aA
Rugsėjo 25 dieną sukanka lygiai 20 metų nuo Virgilijaus Aleknos auksinio triumfo Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. O vos mėnesį prieš pasiekiant šią pergalę lengvaatlečio šeimą aplankė dar vienas didelis džiaugsmas – gimė sūnus Martynas, kuris dabar taip pat mėto diską.
Virgilijus Alekna
Virgilijus Alekna
© Vida Press

Legendinis disko metikas, triumfą pakarojęs ir 2004 m. Atėnuose, dabar neslepia: „Sūnaus gimimas buvo malonus, lauktas ir džiaugsmingas įvykis. Šeimoje tokie pokyčiai ypač motyvuoja. Tapau atsakingas ne tik už savo pasirodymą olimpinėse žaidynėse, bet ir grįžus iš jų – rūpintis savo jaunąja atžala, kol ji išskleis sparnus.

Tik tie visi džiaugsmai šiek tiek pynėsi su kitais, ne tokiais maloniais. Likus maždaug vienai savaitei iki sūnaus gimimo, o iki olimpinių žaidynių – kiek daugiau nei mėnesiui, per treniruotę Vingio stadione gavau rimtą traumą – patempiau kryžminius raiščius“.

– Ar trauma smarkiai sujaukė pasirengimą jūsų antrosioms olimpinėms žaidynėms? – LTOK.lt paklausė V. Aleknos.

– Be abejo, sujaukė, buvo daug nerimo. Tai įvyko po Lietuvos čempionato, kai pasiekiau Lietuvos rekordą (73 m 88 cm) ir labai priartėjau prie vokiečiui Jurgenui Schultui priklausiusio pasaulio rekordo (74 m 08 cm). Po kelių dienų dar dalyvavau varžybose Ciūriche ir pasiekiau įspūdingą metimų seriją – keturis kartus diską sviedžiau už 70 m ribos. Nežinau, ar per vienerias varžybas kam nors yra pavykę tai padaryti.

Grįžęs į namus ir atsisakęs kvietimo dalyvauti dar vienose varžybose, kurios vyko po dviejų dienų šalia Ciūricho, tą pačią dieną Vingio parko stadione, atlikdamas daugiašuolius, kryptelėjau koją ir patyriau rimtą traumą. O pasirodo per tas varžybas, į kurias mane organizatoriai taip kvietė, buvo ypač geros sąlygos ir galbūt būčiau galėjęs pasikėsinti į pasaulio rekordą.

Trauma ne juokais privertė pasijaudinti, rūpesčiai buvo didžiuliai. Mano sezono rezultatai rodė, kad galiu tikėtis aukštos vietos Sidnėjuje, buvau laikomas vienu favoritų nugalėti.

Ta trauma nebuvo viešinama, apie ją žinojo tik keletas žmonių: mano kineziterapeutas Zigmantas Živatkauskas, vienas kitas gydytojas, Lietuvos lengvosios atletikos federacijos vadovai.

Kai gimė sūnus, tuo metu buvau Briuselyje ir rengiausi priešpaskutinėms savo varžyboms iki olimpinių žaidynių. Nors buvau ir traumuotas, bet šiek tiek pakylėtas – sūnaus gimimo dieną diską nusviedžiau 68 metrus. Tokia buvo likimo ironija, tačiau viskas baigėsi sėkmingai.

– Išlydėdama į Sidnėjų, žmona Kristina, praeityje aukšto meistriškumo šuolininkė į tolį, Lietuvos rinktinės narė paprašė sūnui parvežti medalį. Tą prašymą išpildėte su kaupu: būtent tą rugsėjo 25 dieną, pirmadienį, kai Martynui sukako vienas mėnuo, jūsų sviestas diskas olimpiniame Sidnėjaus stadione nubrėžė auksinę trajektoriją. Džiaugsmas buvo begalinis?

– Visi buvo pripratę prie mano pergalių, nes 2000-ieji man buvo įspūdingi, viską laimėjau ir tik prieš išvykstant į olimpines žaidynes, berods, Berlyne pralaimėjau vokiečiui Larsui Riedeliui.

Visi tikėjosi, kad būsiu stiprus ir Sidnėjuje. Gerai, kad apie mano traumą nieko nežinojo varžovai, kurie būtų pradėję tikėti, jog per olimpines žaidynes nebūsiu pajėgus ir jiems atsiras galimybė mane nugalėti.

