21-erius metus vyriausiuoju Lietuvos olimpinės rinktinės treneriu dirbęs Dalius Barkauskas dėl Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) reformos šių metų kovo mėnesį paskelbė paliekąs šias pareigas. Kaip jis pats prisipažino, dėl to, kad pagal naują tvarką jis nebebūtų atsakingas už medikų komandos sudarymą.
Dalius Barkauskas
© Alfredas Pliadis

D. Barkauskas buvo labai vertinamas pačių olimpiečių, todėl jo išėjimas ne vieną olimpinių žaidynių dalyvį nemaloniai nustebino. Vis dėlto, anot D. Barakausko, valstybės pareigūnų vienašališki sprendimai privertė mediką žengti tokį žingsnį.

Vilniuje vyksiančioje „Lteam“ konferencijoje D. Barkauskas ketvirtadienį skaitė paskaitą „Sporto medicina ir agentas 007: kas juos sieja?“. Pranešimo esmė – sporto medicinos reikšmė ir būtinumas profesionaliam sportui. D. Barkauskas pabrėžė, kad medikas ir sporto medikas yra du skirtingi dalykai. Jo nuomone, netinkamas valstybės požiūris į sportą bei sparčiai auganti technologijų įtaka pridaro žalos vis jaunesniems žmonėms.

„Lietuvoje yra deklaruojama, kad žmogus turi būti sveikas, kad turime ugdyti jauną žmogų, bet tuo pačiu pasakoma, kad mes neturime sąlygų. Tai kam tada tai deklaruoti? Tai ir sakykime aiškiai – mus tenkina, kad auga klipatėlės, o mes formuojame sveikatos biudžetą taip, kad po to jas išgydytume. Ir viskas aišku. Dabar sakome, kad norime sveiko piliečio, bet neturime galimybių“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė D. Barkauskas.

– Kodėl nusprendėte pasitraukti iš Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausio gydytojo pareigų?

– Pagrindinė priežastis yra ta, kad aš esu atsakingas už medicinos komandos formavimą ir profesionalumą. Kai prasidėjo reforma, buvo įdomu, kiek ji yra perspektyvi ir kiek ji gali pagerinti situaciją. Mano akimis, reforma nepagerins to, ką mes turime dabar. Mano profesiniai dalykai yra labai paprasti. Olimpinei medikų komandai yra keletas reikalavimų – visų pirma turi būti profesionalumas, gebėjimas dirbti komandoje ir tam tikros psichologinės savybės.

Antra – medikas negali būti konfliktiška asmenybė, nes olimpinėse žaidynėse dėl didelės atsakomybės yra daug streso. Dabar pasiūlytas modelis, kad sporto federacijos pačios renkasi medikus ir juos deleguoja į svarbiausias varžybas, visiškai neatitinka mano kriterijų. Jie galbūt tinka federacijoms, bet netinka man. Kitaip tariant, aš nematau prasmės būti atsakingu už medicinos komandos formavimą, nes būtinų kriterijų nebelieka. Tai buvo viena esminių mano pasitraukimo priežasčių. Tai gali būti teisingi, gali būti neteisingi motyvai, bet aš, kaip medikas, į tai žiūriu konservatyviai ir pragmatiškai.

– Jūs dirbote su olimpinėmis rinktinėmis nuo 1996 metų. Ar situacija per visus tuos metus jus tenkino?

– Olimpinėse žaidynėse dirbu nuo 1996 metų žaidynių Atlantoje. Tai yra šešerios vasaros žaidynės ir trys žiemos. Nuo 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių aš nuolat kartojau, kad mums reikalingas elitinio sporto medicinos centras. Ne tokie centrai, kurie yra pritaikyti visuomenei ir kurie funkcionuoja dabar, nes reikalavimai, principai visai kitokie. Viskas labai paprasta – jeigu sportininkas gavo traumą, mes jį „imam“ ir nuo 7 val. ryto iki 7 val. vakaro mes jį tame centre tiriame. Procedūras taikome priklausomai nuo traumos ir nuo sporto šakos.

Tokio sporto centro mes neturime. Tokiame centre turi būti sporto salė, kurioje būtų galimybė sportininkus testuoti. Dabar sportininkai turi važinėti pas skirtingus specialistus skirtingose vietose, ir mes prarandame kontrolę. Buvo daug kalbų apie sporto medicinos centrą, bet jo mes neturime.

Aš jau nebeturiu daug optimizmo, kad jis atsiras. Nuo 2004 metų olimpinių žaidynių Atėnuose aš pakeičiau tam tikrus principus – stengiausi, kad mano komandos žmonės kuo daugiau važinėtų po pasaulį, lankytų kursus su apmokymais. Tai buvo tarsi investicija į žmogiškąjį veiksnį. Ne visada pavykdavo visus surinkti po vienu stogu, bet tai buvo bendraminčių būrys, su kuriais vienas kitą suprasdavome iš vieno žodžio. LTOK padedamas subūriau gerą profesionalią komandą. Galiu pasakyti, kad tokių žmonių nėra daug, nes paruošti gerą specialistą reikia mažiausiai 10-15 metų.

