Bene įsimintiniausias pasiekimas buvo liepos 1 d. Šo de Fone „Resisprint International“ varžybose, kur 400 m įveikusi per 50,99 sek. A. Šerkšnienė pagerina dar nuo 1984 m. priklausė vilnietei Daliai Matusevičienei priklausiusių Lietuvos rekordą (51,12 sek.).
Šveicarijoje Agnė rungtyniauja dažnai. Kasmet ji laimi klubų pirmenybes, šalies čempionatų estafečių bei individualių rungčių varžybas. Savo sportavimo sąlygas Šveicarijoje rekordininkė apibūdina trumpai: „Viskas puiku, kaip susiderinu, taip ir turiu. Dirbu pagal trenerio planus dukart per dieną, aštuoniskart per savaitę. Tai normalus krūvis. Šveicarija galbūt ir galėtų būti mano svajonių šalis, jeigu čia būtų jūra.“
Lietuvoje varžosi retai
Skirtingai nei ne vienas Lietuvos sportininkas, A. Šerkšnienė į Šveicariją išvyko ne vynuogių skinti. 2011-aisiais, sumainiusi aukso žiedus su ten daugiau nei dešimtmetį „Formulės 1“ komandoje „Alfa Romeo Sauber F-1“ dirbančiu ir už kokybės kontrolę atsakingu Andriumi Šerkšnu, ji išvažiavo gyventi pas savo vyrą.
A. Šerkšnienė su šeima gyvena šalia Ciuricho, Notvilyje. Ji atstovauja Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose, kitose užsienyje vykstančiose svarbiausiose varžybose, bet mūsų stadionuose pasirodo retai, nors kasmet grįžta į Lietuvą atostogauti. Todėl bėgikės pasirodymas per tarptautines sporto klubo „Cosma“ varžybas sostinės Vingio stadione birželio 29-ąją buvo maloni staigmena mūsų lengvosios atletikos gerbėjams.
Lietuvoje kaunietė nebuvo rungtyniavusi nuo 2013-ųjų. Jai su komandos draugėmis Modesta Morauskaite, Egle Balčiūnaite ir Eva Misiūnaite estafečių 4x400 m varžybos buvo ypač svarbios, nes į Europos čempionatą, vyksiantį rugpjūčio 6–12 d. Berlyne, susumavus geriausius dvejų metų rezultatus pateks 16 stipriausių moterų komandų.
Vingio stadione mūsų kvartetas nuotolį įveikė per 3 min. 33,03 sek., pasiekė šeštą sezono rezultatą Europoje, dvejų metų reitingo lentelėje pakilo į dvyliktą poziciją. To pakako, kad lietuvės gautų bilietą į žemyno pirmenybes.
Mėgstamiausia – 400 m distancija
Mėgstamiausia A. Šerkšnienės distancija – 400 m. Pasak jos, 200 m nuotolis labai smagus, nes tai sprintas, kurį nėra sunku bėgti. „Man tai – puikus atsipalaidavimas, tikra šventė. Galiu pasimėgaudama bėgti visa jėga, nes distancijoje nereikia daug galvoti. 400 m – sunki rungtis. Jai skiriu ypač didelį dėmesį, daug treniruojuosi, jaučiu didelę atsakomybę. Jeigu esu gerai pasirengusi, vieną ratą stadione visada smagu bėgti“, – teigia Agnė.
Kai su Lietuvos čempione ir rekordininke kalbėjomės per „Cosma“ varžybas po estafečių varžybų, ji jau buvo pasirengusi vykti į oro uostą ir keliauti į Šveicariją. Kai Agnės paklausiau, kada pagaliau bus pagerintas D. Matusevičienei jau 34 metus priklausanti Lietuvos 400 m bėgimo rekordas, sportininkė atsakė: „Gal kada nors man pavyks jį pagerinti. Tačiau turi pasitaikyti puikios oro sąlygos, palankus vėjas, turėčiau būti gerai išsimiegojusi.“ Matyt, pati Agnė nesitikėjo, kad Lietuvos 400 m distancijos rekordą ji pagerins jau po poros dienų...
Varžybas Vingio stadione stebėjo ir jos pirmoji trenerė kaunietė Nijolė Sabaliauskienė, su kuria Agnė palaiko glaudžius ryšius iki šių dienų, bendrauja, pasitaria. „Kartais ji man atsiunčia savo treniruočių planus, nori, kad su jais susipažinčiau ir pasakyčiau savo nuomonę. Ją visada pagiriu už puikius rezultatus. Agnė ne kartą mane kvietė atvykti pas ją į svečius, bet vis nerandu laiko“, – prisipažįsta N.Sabaliauskienė.