Tapus čempionu džiaugsmas buvo begalinis. Tą vakarą varžybas stebėjo pilnutėlis, 113 tūkst. žiūrovų talpinantis, stadionas buvo pagerintas jo lankomumo rekordas, užpildytos netgi stovimos vietos. Tiek žiūrovų stadionas nesutraukė netgi per iškilmingą žaidynių atidarymą.

Mat tuo pat metu, kai vyko mūsų finalas, 400 m barjerinio bėgimo distancijos finale bėgo ir tapo olimpine čempione Cathy Freeman, dėl kurios australai kraustosi iš proto.

Atlaikius varžovų sveikinimus, su trispalve rankose pasileidau stadiono taku – iš pradžių bėgau, o po to ėjau, nes, pasirodo, 400 m nuotolis nėra jau toks trumpas.

Australai – dideli lengvosios atletikos gerbėjai, jiems olimpinės žaidynės buvo didžiulis įvykis ir jie tuo didžiavosi. Jau per perengiamąsias varžybas stadione visos vietos būdavo užpildytos.

– Kodėl likus pusmečiui iki olimpinių žaidynių nusprendėte atsisveikinti su savo treneriu Rimantu Kalibatu ir likote sportuoti savo komandoje turėdamas tik kineziterapeutą Zigmantą Živatkauską?

– Tas laikmetis tikrai nėra malonus. Dabar, kai treneris jau šviesaus atminimo, jį galiu paminėti tik pačiu geriausiu žodžiu. Tą sprendimą buvo sunku priimti. Tikrai esu dėkingas treneriui už darbą su manimi, įdėtą triūsą. Tačiau atėjo laikas, kada pradėjo skirtis mūsų nuomonės, atsirado įvairių nesutarimų, kildavo barnių.

Reikėjo priimti sprendimą tam, kad galėčiau save realizuoti, nes jaučiau kad galiu, o palaikymo iš trenerio, kad ir kaip jį begerbčiau, ne visada sulaukdavau. Ne visada jis pritardavo ir mano pasiūlymams. Tada mūsų keliai ir išsiskyrė. Sunkus buvo tas sprendimas, bet abu sutarėme, kad skiriamės ir einame skirtingais keliais.

Pergalė ir nesėkmė būna viena kitos šalia. Kai nugali, tai pergalė būna visų, o kai patiri nesėkmę – ja daliniesi su treneriu, dar kuo nors. Kai būni vienas atsakingas už savo poelgį, rezultatus, – visai kas kita ir tavo bet koks suklupimas yra vertinamas visai kitaip. Mane tai motyvavo.

Nors ir patekau į šiokią tokią nežinią, tačiau istorija parodė, kad man sekasi: po mūsų išsiskyrimo rezultatai ženkliai pagerėjo, pakilau į tokias aukštumas, apie kurias galėjau tik svajoti. Tai dar labiau sutvirtino, kad mano pasirinkimas buvo teisingas.

– Turėjote puikų pasirengimą olimpinėms žaidynėms: 1999-aisiais vieną mėnesį treniravotės Naujojoje Zelandijoje, vieną – Australijoje, kur buvote pirmą kartą. Ar turėjote galimybę susipažinti ir su olimpiniu stadionu, gal netgi pasitreniruoti, ir kokį įspūdį tada jis paliko?

– Ta kelionė buvo įspūdinga, bet nelengva. Vieną mėnesį išbūti Naujojoje Zelandijoje, o po to tiek pat – Australijoje, toli nuo Lietuvos – buvo tikrai nelengva. Susipažinti su aplinka buvo neįkainojama patirtis. Tada kaip sportininkas turėjau galimybę įžengti į Sidnėjaus olimpinį stadioną ir pamatyti, kaip jis atrodo. Nieko panašaus iki tol nebuvau matęs. Panašių statinių, talpinančių 113 tūkst. žiūrovų, pasaulyje ne tiek jau daug, Sidnėjaus stadionas – vienas tų.

Apžiūrėjome ir olimpinį kaimelį, kuris tada buvo baigiamas statyti. Kai po metų atvykome į olimpines žaidynes, jaučiausi taip, kad čia jau esu buvęs ir žinojau, kas kur yra. Tai man buvo didelis impulsas svariai pasirodyti žaidynėse.

