Ir registracija Bostone. Prie laiptų, matomoje vietoje, stovi išdidus aštuoniasdešimties metų vyras su Bostono savanorio uniforma ir mandagiai nukreipia dalyvius į registratūrą. Bene kas trečias bėgikas su juo pakalbėjęs dėkoja ir stengiasi nusifotografuoti. Tai – seniausias Bostono maratono savanoris, padedantis jau keturiasdešimto maratono bėgikams.
Iš devynių tūkstančių rytojaus Danske banko Vilniaus maratono dalyvių bent pusei tai bus pirmasis bėgimo renginys jų gyvenime ir šitas tekstas yra jiems. Paslaugose paprastai yra pirkėjai, ir yra pardavėjai. Vieni skaičiuoja pelną, o kiti gali rėkti ir reikalauti, jei tai tik leidžia jų kultūra.
Tai štai maratone yra kitaip. Maratonas susideda iš bėgikų ir jų palaikytojų, trenerių ir žioplių, rėmėjų ir labdaringų organizacijų, batų pardavėjų ir masažistų, žurnalistų ir apsaugininkų. Tačiau nėra JŲ yra tik MES – visi esame vienos bendruomenės, darančios sveikatos ir šviesos šventę patiems sau, dalis.
Kur dingsta pinigai?
Reikalas tas, kad žmogus, kuris jums paduoda vandens, nukreipia į tinkamą vietą starte ar užpildo registraciją negauna už tai pinigų. Jis yra savanoris ir jis tik ką paaukojo savo laisvalaikį jūsų laisvalaikio pomėgiui. Visą „Tarptautinio maratono“ valdybą sudaro savanoriai. Savanoriai padeda skleisti komunikaciją, savanoriai treniruoja, savanoriai bėga.
Registracijos mokesčiai niekaip nepadengia dalyvių renginio išlaidų, jau nekalbant apie kelių profesionalų išlaikymo visus metus. VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ veikla yra visiškai nuostolinga ir gyva tik dėl to, kad rėmėjai bėgikų bendruomenė mano, kad jis yra reikalingas. Jei šiek tiek pinigų lieka – jis investuojamas į tolesnį bėgimo populiarinimą. Laiko matavimo įranga, skaitmeniniai tablo, tikslesnis trasos matavimas yra investicijos, kurios būtinos norint suteikti mums visiems kuo geresnę patirtį per didžiausią mėgėjų sporto įvykį Lietuvoje.
Dar daugiau kainuoja viso bėgimo judėjimo palaikymas visus metus – su rėmėjų pagalba vykstančios nemokamos treniruotės ir seminarai bėgikams. Taip pat ir kiti – mažesni ir ne visuomet pelningi – tačiau bėgikams reikalingi renginiai – ultramaratonas, pirmasis triatlonas Trakuose. Jei ne protingi ir vertybiški rėmėjai – pirmiausia Danske bankas, tada Rimi ir Nestle – turėtumėme daug prastesnę trasą, neprofesionalesnį organizavimą ir silpnesnį bėgimo judėjimą visoje Lietuvoje.
Tačiau mėgėjų bėgimas visada laikėsi ant pasiaukojančių entuziastų, o ne apskaičiuojančių verslininkų pečių. Treneris Povilas Rakštikas, žmogus, kurio dėka laisvalaikio bėgikai pirmąsyk susidūrė su rimtesnio sporto principais sportu, aukoja visus savo vakarus profesionaliai konsultuodamas bėgikus. „Šviesos kariuose“ susibūrę bėgimo entuziastai surengė ne vieną renginį dar tada, kai rėmėjų pinigais ar dideliais mėgėjų bėgime net nekvepėjo. Petras Silkinas, Ignas Staškevičius, Aidas Ardzijauskas, Petras Pranckūnas, Vidas Totilas ir gausybė kitų entuziastų, kurie atsako į klausimus, organizuoja renginius, padeda pasirinkti batus ar paskatina pirmąsyk išbėgti bičiulį.
Ir argi ta savanorystės dvasia nėra užkoduota pačiame bėgime? Kiekvienas bėgikas kasdien daro sąmoningą sprendimą paaukoti trumpalaikę naudą (gulėjimą ant lovos, alkoholį ar cigaretę) vardan aukštesnio pasitenkinimo, kuris apima nubėgus užsibrėžtą atstumą, pasiekus trokštamą rezultatą. Maratono bendruomenės dalyviai taip pat daro sprendimą keisti greitą pelną į ilgalaikį gydantį poveikį mūsų piktai, prasigėrusiai ir savęs nekenčiančiai visuomenei į vieną įkvėpimą sujungiant ir nutrinant ribas tarp amžiaus, pajamų, požiūrio į Kubilių, gėjus ar skalūnų išgavimą.