Laukia Lietuvos čempionato
A. Šerkšnienė nekantriai laukė liepos 27–28 d. Palangoje vyksiančio Lietuvos čempionato. Ji į Lietuvą planavo grįžti viena savaite anksčiau ir pajūryje pasitreniruoti. Paprašė savo trenerės, ar ji negalėtų atvažiuoti į Palangą ir kartu praleisti tos savaitės, padėti geriau pasirengti.
„Trenerė mane užaugino nuo mažens, parengė tolesnei sportinei karjerai. Dabar treniruojuosi su kitais treneriais Šveicarijoje, bet jeigu nebūčiau atlikusi darbo su savo trenere, ko gero, nepakelčiau Šveicarijoje tenkančio krūvio. Dabar jau esu suaugusiųjų sporte, krūviai dideli ir sunkūs, todėl ypač džiaugiuosi, kad jaunystėje patekau būtent į šios trenerės rankas, ji mane puikiai parengė“, – pagyrų trenerei negaili Lietuvos rekordininkė.
Dar gyvendama Lietuvoje Agnė, tada dar Orlauskaitė, buvo žinoma kaip talentinga 400 m nuotolio bėgikė. 2005-aisiais ji dalyvavo Europos jaunimo olimpiniame festivalyje ir 400 m nuotolio varžybose užėmė penktą vietą, 2007 m. per Europos 20-mečių čempionatą Olandijoje liko šešta, o 2009 m. Europos jaunimo iki 23 m. čempionate Kaune vėl bėgo finale ir finišavo penkta.
„Tai buvo Agnės pradžia į didįjį sportą. Po šių sėkmingų startų ypač džiaugiausi, kad jai pavyko parinkti tinkamą rungtį, nes ji gimusi bėgioti. Agnė buvo labai fiziškai stipri, daugelyje rungčių gerino rezultatus ir iš pradžių maniau, kad ji bus puiki daugiakovininkė. Viskas ėjo ta linkme: Agnė tapo Lietuvos uždarųjų patalpų jaunių daugiakovės čempione. Bet jai nelabai sekėsi šokinėti į aukštį ir stumdyti rutulį, o bėgimas iškart prilipo“, – puikiai prisimena N. Sabaliauskienė, lengvaatlečius ugdanti nuo 1977-ųjų.
Trenerė nuspėjo rungtį
A. Orlauskaitę per vienas pavasario kroso varžybas Kaune, kur ji užėmė trečią vietą, pastebėjo trenerė Daiva Jankauskaitė ir pakvietė treniruotis. Jaunoji sportininkė tarp savo bendraamžių mieste neturėjo lygių sprinto distancijose. Netrukus ją pradėjo treniruoti N. Sabaliauskienė, kuri dirbo kartu su D. Jankauskaite.
Agnė puikiai prisimena savo pirmuosius sportinius žingsnius. Patiko daugiakovė, ji norėjo šokinėti į tolį, bet trenerė įžvelgė jos talentą bėgti 400 m ir nutarė, kad būtent čia reikia specializuotis. Sportininkė vis klausdavo trenerės, kodėl jai parinko tokią sunkią rungtį, negi nebuvo lengvesnių.
„Tada, regis, lankiau devintą klasę, kai buvo nuspręstas mano likimas. Jeigu ne trenerė, šiandieną nebūčiau tokia, kokia esu“, – įsitikinusi Agnė.
Didelis išbandymas laukė ir pačios trenerės. Jaunystėje ji pati buvo daugiakovininkė, todėl tapusi trenere ugdė daugiakovininkus, sprinterius ir barjerininkus. Per 40 darbo metų išugdė daug puikių lengvaatlečių, kurie tapo sporto meistrais. Agnė jos grupėje buvo vienintelė 400 m bėgikė ir, kaip vėliau paaiškėjo, pati geriausia auklėtinė, tarptautinės klasės sporto meistrė. Teko gilintis į šios rungties specifiką. Tobulėjo abi – ir auklėtinė, ir trenerė.
„Nuo Agnės viskas ir prasidėjo, jos puikūs rezultatai įkvėpė ne vieną mano auklėtinį pasirinkti 400 m bėgimą, o štai dabar buriasi nauja šios rungties bėgikų grupė“, – džiaugiasi N. Sabaliauskienė.