Dabar nežinau, kiek iš mano komandos narių liks dirbti su olimpiečiais, kiek neliks, bet viskas yra paprasta – arba valstybei tokių žmonių reikia, arba nereikia. Dabar atrodo, kad nereikia. Mes dabar būsime individualistai pagal šūkį „skęstančių gelbėjimas yra jų pačių reikalas“. Nieko naujo Lietuvoje. Galbūt nuo to nukentės sportininkai, bet laimės visuomenė. Juk visi specialistai bus pasiekiami visiems – kas dirbs privačiai, kas – kokioje klinikoje.

– Sprendimą apie pasitraukimą priėmėte po vieno iš Seimo posėdžių. Ar teko girdėti jų argumentus apie reformos naudą?

– Reformos iniciatoriai turi savų argumentų. Jeigu vyksta diskusija, turi būti dialogas. Tačiau kai vietoj to vyksta monologas, iškart supranti, kad nėra prasmės. Nėra prasmės aiškinti savus argumentus, nes tai tiesiog direktyvų pagrindu nuleidžiama iš viršaus. Dialogo principai yra labai aiškūs, bet kai viskas yra nuleidžiama iš vienos pusės kaip direktyva, tai nėra dialogas. Eina kalba tokia, kad gamta tuštumos nemėgsta, ir jeigu nebus manęs, bus kažkas kitas. Kam nuo to bus geriau, kam – blogiau, paaiškės vėliau.

– Paskaitoje minėjote apie sveikatos problemas, kurios iškyla jau vaikams ir paaugliams. Gal tai yra ir švietimo problema?

– Pažiūrėkime, kaip yra apmokami pedagogai. Dėl ilgo plyšio visuose apmokėjimuose ir nesusikalbėjimuose iš kūno kultūros pamokų išėjo dauguma vyrų. Dažniausiai mokytojomis liko moterys. Tai – nei gerai, nei blogai, bet, kita vertus, mokytojų pareigas paliko daug gerų specialistų, kurie sugebėdavo įdomiai vesti pamokas. Mes lengvai praradome specialistus. Kaip juos pritraukti atgal – čia yra iššūkis. Lietuvoje yra deklaruojama, kad žmogus turi būti sveikas, turime ugdyti jauną žmogų, bet tuo pačiu pasakoma, kad mes neturime sąlygų. Tai kam tada tai deklaruoti? Tai ir sakykime aiškiai – mus tenkina, kad auga klipatėlės, mes formuojame sveikatos biudžetą taip, kad po to jas išgydytume. Ir viskas aišku.

Dabar sakome, kad norime sveiko piliečio, bet neturime galimybių. Paprastas pavyzdys – jeigu deklaruojame, kad norime sveiko žmogaus, tai nuvažiuokime į vieną miesto mikrorajoną ir pažiūrėkime, kokios yra bazės žmogui judėti. Jeigu domina kiti dalykai – nuvažiuokime iki Suomijos. Netinka Suomija, nuvažiuokime iki Talino ir bus aišku, ką mes turime. Kol kas visos valdžios kalbos baigiasi tuščiažodžiavimu.

– Koks būtų optimalus kūno kultūros pamokų skaičius per savaitę ir kaip galima pagerinti jų kokybę?

– Sakyčiau, kad labai svarbi yra materialinė bazė. Ji, ypač jaunam žmogui, suteikia patrauklią arba nepatrauklią pusę. Jeigu žmogus bus verčiamas sportuoti apleistoje salėje, tai naudos bus iš to mažai. Investuojant į tam tikras priemones, žmogui atsirastų daugiau susidomėjimo, daugiau galimybių. Mano nuomone, dviejų kūno kultūros pamokų per savaitę pakaktų, tik papildomai reikia sudaryti galimybes užsiimti aktyvia popamokine veikla. Tai galėtų būti ir kovos menai, ir šokiai, ir gimnastikos pamokos. Kitaip tariant – leisti žmogui ugdyti savo įgūdžius jeigu jis to nori. Tam nereikia kažkokių labai didelių išlaidų. Bet pageidavimai yra vieni, o realybė – kita. Technologijos nuėjo į priekį, jos iš mūsų reikalauja vis daugiau. Daugiau technologijų – daugiau galimybių, o tai tuo pačiu reiškia daugiau streso. Taip ir gyvename su problemomis.

