O kiek atsikvėpusi paklausė: „Ar gerai atsakiau į jūsų klausimą?“
Geresnio atsakymo, matyt, ir negalėjau laukti. Abu nusijuokėme ir netrukus tęsėme pokalbį su Europos čempione.
„Tiesą pasakius, aprimau. Dabar visos mano mintys yra nukreiptos į naują sezoną, naujus tikslus. Net negalvoju apie tai, kas nutiko Europos čempionate“, – lrt.lt sakė rugpjūtį Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate 1500 metrų distancijos bėgime aukso medalį iškovojusi G. Štreimikytė.
Europos čempionės titulo Airijos rinktinės garbę ginanti mergina visiškai nesureikšmina. „Nes aš iš savęs tikiuosi daugiau, – sako G. Štreimikytė. – Galiu pasakyti, kad savo pasiektu rezultatu nebuvau patenkinta, todėl labai tikiuosi, kad pasaulio čempionatas bus sėkmingesnis“.
23-ejų regėjimo negalią turinti G. Štreimikytė Europos čempionato finale 1500 metrų įveikė per 4:48.54 min.
„Žinau, kad pasaulio čempionate bus sunkiau, tačiau tikiuosi, kad mano asmeniniai rezultatai bus geresni“, – šypsojosi atletė.
Lemtingos mokyklinės varžybos
G. Štreimikytė gimė Vilniuje. Ji yra viena iš trynukų ir turi brolį Arną bei seserį Emiliją. Prieš dvylika metų jos tėtis Raimundas išvyko į Airiją padirbėti. Žinoma, jis manė, kad išvyksta trumpam, tačiau mėnesiai virto metais. Kiek vėliau buvo nuspręsta, kad Airijoje visai penkių asmenų šeimai bus geriau, todėl 2010-aisiais Štreimikių šeima persikėlė.
Airijoje merginos talentą bėgti pastebėjo kūno kultūros mokytojas.
„Mūsų šeimoje sportas visuomet buvo labai svarbus. Dar gyvendama Lietuvoje sakydavau, kad kūno kultūros pamokos yra mano vienos mėgstamiausių, – pasakojo G. Štreimikytė. – Tačiau dabar galima sakyti, kad lemtingu mano sportinės karjeros epizodu tapo vienos mokyklinės bėgimo varžybos Airijoje“.
Tuomet kūno kultūros mokytojas Seanas Gallagheris tiesiog paklausė: „Greta, ar nori bėgti?“
Mergina nė kiek nesudvejojo.
„Pabandžiau, – pasakodama šypsojosi bėgikė. – Tai buvo labai paprastos mokyklinės varžybos. Man visai neblogai pasisekė“.
Ir tada S. Gallagheris uždavė kiek rimtesnį klausimą: „Greta, gal tau būtų įdomu reprezentuoti Airiją parolimpinėse žaidynėse?“
G. Štreimikytė tokio pasiūlymo tikrai nesitikėjo.
„Nustebau, – prisipažino sportininkė. – Juk aš net nežinojau, kas yra tos parolimpinės. Tačiau viskas vyko žingsnis po žingsnio. Pirmaisiais metais treniruotės nebuvo labai intensyvios, privalėjau daug mokytis, man trūko bazinių sporto žinių, man reikėjo pažinti Airijos kultūrą, galų gale, privalėjai išmokti airių kalbą“.
Tuomet merginai buvo 17-ka, Airijoje ji gyveno jau dvejus metus. „Daugelis galėtų pasakyti, kad į lengvąją atletiką aš atėjau per vėlai. Kartais pati susimąstau, kas būtų nutikę, jei bėgti būčiau pradėjusi, kai man buvo aštuoneri... Na, bet yra kaip yra“, – juokėsi G. Štreimikytė.
Netrukus treniruočių procesas pasidarė intensyvesnis, G. Štreimikytė jau turėjo iškeltus tikslus. 2015-aisiais jai buvo suteikta Airijos pilietybė, o jau kitais metais ji varžėsi Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse. Kvalifikaciniame parolimpinių žaidynių bėgime atletė buvo trečia, o finale finišo liniją kirto ketvirta.
Kitokia? Tikrai ne!
„Ne, man niekada nebuvo baisu, kad esu kitokia, – tvirtai sako viena akimi matanti G. Štreimikytė. – Manau, kad viskas tokiais atvejais priklauso nuo to, kaip esi auginamas. Esu viena iš trynukų ir jaučiuosi labai dėkinga tėvams, kurie manęs niekada neišskyrė – aš dariau viską, ką darė mano brolis ir sesė. Buvau labai aktyvi. Jei darydavo brolis, privalėjau daryti ir aš. Tokia jau aš visada buvau. Ir manęs tėvai niekada nestabdė“.
Nors Lietuvoje mergina lankė silpnaregių mokyklą, niekada neleido sau galvoti, kad yra kitokia: „Niekada apie save taip nemaniau“.
