„Dviračių sporte pirmiausiai turi būti fiziškai stiprus, tačiau reikia ir galvą ant pečių turėti, nes fizinis pasiruošimas varžybose visko nelemia, reikia galvoti, kaip ir kada paskirstyti jėgas, tinkamu laiku priimti tinkamą taktinį sprendimą. Be to, reikia ir psichologinės ištvermės, nes intensyviai dirbti tenka kiekvieną dieną, o rezultatai pasirodo tik kartkartėmis“, – vardino R. Navardauskas, kurio gyvenimo rutina - sunkios kasdienės treniruotės.
„Jeigu diena lengva, treniruotes metu nuvažiuojame apie 30-45 km. Jeigu diena sudėtingesnė, miname 6-7 valandas, per kurias nuvažiuojame 150, 180, kartais ir visus 200 km. Atstumas priklauso nuo vėjo, tempo, treniruotės pobūdžio. Ilgiausias atstumas, kurį man teko numinti varžybose - 294 km per vieną dieną.
Tokį atstumą nuvažiuoji per septynias valandas, tiesa, prieš tai dar treniruotėse tiek pat mini, nes tokioms varžyboms reikia rimtai pasiruošti“, – pasakojo R. Navardauskas, kuris 2015 metais buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku.
Kiek tiksliai kilometrų numina per sezoną, dviratininkas negalėjo pasakyti, tačiau teigė, kad apie 300 tūkst. km – tiek, kiek ir kiti sportininkai profesionalai.
R. Navardausko teigimu, tikrosios varžybos prasideda, kai sportininkai numina 200 km, po jų svarbiausias dalykas tampa ištvermė ir dar kartą ištvermė. Dviratininkui važiuoti tenka skirtingose valstybėse ir kiekviena jų turi savo ypatybių, prie kurių tenka taikytis.
„Pavyzdžiui, Italijoje nėra šoninių vėjų, šilta, tačiau čia - dideli kalnai ir slidūs keliai. Tokie patys keliai ir Ispanijoje, kurioje be to dažnai būna labai karšta, o karštį per varžybas ištverti nėra paprasta. Vokietijoje kalnai nedidukai, tačiau labai vargina šoninis vėjas. Kiekvienos varžybos išskirtinės ir kiekvienoms tenka iš anksto ruoštis“, – pasakojo dviratininkas.
Dviračių sporte svarbus ir komandinis darbas. Tas ypač ryšku, kuomet komandos nariams tenka pavalgyti.
„Per varžybas maistą gauname iš šalia važiuojančio automobilio. Vienas komandos narys važiuoja į galą ir iš mašinos susirenka maistą, gertuves. Tai nėra paprasta, nes ant drabužių yra tik trys kišenės, o komandoje - aštuoni žmonės. Per varžybas vienas komandos narys vis važiuoja į galą ir veža maistą, per kitas varžybas - kitas narys. Toks komandinis darbas“, – teigia sportininkas.
Dviračių sportą daugkartinis šalies plento lenktynių čempionas atrado atsitiktinai.
„Tai atsitiko prieš 19 metų. Draugas pasiūlė išbandyti dviračių sportą. Mes turėjome tik dvi sporto šakas – futbolą ir dviračius. Dviračiai man pasirodė įdomesni. Tėvams iš pradžių tai nelabai patiko, jie norėjo, kad daugiau laiko skirčiau mokslams, tačiau man ir patiko, ir sekėsi, o kol sekėsi, norėjosi judėti vis aukštyn ir aukštyn. Pirmasis mano dviratis buvo su pagalbiniais ratukais, man buvo 3-4 metai, kai pradėjau kambaryje mėginti sukti ratus su juo“, – prisiminė R. Navardauskas.
Jau ir mokykloje sportas iš dviratininko reikalaudavo daug jėgų ir atsidavimo. Keltis tekdavo 7 val. ryto, po valandos jau prasidėdavo pamokos, po jų – kasdienė treniruotė. Namuose sportininkas atsidurdavo 18-19 val., laiko ir jėgų likdavo tik namų darbams. Kitą dieną vėl viskas iš naujo.
Norintiems siekti sportininko karjeros ar turintiems kitų didelių ketinimų, R. Navardauskas pirmiausiai sakė niekada nepasiduoti: „Niekados nenuleiskite rankų. Niekados nemaniau, kad būsiu profesionalas ar pasieksiu aukštų rezultatų, o visa tai įvyko. Svarbiausia nenustoti svajoti ir siekti savo tikslo“.