Mano nuomone, optimaliausias yra skandinaviškas modelis, nes ten jaunas žmogus yra įpratinamas judėti, ir judėjimas jam yra toks pat įprastas, kaip miegas, valgymas ar pamokų lankymas. Tokia skandinaviška filosofija – apšviesti parko takai, tiesiami dviračių takai, įvairios trasos vaikščiojimams žiemą. Yra sukuriama infrastruktūra, kuri įgalina žmones judėti. Pas mus pasakoma – šiandien Diena be automobilio. Gerai, bet ką ji reiškia Lietuvoje? Tai reiškia, kad aš rašau testamentą, sėdu ant dviračio ir žiūriu: partrenks ar nepartrenks. Žinant mūsų vairavimo kultūrą, infrastruktūrą dviračiams, mes gyventi be automobilio neturime jokių galimybių. Tai kam mums skelbti Dieną be automobilio?

– Ar yra koks nors vaistas, kad Lietuvoje sporto padėtis pasikeistų į gerąją pusę?

– Manau, kad pradžia jau yra. Patys žmonės keičiasi. Keičiasi mentalitetas. Žmonės vis labiau supranta, kad sveikata yra ne valstybės, o jų pačių prioritetas, bet vėliau įvairių idėjų įgyvendinimui jau reikalinga valstybės parama. Valstybės prioritetas turi būti turėti sveiką ir energingą pilietį. Kol kas kalbama tik apie emigraciją. Emigracija vyksta dėl to, kad yra nepagarba žmogui. Pirmiausia turi pasikeisti valstybės požiūris. Žmogus turi tapti vertybe numeris vienas. Kol to nebus, niekas nepasikeis.

Be raštiško ELTA sutikimo šios naujienos tekstą kopijuoti draudžiama.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Dar vienas seksualinio išnaudojimo skandalas JAV – pasaulio čempionė apkaltino federaciją (3)

Buvusi olimpinė JAV rinktinės narė Ariana Kukors padavė šalies plaukimo federaciją į teismą....

Lietuvos moterų rankinio rinktinės laukia svarbios rungtynės

Per paskutinius du turus Lietuvos moterų rankinio rinktinės laukia nelengvas išbandymas....

MTB dviračių maratonų taurės sezoną pergalėmis pradėjo favoritai (2)

Druskininkuose sekmadienį prasidėjo 2018 metų „Volkswagen MTB dviračių maratonų taurės“...

Olimpinė diena: ar išdrįsite išbandyti orbitroną, drakonų valtį ir bočią?

Birželio 2 dieną Panevėžyje „Olimpinėje dienoje“ savo sporto šakas siūlys išbandyti...

Įspūdingai diską švystelėjęs Gudžius pasiekė geriausią sezono rezultatą pasaulyje (3)

Šeštadienį laimėjęs SELL varžybas Tartu (Estija) disko metikas Andrius Gudžius sekmadienį...

Top naujienos

Penkiamečio tragedija: motina stojo ginti patėvio (42)

„Grasino įkišti pimpaliuką jam į užpakalį“, – toks kaltinimas buvo įrašytas byloje,...

Orai: pirmiau trumpi lietūs ir perkūnija, vėliau – įspūdinga šiluma

Artimiausiomis dienomis per šalį nuvilnis lietus, kai kur griaudės perkūnija, bus vos gaiviau....

Tėvo ligoninėje netekęs vyras: traktuoju tai kaip žmogžudystę ir aplaidų darbą (375)

Jūrininkas Tomas Zigmantavičius atostogų metu Klaipėdoje planavo atšokti artimųjų vestuves ir...

Dėl išskirtinės nuotraukos lietuvė tapo žinoma visoje Italijoje: mane tai papiktino (51)

Trejus metus Milane gyvenanti Gintarė Sutkevičiūtė vadina save sušių menininke. Ji kuria...

Lietuvių kelionė į Iraną: neleidžiama miegoti poromis, o viešbutyje karšta lyg dykumoje (89)

Mūsų šios dienos herojus – dar vienas iš pasaulio blogiukų – Irano Islamo respublika. Iranas...

Šalia Vilniaus įvyko didelė avarija: sužaloti 2 žmonės, viena vairuotojų girta atnaujinta 21.30 (64)

Magistraliniame kelyje A4 (Vilnius–Druskininkai), prie Paluknio miestelio, pirmadienio vakarą...

Oksana Pikul: Simas jau susirinko daiktus ir išsikraustė į Panevėžį (263)

Nuolatiniai išgėrinėjimai, nuo kelių dienų iki kelių savaičių trunkantys pasilinksminimai...

Tokio košmaro nė nesapnavo: nuomos nemokėjo, butą suniokojo, išsinešė viską (243)

Užsienyje gyvenanti Laura (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – DELFI), grįžusi į nuomojamą...

Kas nutiktų, jei visi lėktuvo keleiviai prijungtų savo telefonus krautis? (13)

Šiuolaikiniai lėktuvai yra išties neįtikėtini technologiniai šedevrai. Tai – tarsi...

Tiesus kelias į „subobėjimą“ – sekso atsisakymas (21)

Bobos nėra lytis, nėra amžius, nėra kokia nors kita socialinė grupė. Tai sindromas. Diagnozė....