– 2000-ieji – vieni įspūdingiausių jūsų karjeroje: visą sezonas buvo pergalingas, laimėjote 15 varžybų iš eilės ir pralaimėjote vos vieną kartą olimpiniam ir penkiskart pasaulio čempionui Larsui Riedeliui. Birželio mėnesį Tartu diską nusviedėte 70 m 39 cm ir po 12 metų pagerinote Romui Ubartui priklausiusį Lietuvos rekordą, o rugpjūčio 3 d. Kaune vėl pasiekėte Lietuvos rekordą ir tik 20 cm pritrūkote iki pasaulio rekordo, kurį dar 1986-aisiais pasiekė Jurgenas Schultas. Kai taip gerai klostėsi sezonas, visi aplinkiniai prisibijojo, jog savo metimus „išmėtysite“ iki žaidynių. Pačiam tokios baimės nebuvo?

– Kai esi pasirengęs ir dalyvauji savo antrosiose olimpinėse žaidynėse – krikštą gavau 1996 metais Atlantoje, kur buvau penktas – tokios baimės nebuvo. 2000-aisiais labai prastų rezultatų nepasiekiau, visi – už 65 metrų ribos ir toliau.

Pavyko įgyti gerą sportinę formą, tik šiek ramybės nedavė trauma. Labai gerai, kad mes nusprendėme į Australiją vykti likus vienam mėnesiui iki mano starto olimpiniame stadione.

Jeigu ne trauma, Sidnėjuje galėjo kristi ir olimpinis rekordas, iki kurio pritrūkau 10 cm. Jis priklausė Larsui Riedeliui, Atlantos olimpinėse žaidynėse numetusiam 69 m 40 cm. Visgi olimpinį rekordą man pavyko pagerinti Atėnuose (69 m 89 cm, – aut. past.) ir jis nėra pagerintas iki šiol.

– Per disko metimo varžybas smarkiai atšalo. Ar buvote pasirengęs tokioms oro permainoms ir kaip į tai reagavote?

– Didelės nuostabos nebuvo. Pas mus jau buvo prasidėjęs ruduo, o Australijoje – pavasaris. Buvome gerai išstudijavę, ko galima tikėtis. Nebuvo visai įprasta, kai oro temperatūra naktimis nukrisdavo iki minuso. Atsidaręs langą, naktį miegodamas peršalo Zigmantas Živatkauskas. Per varžybas buvo 17-18 laipsnių temperatūra. Iš Lietuvos buvau atsivežęs šiltų drabužių, per varžybas daug judėjau, mankštinausi. Norėjau numesti dviem metrais toliau už varžovus, bet nepavyko. Prizininkais tapę L. Riedelis pasiekė 68 m 50, o Frantzas Krugeris iš Pietų Afrikos – 68 m 19 cm.

– Olimpinis stadionas jau per parengiamąsias varžybas buvo pilnutėlis. Kaip dabar prisimenate kovas, ar jos dar ir šiandien jūsų akyse?

– Puikiai prisimenu visus savo metimus ir tą jausmą, atlikus kiekvieną bandymą. Sidnėjų atsiminsiu visą savo gyvenimą. Olimpiniu čempionu nebuvo lengva tapti, bet šiandien atrodo, kad taip ir turėjo būti. Nesėkmingas buvo pirmasis bandymas (58 m 55 cm). Mečiau labai atsargiai, norėdamas užsitikrinti vietą finale. Tačiau bandymas buvo itin nevykęs, net neįveikiau 60 m ribos.

Antruoju bandymu diską numečiau 67 m 54 cm ir pakilau į antrą vietą, pasijutau drąsiau. Trečiuoju mėginimu pasiekiau 68 cm 73 cm ir tapau lyderiu. Ketvirtuoju bandymu šio rezultato nepagerinau. Kai rengiausi penktajam mėginimui, buvo duotas startas moterų finaliniam 400 m barjeriniam bėgimui.

Atsistoję žiūrovai stadione sukėlė didžiulę audrą. Tačiau aš buvau ramus ir atlikau auksinį 69 m 30 cm disko metimą. Atlikti šešto bandymo į sektorių įžengiau jau būdamas olimpiniu čempionu. Ta euforija, apie kurią visą laiką svajojau, buvo įgyvendinta.

