aA
2008-ųjų Pekino olimpinis sidabras, 2012-ųjų pasaulio čempionato auksas ir daugybė kitų varžybų bei čempionatų medalių – buriuotojos Gintarės Volungevičiūtės Scheidt sportinė karjera nužymėta daugybe pergalių.
Gintarė Scheidt
© V.Dranginio nuotr.

Vis dėlto, ruoštis dar vienam, ketvirtajam, olimpiniam ciklui G. Volungevičiūtė Scheidt nesiryžo ir drauge su vyru, brazilų buriuotoju Robertu Scheidtu paskelbė pasitraukiantys iš profesionalios sportinės karjeros. Apie šį sprendimą bei visą nueitą olimpinio sporto kelią kalbamės su G. Volungevičiūte Scheidt.

– Kas paskatino būtent dabar pasitraukti iš profesionalaus sporto karjeros? Ar sunkus buvo šis sprendimas?

– Po Rio de Žaneiro olimpiados buvau davusi sau metus apsispręsti, ar grįžti į profesionalų sportą dar vienam olimpiniam ciklui. Tai buvo nelengvas sprendimas. Buriavimas yra tokia sporto šaka, iš kurios sunku išeiti. Ji įauga į kraują. Kone visi mano pažįstami, kurie pasitraukė iš buriavimo, kažkokiu būdu vis tiek į jį sugrįžta – buriuoja didesnėmis jachtomis, dalyvauja varžybose ar bent savo vaikus atveda buriuoti. Aš irgi turėjau daug argumentų ir už, ir prieš. Tačiau šiuo metu jau nebesijaučiu tokia profesionali sportininkė ir nebeturiu pakankamai motyvacijos vėl daryti tą patį – buriuoti tuo pačiu laiveliu, siekti tų pačių tikslų.

„Laser Radial“ tikrai nėra paprastas laivas – siekiant būti tarp šios klasės buriuotojų elito, reikia įdėti be galo daug pastangų, jėgų ir laiko. Turi būti universali – puikiai buriuoti ir prie silpno, ir prie stipraus vėjo. Žinoma, patirties man netrūksta, tačiau jau tris kartus nuėjau tą kelią, dabar norisi išmėginti kokį nors naują. Lietuvoje yra jaunesnių sportininkių, kurios seka mano pėdomis, todėl net neabejoju, kad ši jachtų klasė ateinančioje olimpiadoje turės Lietuvos atstovę.

– Kaip manote, ar pasiilgsite olimpinio buriavimo?

– Aš vis dar seku varžybas, stebiu, kaip sekasi mano konkurentėms. Ko tikrai pasiilgstu ir greičiausiai visada pasiilgsiu tai yra varžybų adrenalinas ir taktinis buriavimas. Tačiau kaskart pagalvoju ir primenu sau, kiek reikia įdėti jėgų ir laiko, kad iki to nueiti, kiek reikia treniruotis ir dirbti, kad nėra viskas taip paprasta.

Dauguma galvoja: „Čia Gintarė, jai užtenka grįžti į sportą ir rezultatai iš karto bus ant lėkštutės.“ Bet taip nėra. Juk niekas nemato, ką aš kas dieną veikiu. Jeigu aš grįžtų į sportą, visuomet stengiuosi viską daryti 100 procentų, kad pasiekčiau aukščiausią įmanomą rezultatą, o ne tiesiog sudalyvaučiau olimpiadoje.

– Ar jau turite konkrečių planų, kuo užsiimsite ir ar juose liks vietos buriavimui?

– Nenorėčiau nuo buriavimo nutolti. Turiu sukaupusi didelį žinių ir įgūdžių kraitį, į mane įdėtos didelės investicijos, būtų kvaila bandyti užsiimti kažkuo visiškai kitu. Mąstau apie vaikų treniravimą. Šiuo metu atsiranda vis didesnis profesionalių trenerių poreikis net nuo mažiausio amžiaus. Norima, kad jau „Optimistais“ pradedančius buriuoti vaikus imtų treniruoti aukšto lygio profesionalai. Tokia veikla man, manau, būtų įdomi.

– Ar galėtumėte trumpai apibendrinti visus sportiniam buriavimui atiduotus metus, kas labiausiai įsiminė?

