Šeškinė nurungė Fabijoniškes
Prabėgus ketvirčiui amžiaus Vilnius vėl žvalgosi per petį.
Nuo kitų mokslo metų pradžios iškaba ant Šeškinėje įsikūrusios Ozo gimnazijos pastato turėtų pasikeisti.
Daugeliui ne tik sostinės atletų gerai pažįstamą mokyklą ketinama pertvarkyti į sporto gimnaziją. Tokios dvejus metus jau ugdo jaunuolius Šiauliuose ir Panevėžyje.
Ozo gimnazija sportininkų kalve verčiama neatsitiktinai. Sovietmečio pabaigoje čia veikė respublikinė Vilniaus sporto mokykla-internatas, vėliau pašonėje įsikūrė Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) su savo sporto baze, bendrabučiu ir keliomis dešimtimis jaunųjų sportininkų iš visos šalies, priklausančių LOSC perspektyvinės pamainos grupei.
Noro virsti sporto gimnazija keletą metų neslėpė ir Fabijoniškių mokykla, bet buvo palikta nuošalyje.
Kokias permainas atneš savivaldybės, Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) bei Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) valdininkų kabinetuose rengiama reforma?
Sporto gimnaziją tikimasi paversti elitine atletų ruošimo įstaiga, kurios durys atviros būtų ne tik vilniečiams, bet ir visos Lietuvos gabiausiems jaunuoliams.
Tokią pačią funkciją iki šiol vykdė LOSC, bet dabar žadama padidinti ir kiekybę, ir kokybę. Tiesa, dvejus metus veikiančios Šiaulių ir Panevėžio sporto gimnazijos kol kas abiem aspektais vertinamos nevienareikšmiai.
Pliusai ir minusai
Kvalifikuotų trenerių trūkumas, vaikų nenoras keltis į nykstančius miestus, nesustyguota atranka, konkurencija su tradicinėmis sporto mokyklomis – tokias kliūtis pirmuose sporto gimnazijų žingsniuose įžvelgia DELFI kalbintų didžiausių sporto federacijų – krepšinio, lengvosios atletikos ir plaukimo – specialistai.
Kvestionuojamas ir pats sporto gimnazijų principas – esą tokie centralizuoti, valstybės išlaikomi sportininkų inkubatoriai yra žingsnis atgal nuo vakarietiška vadinamos ir Lietuvoje iki galo nerealizuotos neformaliojo ugdymo krepšelių sistemos.
Bet yra ir pliusų: su sportu suderintas pamokų tvarkaraštis, leidžiantis dvi treniruotes per dieną, prižiūrima sportininkų mityba, įvairių sričių specialistų globa, galiausiai dar nepamiršta sovietmečio, kuomet sporto internatai duodavo akivaizdų rezultatą, patirtis.
„Ar sporto gimnazijos pasiteisina – dar anksti spręsti. Jos buvo įkurtos paskubomis: reikėtų kruopščiau atrinkti vaikus, būtų gerai, kad Šiauliai ir Panevėžys nekonkuruotų tarpusavyje – vienais metais grupę rinkti vieni, kitais – kiti. Be to, kol kas gimnazijos yra vietinės reikšmės: atvažiavusių iš provincijos nėra tiek daug.
Problemų yra ir dėl trenerių. Gimnazijų vaikus treniruoja tie patys, kurie dirba ir sporto mokyklose. Jų apkrova – labai didelė. Bet rasti naujų specialistų nėra lengva.
Man klausimų, ar tokios gimnazijos reikalingos, nekyla. Pavyzdžiui, Skuode krepšinio visai nėra, bet turime iš ten rinktinės narę Laurą Juškaitę. Esu įsitikinęs, kad ir kituose mažuose miestuose vieną kitą talentą galime rasti. Tik reikia visas sistemos dalis sujungti į našią visumą“, – kalbėdamas su DELFI, svarstė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) jaunimo rinktinių vadovas Rolandas Radvila.
Tuo metu Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva jaunystėje pati lankė Panevėžio sporto internatą.
Buvusi šuolininkė į tolį prisimena: tuo metu internate dirbo daug jaunų trenerių, kurie vėliau išaugo į aukšto lygio profesionalus.
Dabar sporto gimnazijose naujų specialistų – mažuma. Nors finansiškai sporto gimnazijos turėtų būti patrauklesnė darbovietė už sporto mokyklas, kadangi pirmosioms nustatyti didesni tarifikavimo koeficientai, pagal kuriuos apskaičiuojami trenerių atlyginimai.
„Pačioje pradžioje sakiau, kad į gimnazijas reikia rinkti ne tik vaikus, bet ir jaunus trenerius. Tikrai ne kiekvienas olimpiečių treneris panorės grįžti į vaikų sportą, todėl reikia pasirūpinti pamaina.
