aA
„Jau ne kartą buvau nurašyta“, – po triumfo Apeldorne šypsojosi pasaulio čempionato bronzos medalį iškovojusi 35-erių Simona Krupeckaitė, kuri po šešerių metų pauzės planetos pirmenybėse vėl lipo ant apdovanojimų pakylos.
© DELFI / Andrius Ufartas

Oro uoste dviratininkė pasidalino mintimis apie sėkmingas kovas Olandijoje ir ne tokias linksmas sporto finansavimo aktualijas, kurių įkaitais tapo Lietuvos treko karaliene tituluojama S. Krupeckaitė bei jos treneris Dmitrijus Leopoldas.

Nuo Naujųjų metų nebeliko Lietuvos olimpinio sporto centro, kuriame treneriu dirbo D. Leopoldas, dabar talentingam treko dviračių sporto specialistui ir S. Krupeckaitei permainos pažėrė įvairių minčių.

Dviratininkė viešoje erdvėje užsiminė, kad jei situacija nesikeis, nieko kito neliks, tik susikrauti lagaminus ir emigruoti iš Lietuvos.

„Tai ne pokštas“, – rimtai kalbėjo iš Olandijos sugrįžusi pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoja. Beje, vyro D. Leopoldo kartu nebuvo. Iš Apeldorno miesto dviračių treneris į Lietuvą grįžta mikroautobusu, veža brangius treko dviračius ir visą sportininkų mantą. Laukia netrumpa kelionė – daugiau nei 1600 kilometrų.

– Ar emocijos pasipylė dėl to, kad pasaulio čempionate medalis pasiektas po šešerių metų pertraukos?

– Dėl įdėtų pastangų ir darbo. Juk kiekvieną kartą varžausi dėl medalio. Sunku atsikelti iš naujo, kai jo neiškovoji. Tai padėka visai komandai už įdėtą darbą.

Visi kiti apdovanojimai prieš šį nublanksta. Sunku apibūdinti, koks buvo jausmas. Aš buvau labai patenkinta, nes po finišo maniau, kad likau ketvirta ar net penkta.

Finišas buvo vos per plauką. Tikrai labai džiaugiausi, matyt gavau ir Dievo dovaną, angelėlis pastūmėjo. Labai sunkios varžybos, treke vyravo labai sausas oras ir dėl to buvo sunku atsistatyti po pirmų startų. Nelengva buvo nuo pat pirmos dienos, tad finišuoti teko iš paskutiniųjų jėgų, bet už pastangas nelikau tuščiomis.

– Ar medalis suteiks motyvacijos toliau likti aukščiausiame sporte?

– Visada pergalės yra spyris toliau. Kalbant apie ateitį, sudėtinga atsakyti, kiek dar liksiu aukščiausiame sporte.

Žinoma, gera žinoti, kad tai buvo jau 14-as čempionatas ir jau nemažai medalių yra. Ta statistika ir guodžia, ir liūdina. Žinoma, galvoju apie Tokijo olimpines žaidynes, kaip ir kiekvienas sportininkas.

– Po finišo minėjote, kad jums tik keli procentai priklauso iškovoto medalio, iš ko susidėjo ta bronzinė pergalė?

– Greta jos – daug žmonių, kurie man padėjo. Sunku visus išvardinti, nes kažko nepaminėjus kas nors gali įsižeisti. Bet didžiąją dalį darbo atliko treneris, tik jo dėka esu „ant balno“. Jis man neleidžia nuleisti rankų ir kovoti toliau. Be šeimos ir draugų pagalbos negalėčiau išvažiuoti į varžybas.

Svarbi visi – medikai, kurie gydo, atstato, dviračių mechanikai, komandos draugai. Aš – tik faktas, o visa kita – dalykai, be kurių nebūtų pergalių ir medalių.

„Yra ne viena galimybė, bet tiesiog mes norime dirbti Lietuvoje. Didžiausia problema yra tai, kad norime būti čia. Tikrai nesinori kažkur išvykti, liksime čia iki paskutinės galimybės. Bet jei nebus galimybių sportininkams keliauti į varžybas, dalyvauti atrankose, tada viską darysime dėl dviratininkų. Išvažiuosime kartu su sportininkais ir treneriais“.
Simona Krupeckaitė

– Prieš Naujuosius metus minėjote, kad kyla įvairių minčių, dėl pasikeitusios sporto finansavimo sistemos neatmetėte ir emigracijos galimybių, kokie planai šioje vietoje?

– Tai nėra pokštas. Mūsų sprinto komandai išvažiuoti į varžybas reikia daugiau nei 100 tūkstančių eurų. Apie kokią perspektyvą galime kalbėti, jei visam dviračių sportui skiria panašią sumą.

Mano vyras – maksimalistas, sporte siekia aukščiausių tikslų.

Šiuo metu jis gauna kiek daugiau nei minimumą. Tikrai neuždirba tiek, kiek jis yra vertas. Likti su tokiu atlyginimu ir iš jų treniruoti komandą? Vienintele išeitimi lieka emigracija ir kitos komandos treniravimas.