Gyvename ciniškais laikais ir autentiškumu įtikinti žmonės nėra lengva. Dalis žiniasklaidos net vengė minėti pilną maratono pavadinimą – girdi, kodėl čia turime daryti reklamą Danske bankui? Tegu pas mus reklamuojasi, tada paminėsim. Net Nacionalinės televizijos ryto laida atsisakė pakviesti maratono organizatorius į savo ryto laidą: „Turite savo rėmėjus TV3, ten ir kalbėkite kiek tik norite“.
Bet juk mes gi Lady Gagos koncertą organizuojame ar alų pardavinėjame. Ne tai, kad komercijoje ar pelne būtų kažkas bloga – tiesiog Vilniaus maratono tikslai yra visai kiti. Mes kviečiame kuo daugiau žmonių išsivaduoti iš savo demonų, streso, blogos nuotaikos, antsvorio ir pajudėti. Didieji ilgų distancijų bėgimo renginiai visame pasaulyje išsiskiria tuo, kad iš jų (skirtingai nei iš kokio “Tour De France”) labai sunku daryti biznį ir juos visuomet organizuoja ant gausybės savanorių pečių stovintys bėgikų klubai ar nevyriausybinės organizacijos kuriuose dirba tik keli gerai mokami profesionalai. Net bėgikai maratonuose bęga ne tik už save – tai vienas dažniausių labdaros rinkimo būdų. Ir tai reikia turėti galvoje ryt, kai ryte pradėsime rinktis Katedros aikštėje.
Geros nuotaikos, prašau
Nemanykite, kad aš čia kažkaip skundžiuosi ar teisinuosi. Dešimtasis Danske banko Vilniaus maratonas yra didžiausias, gausiausias ir profesionaliausias iki šiol organizuotas bėgimo (ir ne tik) renginys Lietuvoje. Du dvidešimties vieno kilometrų ratai per vaizdingiausias Vilniaus vietas, trys kilometrai tvorų, 8 vandens stotelės, 8 DJ pasirodymai, 8 policijos ekipažai ir penkiolika profesionalių apsaugininkų, trys šimtai savanorių (iš jų keturiasdešimt – galintys suteikti pirmąją pagalbą). Gausybė reklamos ir informacijos feisbuke, internete, televizijoje ir radijuje bei pirmąsyk istorijoje 40 000 tiražu išleistas laikraštis apie bėgimą!
Bendromis visų mūsų pastangomis vis daugiau žmonių atranda bėgimą. „Zeitgeist“ apklausa parodė, kad per keturis krizės metus bėgikų padaugėjo dvigubai ir dabar bent kartais pabėgioja jau dešimtadalis lietuvių. Šalia Danske Vilniaus maratono prigyja visa eilė bėgimų – bendrai organizuojamas „Nike run“, „Kalėdinis bėgimas“, Kauno entuziastai padarė ypač lygią ir greitą „Kauno maratono“ trasą, žmonės „Bėga už Kauną“ ir Vichy Utenoje, auga „Bėgimo taurės“ renginiai miesteliuose, Evaldas Martinka šįmet surengė puikų „Trakų pusmaratonį“ ir ekomaratoną Druskininkuose.
Mes, Danske Vilniaus maratono savanoriai, esame patys nuožmiausi savęs kritikai – jei pritrūksta medalių, jei neaiškiai atskiriamos trasos ar jei vėluoja prizai vaikų apdovanojimams. Mums iki Bostono ar Berlyno maratonų trūksta dalyvių, organizacijos profesionalumo, tradicijų – ir mes tikrai nenurimsime, kol to nepasieksime. Jei pastebėjote ką neteisinga – sakykite, rašykite laiškus su pastabomis 0 jos pasimiršta ir į jas būtinai reikia atsižvelgti. Kritikuokime interneto tinklapį, kainas, vedėjus, laikmačius, neaiškias instrukcijas, neuždarytą trasos atkarpą. Siūlykime savo idėjas – kur turi eiti trasa, kada apdovanoti veteranus, kaip pritraukti daugiau užsieniečių, kai sukurti dar neužmirštamesnę atmosferą.
Bet neskirstykime jų į juos ir mus. Ir nešaukime. Padėkokime. Patys sau.