„Kai atvažiavau gyventi į Airiją pamačiau, kad visos mokyklos yra integruotos – tu nesi kitoks, esu su visais kartu. Atrodė, kad čia žmonės net užmiršo, kad esu silpnaregė. Iki šiol manęs vis dar užklausia „Greta, kodėl tu nevairuoji?“ O aš tik numoju ranka, – juokėsi G. Štreimikytė. – Ir, žinote, tas atskyrimo nuo kitų nebuvimas suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi“.
Airijoje mergina į mokyklą jau galėjo keliauti kartu su broliu ir sese. „Ir tai man buvo labai neįprasta. Be to, aš šiek tiek pergyvenau, nežinojau, kaip į mane reaguos kiti paaugliai. Juk man buvo penkiolika metų – amžius, kai mes dėl visko išgyvenome, – kalbėjo G. Štreimikytė. – Tačiau greitai viskas susidėliojo į vietas ir po metų aš jau pati nesijaučiau kitokia“.
Airija tapo namais
„Baigėsi varžybos, grįžau į viešbutį, mačiau, kad Airijos žiniasklaida džiaugėsi, mačiau visas naujienas, telefone mirgėjo žmonių žinutės su sveikinimais, – G. Štreimikytė prisiminė dieną, kai tapo Europos čempione. – Sulaukiau mamos skambučio ir sužinojau, kad Lietuvoje mane rodė per žinias, kad apie mane kalbėjo ir radijo stotys. To nesitikėjau. Man yra labai malonu, nes myliu Lietuvą. Ir nieko nekeičia faktas, kad atstovauju Airijai. Tiesiog taip viskas susiklostė“.
G. Štreimikytė prisipažino, kad didžiausią malonumą jai teikė supratimas, kad Lietuva kalba apie parolimpinį sportą.
„Žinutė apie parolimpinį judėjimą man reiškia daugiau negu tūkstantis žinučių apie mane asmeniškai. Man rūpėjo, kad apie parolimpinį sportą Lietuvoje būtų kalbama kuo daugiau, – sakė G. Štreimikytė. – Džiaugiuosi, kad Lietuvos paralimpinis komitetas juda į priekį. Jie yra šaunuoliai. Tačiau vis dar reikia visuomenę dar artimiau supažindinti su parolimpiniu judėjimu“.
Bėgikė teigė puikiai suvokianti, kad visuomet atsiras žmonių, kuriems nepatiks tai, kad atstovauja Airijai. „Suprantu, kad žmonės gali to nesuprasti... Aš dar nežinau, kaip susiklostys mano gyvenimas, tačiau esu laiminga gyvendama Airijoje, – sakė G. Štreimikytė. – Esu dėkinga Airijai už tai, ką ji man davė. Didžiuojuosi reprezentuojanti Airiją. Aš nežinau, ar grįšiu į Lietuvą, bet Airiją laikau savo namais. Aš esu dėkinga airiams, kurie sutiko, kad aš atstovaučiau jų šaliai. Kartais pagalvoju, kas tokia esu! Kažkokia atvažiavusi lietuvė, o jie pamatė manyje potencialą ir labai manimi rūpinasi, jie nori, kad pasirodyčiau kuo geriau. Tai man yra labai svarbu“.
„Visada bandyk!“
Šiuo metu G. Štreimikytė mokosi magistrantūroje verslo vadybą. „Todėl reikia suderinti mokslus ir sportą, bet pasaulio čempionatas Dubajuje vyks kitų metų lapkričio mėnesį, todėl svarbu protingai sudėlioti treniruočių planą, – teigė bėgikė. – Tačiau su treneriu Enda Fitzpatricku jau sudėliojome mažiukus mūsų tikslus. Žinau, kad mažais žingsniukais pasieksiu geriausią savo sportinę formą būtent prieš pasaulio čempionatą“.
Apie Tokijo parolimpines žaidynes G. Štreimikytė kalba itin atsargiai. „Aš pamenu situaciją prieš Rio žaidynes, – prisiminė bėgikė. – Viskas įvyko labai greitai. Treniravausi, ruošiausi, tačiau iki paskutinės akimirkos nežinojau, ar dalyvausiu, nes tuomet dar neturėjau airiško paso. Žmonės buvo užsidegę, jie mane rėmė ir nuolat kartojo, kad privalau dalyvauti. Todėl tai tapo mano tikslas“.
Ir dabar atletė puikiai žino, kad pasaulio čempionatas – svarbu, bet pagrindinis tikslas yra Tokijas. „Kartais net pasižiūriu į kalendorių ir pasiskaičiuoju, kiek dienų liko, – prisipažino G. Štreimikytė. – Bet stengiuosi to dažnai nedaryti. Ar bijau? Manau, kiekvienas bijo, kad jam gali nepavykti. Kiekvienas bijo, kad įdėtas darbas nueis šuniui po uodega. Taip pat ir sporte – gali dirbti, bet tau nepasiseks. To aš bijau. Bet visada prisimenu savo geležinę taisyklę – nesvarbu, kad ir kas benutinka, aš visada galiu bandyti“.
Ir kiekvieną kartą, kai G. Štreimikytę prieš varžybas ar jų metu sukausto jaudulys, ji sau pasako „Ką gi, Greta, parodyk viską, ką gali, pažiūrėsime, kas pavyks!“