– Dar būdamas Lietuvoje teigėte, kad olimpiniu čempionu taps tas, kuris diską nusvies daugiau nei 70 metrų…

– Tačiau tą tikriausiai pasakiau vasarą, kada neturėjau problemų su koja. Tikėjausi, kad 70 m riba man nėra neįveikiama, bet kai atsirado kojos problemų, tiek nenumečiau. Po olimpinių žaidynių plyšo meniskas, iš Sidnėjaus grįžau anksčiau ir spalio pirmosiomis dienomis Helsinkyje man buvo padaryta operacija. Kai Lietuvos olimpinė rinktinė grįžinėjo iš olimpinių žaidynių, aš vaikščiojau su ramentais. Tris mėnesius praleidau reabilitacijoje, o vieną ar du mėnesius buvau priverstas eiti su ramentais.

– Disko metikai paprastai įrankį stengiasi nusviesti kuo toliau pačiais pirmaisiais bandymais, tačiau jums pergalę nulėmė penktasis metimas, vadinasi, jėgų dar turėjote daug?

– Taktika – toks dalykas, kokią pasirenki. Kai pirmu bandymu pasieki gerą rezultatą, varžovams tai palieka įspūdį, atlikdami bandymus jie nervinasi, būna sunkiau susikaupti ir pasiekti panašų rezultatą.

Kada esi stiprus, gali planuoti taktiką, kada būtent pasiekti geriausią rezultatą. Kada pasitikėjau savo jėgomis, pergalingus metimus stengdavausi atlikti pirmaisiais bandymais. Tolimas pirmasis metimas – didžiulė psichologinė našta varžovams.

Per Atėnų olimpines žaidynes būtent pirmu bandymu pagerinau olimpinį rekordą ir mačiau kaip nervinosi mano varžovai, kurie galbūt siekė laimėti medalius. Tačiau sportininkai turi šešis bandymus ir kiekvienas jų gali būti pergalingas.

– Kokie buvo jūsų santykiai su pagrindiniais varžovais? Su kuo artimiau bendravote, ar dabar su jais palaikote ryšius?

– Tokių ryšių kaip ir nebeliko, nors visus savo varžovus ir puikiai prisimenu. Metai bėga, aš šiek tiek jau nutolau nuo disko metimo. Jeigu kurį savo varžovą ir tenka susitikti, tai natūraliai tie santykiai yra išblėsę.

Aktyvaus sportavimo metais ypač glaudžius ryšius palaikiau su estu Aleksandru Tammertu, su juo kartu treniruodavomės, ypač nuo 2000 metų. Turėjome daug bendrų įvairių treniruočių, buvome kaip ir pratybų partneriai, vienas kitą palaikydavome. Mums pavykdavo gerai sutarti ir ta draugystė ypač pravertė tada, kai pradėjau vienas treniruotis ir jaučiau esto petį.

– Ar olimpiniams čempionams dovanojamas diskas, kuriuo pasiekiama pergalė?

– Ne. Net negalėčiau pasakyti, kokį įrankį mėčiau Sidnėjuje, galbūt baltą, kurį mėtydavau per treniruotes. Per olimpines žaidynes paprastai būna daug įvairių gamintojų diskų. Sidnėjuje jų buvo nemažiau 20. Jie visi būna sunumeruoti, kiekvienas bandymas žymimas, kuriuo disku atlikai metimą.

Kur vėliau juos deda – nežinau. Romo Ubarto, kaip pirmojo nepriklausomos Lietuvos olimpinio čempiono, diskas, berods, yra Lozanos olimpiniame muziejuje.

– Lietuva jus sutiko kaip didvyrį, o olimpiniams čempionams Vyriausybė skyrė po 400 tūkst. litų. Kur juos investavote?

– Į šeimos gerbūvį.

– Turite du olimpinius aukso medalius, galbūt pirmasis, pelnytas Australijoje, yra saldesnis?

– Pirmasis ir lieka pirmuoju, jis labiausiai įsimintinas ir mano atmintyje palikęs gilesnius pėdsakus. Antrasis auksas 2004 metais Atėnuose buvo pelnytas žymiai sunkiau, olimpiniu čempionu tapau ne iš karto. Aukso medalis man buvo įteiktas tik praėjus dienai, kai už draudžiamo preparato vartojimą buvo diskvalifikuotas vengras Robertas Fazekasas.

