31 metų imtynininkas, turintis antrąjį aukščiausią sumo rangą – odzeki, įveikė tokį patį rangą turintį kovotoją Goeido, užbaigdamas 15 dienų trukusį turnyrą, per kurį iškovojo 14 pergalių ir pralaimėjo vos vieną kovą.
Per kelias ankstesnes dienas Kotoshogiku įveikė mongolus Hakuho ir Harumafuji, kurie yra aukščiausio rango imtynininkai – jokodzūnos, taip pat savo tėvynainį Toyonoshimą. Šie trys kovotojai turnyrą baigė iškovoję po 12 pergalių ir patyrę po tris pralaimėjimus.
Kotoshogiku ši pergalė turnyre buvo pirmoji per jo sportinę karjerą. „Taip džiaugiuosi, kad negaliu to išreikšti žodžiais“, – jis sakė duodamas interviu.
Jo triumfas užbaigė dešimtmetį trukusį laikotarpį, per kurį Japonijoje gimę imtynininkai nebuvo tapę senovinės japonų sporto šakos čempionais – juos nuolat įveikdavo varžovai užsieniečiai.
Nei vienas Japonijoje gimęs imtynininkas nebuvo iškovojęs Imperatoriaus taurės nuo 2006 metų sausio, kai tokį patį turnyrą laimėjo kovotojas Tochiazuma.
Užsieniečių dominavimas kurstė nepasitenkinimą tarp konservatyviųjų sumo gerbėjų, kurie skundėsi, jog šį sportą užvaldė svetimšaliai, ypač mongolai.
Sumo pareigūnai dažnai belikdavo skėsčioti rankomis, kai šių imtynių žvaigždėmis tapdavo įspūdingo stoto galiūnai, atvykę iš kitų šalių – pradedant Havajais ir kitomis Ramiojo vandenyno salomis, baigiant Rytų Europa ir Šiaurės Afrika.
Tarp jaunosios kartos japonų šis sportas nebėra toks populiarus kaip beisbolas arba futbolas.
Tačiau daugelis užsieniečių kovotojų, ypač Hakuho, pelnė pareigūnų ir vietos žiniasklaidos pagyrimų, kai padėjo atkurti sumo reputaciją po virtinės skandalų, sukrėtusių sporto šaką, kurios istorija, kaip teigiama, tęsiasi jau apie 2 000 metų.
Pastaraisiais metais uždarą sumo pasaulį krėtė kaltinimai dėl neteisėtų lažybų ir iš anksto susitartų kovų rezultatų, ryšių su japonų mafija (jakudza), narkotikų, taip pat jaunų imtynininkų engimo, privedusio iki vieno kovotojo mirties.