– Kelias iki pirmos olimpiados buvo tikrai įsimintinas, visko ten buvo. Su treneriu ir kitom merginom į varžybas užsienyje keliaudavome su kemperiu, tad visi atsiminimai – tepaluotos rankos, pririšinėjami laivai, sustojimai nakčiai kolonėlėse ar kempinguose, maisto gamyba. Būdavom tokia beveik keliaujanti šeima. Pinigų nebuvo, tad tokios kelionės buvo vienintelis būdas išvažiuoti į pagrindines varžybas bei turėti reikalingą sportinį pasirengimą. Buvom prie to pripratę, nemanėm, kad kitaip galima, tad buvo gerai.

– Kokį tašką karjeroje įvardintumėte kaip sunkiausią, kokį kaip laimingiausią?

– Iš sunkesnių tai buvo grįžimas į sportą po motinystės, nes po tokios pertraukos pasidarai baikšti ir jautri šalčiui bei vandeniui, žiūri ir galvoji – ne, tikrai nebegrįšiu. Bet paskui sėdi namuose ir imi jausti, kad kažko norisi. Vėl sėdi į tą laivą, pabandai, neblogai sekasi ir tada bandai grįžti. Po motinystės pirmi metai aktyviai sportuojant yra nuolatinis ėjimas per save, tačiau pradedi pasiekti rezultatus ir viskas atsiperka.

Na o laimingiausia tai man visada bus olimpiada ir sidabras. Ten sutikau ir savo didžiąją meilę. Medalis, vestuvės – viskas labai greitai nutiko. Tai greičiausiai yra mano laimingiausi metai.

– Ar sudėtinga derinti šeimą ir profesionalų sportą?

– Mano rate nebuvo daugiau tokių sportininkių, kurios turėtų du vaikus ir dar sportuotų. Buvau vienintelė. Visada jaučiau, kad kitos sportininkės mane dėl to labai gerbė, nes daug kam tai tikrai atrodė neįmanoma.

Tačiau iš tiesų viskas labai priklauso nuo aplinkos. Mane visada labai rėmė bei palaikė vyras – tiek emociškai, tiek finansiškai. Be jo, tikrai nebūčiau galėjus sau leisti profesionaliai sportuoti su vaikais. Mūsų šeima gyvena buriavimui palankioje vietoje, treniruojamės šalia, po treniruočių visada grįžtame namo. Kai tekdavo treniruotėms išvažiuoti abiems su vyru, daug padėdavo mano mama – atvykdavo pabūti su vaikais.

– Ko palinkėtumėte tiems sportininkams, kurie dabar tik pradeda savo olimpinio sporto kelią?

– Kai persikėliau gyventi į Italiją, trenerio šalia nebebuvo. Tai buvo tas momentas, kai reikėjo persilaužti ir pradėti treniruotis vien su savo sąžine – ne kažkam, kas neva mato ar skaičiuoja, kiek tu treniruojiesi, o vien sau. Kai buvau jauna, aš to daryti nesugebėjau, tačiau, manau, tai yra labai svarbu. Tad ko gero palinkėčiau mažiau žiūrėti į trenerius ir kuo daugiau ieškoti motyvacijos savyje. Profesionaliam lygyje sportininkai dažniausiai jau perauga trenerius, jie nebegali nurodyti kelio.

– Vertinant buriavimą Lietuvoje ir pasaulyje – kokias tendencijas matote? Ar ši sporto šaka populiarėja? Su kokiais sunkumais susiduria?

– Manau, mes tikrai niekada negalėsime lygiaverčiai konkuruoti su tokiomis ilgametėmis jūrinėmis valstybėmis kaip Australija, Naujoji Zelandija, Amerika, Anglija, Prancūzija ar Ispanija. Ten buriavimui skiriamos didžiulės investicijos ir pats sportas yra be galo populiarus. Lietuvoje mes teturime tas tris olimpines klases. Mums nebelieka nieko kito, tik siekti rezultatų jose. Šiek tiek gaila, kad mažėja jaunimo. Jauni žmonės nebenori dėl sporto kankintis, nenori jausti skausmo, nenori įdėti pastangų. Yra daug lengvai prieinamų malonumų, kurie praktiškai nieko nekainuoja ir dėl jų nereikia stengtis.