Kalbant apie sportininkus, mus juk reikia rūpintis ne tik masiškumu, bet ir meistriškumu. O sporto gimnazijos – vienas iš būdų tai daryti. Vaikai ten turi normalias sąlygas treniruotis ir mokytis vienoje vietoje, ganėtinai neblogą aprūpinimą, važiuoja į treniruočių stovyklas, aprangos nupirktos. Kažkokių nusiskundimų dėl to nesu girdėjusi. Sporto mokyklose sąlygos – prastesnės“, – lygino N. Medvedeva.
Panašiai atsiliepia ir jos kolega iš Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) Emilis Vaitkaitis. Bet pastebi, kad sporto gimnazijoms kol kas geriau sekasi dubliuoti vietinių mokyklų veiklą, o ne rinkti gabius atletus iš provincijos.
„Klausimas, kokia nauda lieka sporto mokykloms, kurios atiduoda savo auklėtinius ir trenerius gimnazijai. Mūsų federacija nei už, nei prieš tokią sistemą“, – dvejojo LPF generalinis sekretorius.
Trenerių štabe yra ir garsių pavardžių
Ką apie pirmąsias sporto gimnazijas kalba skaičiai?
Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją šiuo metu lanko 225 auklėtiniai – pusšimčiu daugiau nei pirmaisiais mokslo metais. Tiesa, sukomplektuoti penktos klasės nepavyko – norinčių nuo pačių pradžių lankyti sportininkų kalvę nepakako. Todėl mokslą ir sportą šioje ugdymo įstaigoje derina 6-12 klasių mokiniai.
Kiek daugiau nei pusė jų gyvena bendrabutyje. Anot gimnazijos direktorės Jūratės Pauliukienės, atvykėlių geografija apima visą Lietuvą – nuo Klaipėdos iki Zarasų. Bet daugiausiai vaikų – iš Panevėžio rajono.
Gimnazijoje propaguojamos dvylika sporto šakų: krepšinis, futbolas, rankinis, lengvoji atletika, plaukimas, dziudo, graikų-romėnų imtynės, boksas, baidarių ir kanojų irklavimas, dviračių sportas, sunkioji atletika ir triatlonas. Kitais mokslo metais ketinama pridėti regbį bei tekvondo.
Garsiausi iš trijų dešimčių gimnazijoje dirbančių trenerių – daugkartinis pasaulio ultratriotlono čempionas Vidmantas Urbonas, buvęs ilgametis Panevėžio „Ekrano“ futbolo klubo vairininkas Virginijus Liubšys, Ukrainos bokso garsenybes Vitalijų ir Vladimirą Kličko kadaise trumpai treniravęs Julius Kibas.
Gimnazijos išlaikymas, direktorės skaičiavimu, per metus iš viso atsieina apie 1,3 mln. eurų.
„Labiausiai trūksta transporto priemonių ir bazių – pavyzdžiui, Panevėžyje nėra 50 m baseino. Visas bazes nuomojamės, lyg ir didelių sunkumų dėl grafikų suderinimo nekyla. Nors, žinoma, būtų geriau turėti nuosavą“, – samprotavo J. Pauliukienė.
Jauniausi nesiveržia
Tuo metu Šiaulių sporto gimnazija (buvusi Vijolių vidurinė mokykla) apie nuosavą bazę ne tik svajoja, bet ir „kėsinasi“ ją susiręsti.
Valstybės ir savivaldybės lėšomis gimnazijos pašonėje turėtų išdygti 3 tūkst. kvadratinių metrų ploto daugiafunkcinė sporto salė, kurioje bus ir paplūdimio tinklinio aikštė po stogu.
„Sporto objektų Šiauliuose trūksta. Jei pastatysime, vaikai tikrai turės visas sąlygas treniruotis, mokytis, maitintis ir miegoti neišėję už tvoros“, – teigė gimnazijos direktorės pavaduotojas ugdymui Andrius Stočkus.
Šiais mokslo metais mokyklos slenkstį mina 217 jaunuolių, pusė jų – šiauliečiai. Beje, kaip ir Panevėžyje, sukomplektuoti penktokų klasės Šiaulių sporto gimnazijai nepavyko.
„Tėvai turbūt dar bijo penktokus atiduoti į svetimas rankas. Be reikalo. Neseniai pasirašėme sutartį su viena stipriausių Ukrainos sporto mokyklų. Ten vaikai renkami jau nuo antros klasės. Yra sporto šakų, kuriose būtent tokio amžiaus vaikai turi pradėti treniruotis“, – apgailestavo A. Stočkus.
