„Norėjome save patikrinti, kaip jautėmės po Europos čempionato, kaip atsigavome. Be abejo, nuovargis dar jautėsi. Buvo didelė atsakomybė viena prieš kitą, nesinorėjo nuvilti treniruočių draugių. Man visi startai yra vienodi, jiems kruopščiai rengiuosi. Apie atostogas dar negalvoju, nes jau lapkričio viduryje Škotijoje laukia išbandymai Pasaulio taurės varžybose, nesinori prarasti gerą sportinę formą“, - sakė V. Sereikaitė.
A. Trebaitė pripažino, kad Lietuvos čempionatas nėra tokio aukšto lygio varžybos kaip Europos pirmenybės. „Cido“ arenoje ji jautėsi kaip per pratybas, tiktai motyvacija buvo kita. Ir A. Trebaitė, ir V. Sereikaitė neslėpė, kad joms buvo didžiulis smūgis, jog Lietuvos persekiotojų komanda nepateko į Londono olimpines žaidynes.
„Jeigu būtume buvusios toliau, ne vienuoliktos, tai būtų ne taip apmaudu. Mus nuo Londono olimpinių žaidynių teskyrė vienas žingsnis, viltis startuoti jose praradome per pasaulio čempionatą Melburne. Buvome tikrai vertos važiuoti Londone ir galėjome neblogai pasirodyti. Beprotiškai buvo sunki dvejų metų atranka, olimpinėse žaidynėse pelnė teisę dalyvauti vos 10 persekiojimo komandų.
Kažkokia neteisybė: tiktai 10 šalių komandų iš viso pasaulio. Tai – be proto mažai, savotiška mažesnių šalių diskriminacija. Manau, kad tie žmonės, kurie pateko į Londono olimpines žaidynes jau buvo laimėtojai. Per kitų sporto šakų varžybas šaliai kiekvienoje rungtyje gali atstovauti po keturis ar netgi sportininkus“, - kalbėjo abi sportininkės.
A. Trebaitė prakalbo apie tai, kad jų 3 km persekiotojų komandoje yra tiktai trys stiprios dviratininkės. Jų pakeisti nėra kam.
„Lietuva – maža šalis, mes viską darome savo jėgomis. Neturime aptarnavimo komandos, didelių finansų – pas mus viską daro vienas treneris Antanas Jakimavičius. Jis - treneris, vairuotojas, virėjas, mechanikas. Mes sunkiai pasiekiame rezultatus, kurie yra labai aukšti“, - kalbėjo A. Trebaitė.
Šių metų Europos čempionė ir sidabro medalio laimėtoja A. Trebaitė teigia, kad daugiakovėje ji dar stokoja patirties, o kiekvienos grupinės lenktynės – tai didžiulė patirtis, nes kaskart susidaro vis kitokia situacija.
„Kiekvienoje situacijoje žinai, kaip reikia elgtis. Kuo daugiau varžybų, tuo daugiau patirties. Esu pakankamai stipri ir galiu lygiaverčiai kovoti su geriausiomis pasaulio dviratininkėmis. Norėtųsi, kad vyktų daugiau varžybų namuose su kitų šalių dviratininkais, nes Lietuvoje yra mažai treko meistrių. Žiemą kiekvieną mėnesį rengiamos Pasaulio taurės varžybos, o vasarą mums varžybų trūksta“, - teigia sportininkė.
V. Sereikaitė, dar ne taip seniai bandžiusi jėgas omniumo varžybose, bando užmiršti šią rungtį. Ji teigia, kad jos komandos draugė A. Trebaitė gali puikiai kovoti šiose lenktynėse, tą ji įrodė ir per Europos čempionatą, kai, ypač gerai rungtyniavusi antrą varžybų dieną, omniumo rungtyje pelnė sidabro medalį.
„O mano organizmas, deja, ne toks - galiu susikoncentruoti, susikaupti ir visą save atiduoti tiktai vienam startui. Po to organizmas išsikrauna ir kitai rungčiai jau nebelieka jėgų“, - sako V. Sereikaitė.
