Prieš šešis metus, kai persikėlė gyventi ir siekti profesionalaus bokso karjeros į Jungtines Amerikos Valstijas, E. Kavaliauskas nusprendė, kad vienintelę savo laisvą nuo treniruočių dieną – sekmadienį – tikrai atras laiko ir bažnyčiai.
„Susiradau bažnyčią ir iki šiol kiekvieną sekmadienį joje lankausi. Deja, bet jau sunkiai prisimenu, kada lankiausi bažnyčioje Lietuvoje... Seniai, – apgailestauja boksininkas. – Bet JAV man patinka, kad čia į bažnyčia žmonės susirenka šeimomis: seneliai, tėvai, vaikai. Po mišių visi draugiškai važiuoja papietauti. Tokios čia tradicijos. O Lietuvoje? Ateini ir pamatai močiutėles su rožančiais, Amerikoje viskas kiek kitaip. Čia bažnyčios pilnos žmonių. Kartais net sunku būna surasti vietą atsisėsti“.
E. Kavaliauskas teigė, kad su žmona turi netgi savo mėgstamą kunigą. „Marco visada yra prie bajerio, jis tikrai sugeba viską pateikti pozityviai, – teigia E. Kavaliauskas. – Ir jis mėgsta iš savęs pasijuokti, visai neseniai vyko didelis loterijos lošimas, galima buvo laimėti milijonus. O kunigėlis mums sako „Ech, būčiau laimėjęs milijoną, nematytumėte jūs šiandien manęs mišiose“. Šiltas žmogelis“.
Mišias lietuvis praleidžia tik savaitgaliais, kai tenka kovoti ringe. Dažniausiai žengti į ringą lietuviui tenka šeštadieniais arba penktadieniais. „Tuomet praleidžiu, bet kitą savaitgalį būtinai nueinu“, – nusišypso kol kas be pralaimėjimų žengiantis ir savo sąskaitoje 20 pergalių profesionalų ringe turintis E. Kavaliauskas.
Dar nėra aišku, ar boksininkas spės į mišias šį sekmadienį.
Kritikuoja? Tegul
Šį penktadienį Oklahomoje lietuvis ringe susitiks su Roberto Arriaza iš Nikaragvos. Šis boksininkas taip pat dar nėra patyręs pralaimėjimo kartėlio.
„Labai laukiu šios kovos, nes pasiruošimas buvo ilgas, todėl dabar noriu visiems parodyti, kaip sugebėjau pasiruošti, – teigia E. Kavaliauskas. – Pasiruošimo metu tikrai su treneriu įdėjome daug darbo“.
Apie diskusijas, kurios kilo po paskutinės kovos su Juanu Carlosu Abreu, lietuvis nėra linkęs daug kalbėti, nepaisant to, kad sulaukė nemažai kritikos. Tuomet boksininkai boksavosi visus dešimt raundų, vienbalsiu teisėjų sprendimu laimėtoju buvo pripažintas E. Kavaliauskas, tačiau socialinėje erdvėje pasipylė komentarai, kad lietuvis nesugebėjo pademonstruoti esąs vertas kautis dėl aukščiausių titulų.
„Tai buvo sudėtinga kova, neeilinis varžovas, – pripažįsta E. Kavaliauskas. – Padarėme klaidų pasiruošime, neturėjome panašių šparingo partnerių, koks buvo varžovas – šleivas, kreivas, nepatogus man. Mes ruošėmės kiek kitokiam variantui. Tačiau laimėjau. Kartais tenka ir tokių kovų turėti. Tenka išgyventi. Kritika? Tegul. Aš stengiuosi neapsikrauti. Per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Tegul šneka žmonės“.
Kovai su R. Arriaza yra numatyta 12 raundų, jos laimėtojas turės teisę ringe susitikti su čempionu Terence‘u Crawfordu.
Boksas keičiasi
E. Kavaliauskas prisipažino, kad skambios kalbos prieš kovą – ne jo stilius. „Yra kovotojų, kurie daug šneka, daug „trashtalkina“. Ir man treneris jau sako, kad reikėtų pradėti tai daryti, bet aš vis atsikertu, kad nesu toks žmogus, man nepatinka šnekėti nesąmones. Taip, sportininkai pasidaro sau reklamos, bet ne visiems tai tinka. O mano „trashtalking‘as“ – Kauno stiliumi – griebiu už gerklės ir veduosi į lauką“, – juokauja E. Kavaliauskas.