Kita vertus, man atrodo, kad Lietuvoje dažnai neįvertiname tų galimybių, kurias turim. Kaune gali už dešimt ar net mažiau eurų mėnesiui lankyti buriavimą – tau suteikia visas sąlygas buriuoti. Jei apie tai papasakočiau žmonėms Italijoje, tai jie juoktųsi, nes nepatikėtų. Ten tikrai turi turėti daug pinigų, kad galėtum šiuo sportu pradėti užsiimti, tėvai turi tave atvežti ir leisti tau tą daryti. Ką jau kalbėti apie kokią Braziliją. Ten iš viso neturi jokių šansų užsiimti buriavimu, jei neturi pasiturinčių tėvų. Toje šalyje į tave yra investuojama tik tada, kai pasieki rezultatą. Lietuvoje pirminės sąlygos pradėti buriuoti iš tiesų sudarytos ir dėl to tikrai labai džiugu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Geležinio vilko“ ledo ritulininkai laimėjo pirmą sezono Vilniaus derbį

Lietuvos ledo ritulio čempionato pirmojo turo rungtynėse penktadienį Vilniaus „Geležinio...

Penkiakovininkei Serapinaitei finišo spurtas atnešė triumfą Europos jaunimo čempionate (1)

Lietuvė Ieva Serapinaitė penktadienį iškovojo aukso medalį Lenkijoje vykstančiame Europos...

Kovos menų turnyre Kaune – lietuvių dominavimas ir olimpiečio debiutas profesionalų ringe (2)

Penktadienį Kaune surengtame bokso ir bušido turnyre „Dream Boxing & KOK World Series 2018“...

Rankinio pirmenybių žemėlapyje nebeliko Varėnos (1)

Lietuvos rankinio lyga sezoną pradeda žaidėjų rokiruotėmis tarp pagrindinių komandų ir...

Rūtai Paškauskienei su serbu – Europos stalo teniso čempionato bronza

Alikantėje (Ispanija) vykstančio Europos stalo teniso čempionato mišrių dvejetų varžybose...

Top naujienos

Išaušo istorinio vizito diena: kuo Pranciškus skiriasi nuo pirmtakų (24)

Nusistovėję stereotipai esą popiežius, jų aplinką supa didžiulė prabanga.

Po kelionės keltu – lietuvės perspėjimas: nepasitikrinę prarasite nemažai pinigų (51)

Naują būdą keliauti atradusi vilnietė Justina pasijautė išleidusi daugiau nei turėjo. Pasak...

Orai: temperatūra per parą kris 10 laipsnių kiekvieną dieną šals vis labiau (21)

Labai šiltas dienas keis lietingos ir vėsios. Rugsėjo 22 dieną termometrai rodys 10 laipsnių...

Vilniaus centre „pabiro plytos“: neklusnius vairuotojus tramdė net policijos švyturėliais (27)

Artėjant šeštadieniniam popiežiaus Pranciškaus vizitui Vilniuje, pagrindinėse sostinės...

Pasipiktino prabangiais modeliais su „vardiniais“ elektromobilių numeriais, bet „Regitra“ atrado kitą bėdą (171)

Prabangūs BMW, „ Audi “, „Porsche“ su elektromobiliams skirtais valstybinio numerio...

Jauna šeima: kaip pasiruošti susitikimui su popiežiumi (296)

Į susitikimus su rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje viešėsiančiu popiežiumi Pranciškumi...

Moterų siaubas Klaipėdoje: mieste siautėja ginkluotas užpuolikas (106)

Po moters, šeštadienį vežimėlyje stūmusios vaiką, kraupios akistatos su užpuoliku Klaipėdos...

Nuslėptas dokumentas parodė tikrąjį rusų sukčiavimo mastą: JAV trūko kantrybė (182)

Jungtinių Tautų ekspertų grupės parengtoje ataskaitoje konstatuojama, kad Šiaurės Korėja...

Tragišką kūdikio pagrobimo istoriją lig šiol gaubia daug paslapčių (7)

Nors įtariamasis buvo identifikuotas, teisiamas ir pripažintas kaltu, vėliau jam įvykdyta mirties...

Naujausias Kepenio užmojis – tam nepritaria net medikai (275)

Alternatyvia Lietuvoje laikoma ajurvedos medicina randa kelią į Lietuvos Seimą. Parlamentaras...