtis rezultatais, bet nereikia pamiršti, jog ir kiti ruošiasi. Nesėdėsiu rankų sudėjusi ir ruošiuosi vasarai.
– Sekmadienis Prahoje bus laisva diena. Ar ji jau suplanuota?
– Kol kas ne. Manau, jog pailsėsiu, apžiūrėsiu Prahą – tikrai gražus miestas. Galbūt pasirgsiu už kitų šalių sportininkus, jei iš pažįstamų dar kas dalyvauja. Tiesiog smagiai praleisiu likusį laiką.