Jis prisimena ne vieną atvejį, kai jo varžovai žurnalistams ne vieną kartą žadėjo ringe jį sumalti. „O kai susitinkame akis į akį, matau, kad jis net savo žvilgsnį nuo manęs slepia, – šypteli lietuvis. – Tuo ir baigiasi visos tos purvinos kalbos“.
Šešis metus JAV gyvenantis E. Kavaliauskas teigia pastebėjęs, kad per tuos metus boksas sugebėjo pasikeisti ne tik už tingo ribų. „Pamenu, kad pirmas dalykas, kuris mane nustebino čia atvažiavus – nereikia tiek judėti „ant kojų“. Buvau pripratęs mėgėjuose strikinėti, o čia reikėjo eiti į priekį ir kaltis. Man prireikė poros metų, kol perpratau, kad reikia eiti ir laužyti, jokio strikinėjimo, – pamena E. Kavaliauskas. – O dabar viskas tarsi grįžta. Boksininkai vis daugiau juda. Treneriai nuolat treniruotėse prašo, kad daugiau judėčiau, „tanko režimas“ po truputį yra atjungiamas. Bet tai yra suprantama – nauji čempionai „primeta“ naujas madas“.
Plano B niekada nebuvo
Pokalbio metu E. Kavaliauskas prisiminė ir savo pirmąsias dienas JAV, kai teko lieti profesionalo karjeros pamatus. „Angliškai temokėjau „Yes“, „No“ ir „My name is Egis“, – prisiminė boksininkas. – Nebuvo lengva tada, nėra tas gyvenimas čia lengvas ir dabar. Taip, buvau jaunas, atrodo, susirenki daiktus ir išvažiuoji, bet atvykus buvo įvairiausių etapų – ir depresija puldavo, ir sunku būdavo. Bet sukasdavau dantis, suprasdavau, kad tai yra kelias, kurį man davė dievulis. Turėjau juo eiti. Labai džiaugiuosi, kad nepasukau ten, kur nesu reikalingas“.
Boksininkas puikiai prisimena, kad į JAV išvyko su pora tūkstančių dolerių kišenėse. „Susirinkau viską, ką turėjau, – suskaičiavęs pabrėžė E. Kavaliauskas. – Pora tūkstančių dolerių Amerikoje tuo metu? Maistui keliems mėnesiams. Iš pradžių mes, boksininkai, gyvenome motelyje, kuriame neturėjome virtuvės. Tik mikrobangę teturėjome, kurioje šildydavomės makaronus ir ryžius iš pakelių, sriubas iš „skarbonkių“.
Vėliau vadybininkas Egis Klimas išnuomavo trijų kambarių butą, kuriame boksininkai gyveno trise. „Ten pragyvenau metus ir nusprendžiau, kad man bus geriau vienam. Pasakiau „Chebra, ačiū, su jumis faina, bet visa jūsų netvarka mane jau užkniso“, – prisimena E. Kavaliauskas. – Įsivaizduok, kol gyvenome trise, visus namus per metus aš buvau sutvarkęs dukart. Jie nesitvarkydavo. Šiukšlių pilnas namas, o jie tiesiog paspiria į kitą vietą ir gerai“.
E. Kavaliauskas visada tikėjo, kad viskas pavyks. „Pirmas kovas laimėjau, pamačiau, kad treneriai stengiasi, supratau, kad bokso atžvilgiu tikrai esu geresnis negu buvau Lietuvoje, – sako jis. – Išvažiuoti į JAV buvo mano sprendimas, galėjau šiltai sėdėti Lietuvoje, juk gavau olimpinę stipendiją... O išvykau į nežinią, bet tikėjau, kad viska gausis gerai. Tiesą pasakius, plano B aš neturėjau. Neturiu ir dabar“.
Planas A? Boksininkas nė kiek nesudvejoja: „Tapti pasaulio čempionu!“
„Dabar planuoju laimėti kovą penktadienį, po dar vieną, duok Dieve, dėl čempiono titulo. Turėsiu čempiono diržiuką ir tada galėsiu sau leisti lengviau atsikvėpti ir pasakyti garsiai „Fuuu... Na, va, turiu, esu pasaulio čempionas“, – nusišypsojo E. Kavaliauskas.