– Ar turite įprotį paminėti savo pergales? Galbūt 20-mečio proga ir Sidnėjaus auksui turite kokių minčių?

– Savo pergalių niekada nepaminiu, nei vieno apdovanojimo, menančio pergales, namie neturiu. Viskas yra Kaune, Lietuvos sporto muziejuje. Martyno gimtadienį rugpjūčio 25-ąją jau atšventėme, o rugsėjo 28-ąją gimė Mykolas, tada galbūt šeimai ir priminsiu, kad mano olimpiniam aukso medaliui – jau 20 metų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
5.0000

Sočio olimpiada „tęsiasi“: Rusija vėl smunka nuo medalių įskaitos viršūnės (22)

Praėjus šešeriems metams po skandalingųjų Sočio olimpinių žaidynių jų čempionai toliau...

Pretendentas į naują pasaulio rekordą atliko šuolį iš orlaivio be parašiuto

Buvęs Didžiosios Britanijos parašiutininkas, dažniausiai vadinamas pseudonimu Skraidanti žuvis,...

Lietuvos bėgimo taures iškovojo Ignotas ir Akmanavičiūtė

Savaitgalį tradiciniu bėgimu Rumšiškėse finišavo Lietuvos bėgimo taurės (LBT) sezonas....

Pirmoji lietuvė „Tour de France“ – apie maldas prie lovos, kovą už būvį ir „apsaugininką“ SSRS rinktinėje (5)

Panevėžietės Laimos Zilporytės karjeros pradžia buvo įspūdinga. 15-os ji tapo Sovietų...

Veryga – apie be žiūrovų vėl liksiantį sportą: žmones apėmus azartui, jų nesuvaldysi (12)

Sveikatos ministras Aurelijus Veryga informavo, kad šalyje prastėjant epidemiologinei situacijai...

Top naujienos

Neperrinkti Seimo nariai išeina ne tuščiomis kišenėmis: išeitinės išmokos sieks iki 23,6 tūkst. eurų (456)

Netrukus kadenciją baigsiantys Seimo nariai ir jų padėjėjai tuščiomis nebus išleisti į...

„Bloomberg“: Europa nebeturi išeičių, darbotvarkėje – drastiškas žingsnis (96)

Drastiškas žingsnis, kurio dar kartą žengti nenorėtų nei vienas Europos politikas, vėl...

Lietuvos lenkų rinkimų akcija kreipėsi į Nausėdą ir Seimą: prašo naikinti rinkimų rezultatus (442)

Lietuvos lenkų rinkimų akcija -Krikščioniškų šeimų sąjunga ( LLRA-KŠS ) dėl galimų Seimo...

Dailius Dargis | D+ nariams

Po 40 metų atvertė legendinio Lietuvos kriminalisto bylą: mirčių ir mistikos grandinė

Kasmet spalio 27 – ąją Kriminalinės policijos dienos proga bent nedidelė į pensiją išėjusių...

Kova dėl Utenos nenurimsta: socdemai ruošia skundą VRK (186)

Utenos vienmandatėje apygardoje balsų perskaičiavimą organizavo komisijos pirmininkė Rolanda...

Matjošaitytė apie situaciją Utenos apygardoje: informaciją bus galima dar kartą patikrinti (2)

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkė Laura Matjošaitytė sako neturėjusi duomenų,...

„Ryto“ gynybos bejėgiškumą pripažinęs Kairys: ne taktika kalta, kad visiškai praskydome (41)

Auklėti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) vidutiniokus ir autsaiderius – viena. Pirmosios akistatos...

5 nebrangūs namų dekoro elementai, kurie suteiks daugiau jaukumo bet kuriuo metų laiku (2)

Dalis žmonių rudenį keičia namų dekorą – pakloja naujus kilimėlius prie durų, užtiesia...

Sekso ekspertė praskleidžia moters orgazmo paslapties šydą – kas tai per jausmas? (34)

Tiksliai nupasakoti, ką orgazmo metu jaučia moteris, be proto sunku. Ar bandytumėte palaimos...

Niūriausiu mėnesiu tituluojamas lapkritis bus kitoks: ilgalaikės prognozės kitokios nei įprastai (32)

Neįprastai šiltos rudeniškos dienos tęsis ir toliau, teigia Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba...

|Maža didelių žinių kaina