Šiaulių gimnazijoje dirba 24 treneriai: krepšinio, futbolo, rankinio, tinklinio, žolės riedulio, regbio, lengvosios atletikos, dviračių sporto, imtynių, tekvondo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo. Po vasaros atostogų sporto šakų krepšelį turėtų papildyti fechtavimas.
Žymiausi specialistai – lengvaatletę Eglę Balčiūnaitę išugdęs Aleksandras Kitanovas, buvusi pasaulio dviračių treko pirmenybių prizininkė Rita Razmaitė, Lietuvos moterų imtynių rinktinės vyriausiasis treneris Aivaras Kaselis, aktyviai sportuojanti jo auklėtinė Indrė Bubelytė.
Vaikus vilios sostinės masalu
O kaip atrodo pirmasis analogiškos sporto gimnazijos Vilniuje maketas?
Pasak KKSD generalinio direktoriaus Edžio Urbanavičiaus, kitais metais atsinaujinusią Ozo gimnaziją turėtų lankyti apie 150 vaikų, įskaitant 38 Vilniuje šiuo metu gyvenančius LOSC perspektyvinės pamainos atstovus.
Nors sostinėje apstu įvairių sporto šakų mokyklų – tiek išlaikomų savivaldybės, tiek privačių, E. Urbanavičius įsitikinęs, kad sporto gimnazijos auklėtinių skaičius ilgainiui augtų.
„Dabar sistema dalies gabių sportininkų nepritraukia – ne taip lengva juos atvežti į Šiaulius ar Panevėžį. Pavyzdžiui, kauniečius. O gyvenimas Vilniuje jiems būtų patrauklesnė alternatyva“, – DELFI sakė KKSD vadovas.
Kurių sporto šakų atstovus būtų tikslinga ruošti šalies sostinėje? Savivaldybės sporto skyriaus vedėjo Evaldo Martinkos teigimu, dar neapsispręsta, ar sporto gimnazijoje turėtų būti tik individualios sporto šakos, ar vietos po saule atsirastų ir sportiniams žaidimams.
Praėjusią savaitę apie dvidešimt federacijų turėjo pateikti savo potencialių gimnazistų ir trenerių sąrašus, kuriuos išanalizavus tikimasi išsiaiškinti rinkos poreikius.
Bent LOSC direktorius Linas Tubelis mano, kad pirmiausia tikslinga būtų į sporto gimnaziją perkelti tas sporto šakas, kuriose geriausių rezultatų pasiekė paties LOSC treneriai.
„Iš mūsų pusės pasiteisino šiuolaikinė penkiakovė, boksas, imtynės, iš dalies – lengvoji atletika, irklavimas“, – vardijo L. Tubelis.
Kita vertus, neužimtą nišą Vilniuje regi netgi krepšinis, nors mieste jau veikia penkios jaunuosius krepšininkus ugdančios mokyklos.
„Berniukams esamų mokyklų pakanka, bet mergaitėms sporto gimnazija naudos atneštų – toms, kurios gyvena provincijoje. Prisikviesti jas į Vilnių turėtų būti lengviau nei į Šiaulius ar Panevėžį“, – spėjo R. Radvila.
Kiek kartų užaugs per amžiaus statybas?
Kartu su sporto gimnazijos kūrimo planais pasigirdo ir kalbos apie greta esančios LOSC sporto bazės plėtrą. Tiesa, kol kas – be jokių apčiuopiamų rezultatų.
Pasak E. Urbanavičiaus, KKSD siūlė sostinės savivaldybei planuojamą statyti 25 m baseiną perkelti iš Fabijoniškių į Šeškinę ir papildyti projektą keliomis sporto salėmis – universalia, dvikovinių sporto šakų, treniruoklių. Bet idėja į priekį nepasistūmėjo.
Įdomu, kad vos už kelių šimtų metrų nuo Ozo gimnazijos ateityje turėtų iškilti Vilniaus daugiafunkciniu kompleksu perkrikštytas Nacionalinis stadionas su visa puokšte įvairių sporto objektų.
Bet „kyla“ grandiozinis projektas tokiais tempais, jog klijuoti prie jo sporto gimnazijos idėjos valdininkai net nebando – galbūt baimindamiesi, kad apsilankyti amžiaus statybomis pramintame stadione pavyks nebent būsimų gimnazistų atžaloms.
Kol kas nė nepaskelbtas 79 mln. eurų vertės komplekso koncesininko konkursas – kelis kartus atidėtas jo startas, paskutiniais duomenimis, perkeltas į birželį.
Primename, kad stadionas Vilniuje buvo pradėtas statyti dar 1987 metais.
