Viena geriausių Lietuvos bėgikių pasakojo apie traumas, „amžinas“ studijas, gyvenimo rutiną su vyru, olimpiečiu, irkluotoju Mindaugu Griškoniu, trečią olimpiadą karjeroje ir svajones.
Vingio parke kilometrus ir bėgimo tempą vasarą skaičiuojanti D. Lobačevskė apgailestavo, kad nepavyko parodyti gerai atliktų namų darbų.
Prieš koronaviruso pandemiją Meksikoje ir Portugalijoje prakaitą treniruotėse liejusi olimpietė jautė, kaip jos sportinė forma gerėja, o ir dėl buvusių traumų jaudintis nereikėjo – nieko neskaudėjo.
„Kai paskelbė karantiną, tuo metu buvome Portugalijoje, ruošėmės pasaulio pusmaratonio čempionatui, kuris turėjo vykti Lenkijoje. Planavau vėliau bėgti maratoną Hamburge, jis man vienas sėkmingiausių. Kai ėmė atšaukti visas varžybas, nemeluosiu, motyvacija nukrito ir rankos nusviro. Šįmet ir vyrai, ir moterys buvo labai geros sportinės formos. Labai liūdna, kad to negalėjome parodyti“, – sakė ji.
Ir tęsė: „Viskas buvo tobulai, bet pabaiga – ne kokia. Turėjau pusantrų metų traumą, adaptavausi prie visų nesėkmių. Į karantiną reagavau ramiai, žinojau viduje, kad reikia išlaukti. Kantrybės per savo traumą išmokau, nors ir šiaip turėčiau būti kantri, juk bėgu maratoną“.
Paklausta, kodėl vis dar bėga, nors daugelis sportininkų tokių metų jau būna pakabinę batelius ant vinies, D. Lobačevskė nusijuokė.
„Kodėl aš bėgu? Man tai – gera savijauta, jaunystės eliksyras. Ne paslaptis, šiemet man sueis 40 metų. Aš tų metų nebijau, noriu žmonėms parodyti, kad ir tokio amžiaus galima siekti aukštų rezultatų. Nereikia sendinti savęs anksčiau laiko. Man tai – ne sunkus darbas, o malonumas“, – kalbėjo rugpjūčio 7 dieną jubiliejų švęsianti olimpietė. – Įsivaizduoju, kad nemažai žmonių klausia, kada aš baigsiu. Aš dirbu, nes man tai malonumas. Einu į savo darbą labai noriai. Varžybose noriu kuo greičiau bėgti. Jei rezultatai manęs netenkins, tikrai nestosiu prie starto linijos, bet bėgti bėgsiu visą gyvenimą“.
Laidos „Sportinė forma“ viešnia kalbėjo ir apie svajones. Viena didžiausių maratonininkės svajonių buvo pabaigti du dešimtmečius trukusias studijas.
„Apgyniau bakalaurą. Taip didžiuojuosi savimi. Per sportą tapau nepavyzdinga studentė – tris ar keturis kartus ėmiau akademinių atostogų, nes negalėjau suderinti mokslų ir sporto. O dar šeima. Kai gavau traumą, pasakiau sau, kad turiu baigti studijas. Tai gimtadienio dovana sau. Tai buvo viena iš didelių svajonių, nes studijavau apie 20 metų“, – gera nuotaika tryško bėgikė.
Kitas didelis jos tikslas – Tokijo olimpiada: „Tai tikrai man pasiekias tikslas. Noriu į Japoniją su vyru (olimpietis Mindaugas Griškonis, 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiados vicečempionas) važiuoti, nes jis jau turi kelialapį. Jam tai bus ketvirtos, o man būtų trečiosios olimpinės žaidynės.
Paprašyta įvardinti didžiausią įspūdį karjeroje palikusį maratoną, D. Lobačevskė atsakė nedvejodama – tai iš karto po Rio de Žaneiro olimpiados laimėtas Meksikos maratonas.
„Meksika mane pamilo – ten 20 metų nė viena europietė nebuvo laimėjusi. O čia – iš mažos Lietuvos atvykusi sportininkė staiga ima ir laimi. Pasijutau kaip olimpinė čempionė, mane ten nešiojo ant rankų. Važiuoju ten treniruotis į aukštikalnes, tai dar nė karto nebuvo taip, kad neatvažiuotų žurnalistai, nepadarytų fotosesijos. Meilė sportui Meksikoje didžiulė. Tai įsimintiniausias mano maratonas“, – pasakojo ji.
Kalbai pasisukus apie olimpiečių šeimos buities rūpesčius namuose, maratonininkė mojo ranka: „Nėra viskas ant mano pečių. Esu Mindaugui dėkinga, mes viską darome vienodai, kartais jis daro net daugiau. Pas mus nebūna dėl buities konfliktų. Gal kartais per nuovargį išlenda kažkas, bet šiaip viskas gerai. O per karatiną išmokau gaminti blynelius – varškėčius“.
Daugiau pokalbio rasite Delfi TV laidoje „Sportinė forma.
