Toli nuo ginklų ir Tokijo olimpinių žaidynių šurmulio esančioje šintoistų šventykloje, priklausančioje jos šeimai, Naoko laukia maldų ir arbatos gėrimo ceremonijų kupinas gyvenimas. Jos tėvas yra 84-os kartos vyriausiasis šventikas, praneša „Reuters“.
Gimtinėje vykstančiose olimpinėse žaidynėse 46-erių metų amžiaus japonė užėmė 21-ą vietą, o prieš penkerius metus Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse pasirodė truputį geriau – buvo 18-a. Visgi į šventyklą ji sugrįžo be jokio nusivylimo.
„Dalyvaudama olimpinėse žaidynėse jaučiausi puikiai. Žinoma, gaila, kad jos vyksta be žiūrovų, kad tiek daug žmonių kenčia nuo koronaviruso, bet aš džiaugiuosi, jog galėjau pašaudyti.“
Į finalą N. Ishihara nepateko tikrai ne dėl to, kad jai trūksta gebėjimo susikaupti.
„Kadangi esu šventikė, labai daug meldžiuosi ir moku geriau susikaupti nei daugelis japonų. Esu įsitikinusi, kad nutiks kažkas gero ir kad dievai viskuo pasirūpins. Manau, kad už galimybę sudalyvauti olimpinėse žaidynėse iš dalies turiu būti dėkinga dievams.“
Kaip ir religija, šaudymas taip pat yra jos šeimos tradicija. Naoko tėvas Keishi savo laiku neprastai šaudė ir netgi buvo atrinktas dalyvauti 1968-ųjų Meksiko olimpinėse žaidynėse, tačiau galiausiai jose nesirungė. Jis turėjo dalyvauti ir 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse, kurias Japonija nusprendė boikotuoti.
N. Ishiharos senelis Shigetaka irgi buvo tarptautinio lygio šaulys, vėliau ėjęs Japonijos šaudymo į molinius taikinius asociacijos viceprezidento pareigas. Nuo 22-ejų metų amžiaus šaudanti japonė yra dėkinga savo tėvui už pagalbą ankstyvaisiais sportinės karjeros metais, tačiau prieš varžybas jis neduoda patarimų.
„Jis nesako: „Pasistenk.“ Nieko panašaus. Jis tylus žmogus“, – paaiškino moteris.
Nors kiti sportininkai tikriausiai triukšmingai švęstų pergalę arba sielotųsi dėl nesėkmės, N. Ishihara ramiai sugrįš prie vaidmens, visiškai neturinčio nieko bendra su sportu.
„Šiandien dalyvavau olimpinėse žaidynėse, o rytoj būsiu šventikė“, – lakoniškai tepasakė ji.