Diplominį rašė stovykloje
Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijoje Agnė mokėsi labai gerai, gimnaziją baigė beveik vienais dešimtukais. Vėliau Kauno technologijos universitete mokydamasi ekonomikos ir buhalterinės apskaitos įgijo bakalauro diplomą. Kai studijavo ketvirtame kurse, netgi diplominį darbą teko rašyti besitreniruojant stovykloje Vengrijoje.
Kol kas KTU diplomo Šveicarijoje šalies rekordininkei neprireikia. Bet ateityje tikisi, jog diplomas pravers, nes ekonomikos specialybė gana universali. „Nemanau, kad būsiu buhalterė, dabar atradau kitokių, įdomesnių darbų. Diplomas tikrai nepamaišys, o jeigu reikės, ateityje kažką papildomai pastudijuosiu. Bet dabar esu susikoncentravusi į bėgimo taką“, – sako Agnė.
Jeigu pati nedalyvaudavo, Agnė mėgdavo teisėjauti lengvosios atletikos varžybose, o per automobilių sporto varžybas, teisėjaudama klubo „Startas“ lenktynėse, artimiau susipažino su būsimu vyru Andriumi, su kuriuo, beje, gyveno vienoje gatvėje. Jis irgi studijavo Kauno technologijos universitete ir įgijo finansų vadybininko specialybę. Jųdviejų draugystė baigėsi vestuvėmis.
Į treniruotes – su dukra
Dabar jų šeimoje krykštauja pustrečių metukų dukrytė Audra. Namie ji turi dviratuką, paspirtuką, išmoko daryti mankštą. Bet jai smagiausia, kai su mama gali važiuoti į treniruotes. Audra kasdien mato, kaip „Letzigrund“ stadione, kuriame vyksta ir „Deimantinės lygos“ etapų varžybos, treniruojasi jos mama kartu su kitais atletais.
„Dukrytė jau išmoko žemą startą, kitus sportininkų atliekamus pratimus, kuriuos po to demonstruoja savo būreliuose ir dėl to vėliau būna linksmų situacijų. Mes ja rūpinamės visi: namie mudu su Andriumi, o per treniruotes – lengvaatlečiai ir treneriai. Kai Audrai buvo vos pora mėnesių, pradėjau sportuoti, nes labai norėjau vėl sugrįžti į bėgimo taką. Tačiau netrukus supratau, kad truputį per anksti viską užsimojau daryti“, – neslepia Agnė.
Svajonė įvykdyti olimpinį normatyvą ir įšokti į važiuojantį Rio de Žaneiro traukinį neišsipildė, todėl dabar apie Tokijo olimpines žaidynes Agnė kalba atsargiai: „Pats rekordas niekada nepapasakos visos istorijos, kaip sunkiai iki jo teko dirbti ir kokius kalnus įveikti. Svarbiausia – gera savijauta. Kol bus noro ir motyvacijos, tol sportuosiu.“
Agnė džiaugiasi, kad jai Šveicarijoje pasisekė su treneriais, kurie abu yra šaunūs ir tikri profesionalai. Iš pradžių 2011–2014 m. ją treniravo Lucio di Tizio, bet išeidamas į pensiją šis specialistas rekomendavo tame pačiame Ciuricho lengvosios atletikos klube dirbantį trenerį Flavio Zbergą.
Brandos metas
Agnė neslepia, kad jos sportiniame kelyje buvo ir pakilimų, ir nuosmukių. „Kiekvieno sportininko karjeroje nebūna taip, kad kyli tik į viršų. Iki šiol man geriausi buvo gal 2014-ieji, o po sugrįžimo į lengvąją atletiką geriausiai sekasi dabar ir tuo labai džiaugiuosi“, – sako Agnė.
Šių metų vasario 18 d. A. Šerkšnienei sukako 30 metų. Kaip bėgikei – pati branda? „Turbūt viskas priklauso nuo distancijos. Bėgant 400 m – tikrai taip. Atsiranda patirties, geriau išmoksti kontroliuoti tempą, pakelti didesnius krūvius“, – atsako.
Didžiausias bėgikės dėmesys dabar sutelktas į Europos lengvosios atletikos čempionatą, kuriame koncentruosis į individualią 400 m bėgimo rungtį, o jeigu galės, bėgs ir estafetę bei su komandos draugėmis sieks pasirodyti konkurencingai.