Jei treneris praleidžia keletą sezonų be sportininkų, jis praranda kvalifikaciją, gabumus. Jei Lietuvoje nėra galimybių treniruoti, belieka ieškoti darbo kitur. Dviračiai – mūsų gyvenimas, tai nėra uždarbis, turtų aruodai. Įdedame tikrai daug – aukojame šeimas, draugus, laisvalaikį, savas lėšas tam, kad pasiektume savo tikslus.

Tai kartu ir didžiulis stresas. Kartais jaučiamės įsprausti į kampą. Sakėme, kad tai nėra kažkoks gąsdinimas, o tai būtų paskutinė galimybė. Mes nesakėme – jei neduosite pinigų, išvažiuosime.

Kalbėjome apie tai, kad jei vyksta tokie dalykai, vadinasi tai yra sporto žlugdymas. Kodėl turime aukoti savo gyvenimą, jei to niekam nereikia?

– Ar Dmitrijus turi konkrečių pasiūlymų?

– Dabar neieškome, bet jei pradėtų ieškoti, atsirastų. Yra ne viena galimybė, bet tiesiog mes norime dirbti Lietuvoje. Didžiausia problema yra tai, kad norime būti čia.

Tikrai nesinori kažkur išvykti, liksime čia iki paskutinės galimybės. Bet jei nebus galimybių sportininkams išvykti į varžybas, dalyvauti atrankose, tada viską darysime dėl dviratininkų. Išvažiuosime kartu su sportininkais ir treneriais.

– Po Rio de Žaneiro pasikeitusios keirino taisyklės koreguoja taktiką, ar pokyčiai šioje rungtyje yra palankūs jums, turinčiai solidžią patirtį? Kokios savybės svarbiausios keirine?

– Ne, tie pokyčiai keirine man nėra palankūs. Dar nesu įsigilinusi, kaip reikia važiuoti. Dabar daugiau dinamikos, įneša netikėtumo faktorių.

Auksą laimėjusi belgė Nicky Degrendele tikrai nėra pati pajėgiausia sportininkė. Ji jauna (21 m.), bet labai įžvalgi, pastabi, moka pralįsti. Po taisyklių korekcijų – mažiau situacijų, kurias galima nuspėti.

Kartais ta patirtis gali ir koją pakišti. Esu įpratusi prie kitų taisyklių, dabar reikia iš naujo mokytis. Sutrumpėjo bendra distancija, bet reikia ilgiau važiuoti be vedlio. Tad iš dalies ir sunkiau.

***

S. Krupeckaitės medalių kraityje – du aukso, penki sidabro ir šeši pasaulio čempionatų bronzos medaliai.

Panevėžietė, kuri sprinto lenktynėse buvo septinta, keirino rungties finale į priekį praleido tik belgę Nicky Degrendele bei Honkongo atstovę Wai Sze Lee.

Keirino rungtyje dalyvavo 24 dviratininkės. S. Krupeckaitė laimėjo pirmojo etapo antrąjį važiavimą ir kartu su S. Braspennincx pateko į pusfinalį, o Miglė Marozaitė ketvirtajame važiavime buvo priešpaskutinė, penkta.

Pasaulio čempionate dalyvavo penki Lietuvos dviratininkai.

Simona Krupeckaitė: keirinas – 3-ia vieta, sprintas – 7 vieta.

Miglė Marozaitė: keirino kvalifikacija, sprintas – 1/16 finalo etapas.

Vasilijus Lendelis: sprintas – 12 vieta, keirino kvalifikacija.

Svajūnas Jonauskas: sprintas – 33 vieta.

Olivija Baleišytė: daugiakovė – 18 vieta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Blogiukas“ McGregoras tampa geru: atsiprašo, nori susigrąžinti garbę ir titulą (12)

Po apmaudaus pralaimėjimo Chabibui Nurmagomedovui buvęs UFC čempionas 31 metų Conoras McGregoras...

Pasaulio jaunimo plaukimo čempionato finale puikiai startavusi lietuvė liko be medalio

FINA pasaulio jaunimo čempionato merginų 100 m krūtine finale penktadienį Kotrynai Teterevkovai...

Irkluotojus sugluminusios išsišokėlės atsakas: įstatymų pažeisti negalima (7)

Po ketvirtadienį paskelbtos publikacijos apie konfliktą tarp Lietuvos irklavimo bendruomenės bei...

Iš liūdnai pagarsėjusio ruso pasaulio čempiono diržą bandys atimti nepralaimėjęs britas (2)

Bokso gerbėjų šeštadienio vakarą laukia gardus desertas. Dėl WBO (Pasaulio bokso organizacijos)...

Sporto projektams išdalinta daugiau kaip 13 mln. eurų

Sporto rėmimo fondas keturioms veiklos sritims – sporto bazių plėtrai, priežiūrai ir remontui,...

Top naujienos

Kaliningrade apsilankęs lietuvis norėjo sprukti: daugiau niekada ten nevažiuosiu (247)

„Daugiau tikrai niekada ten nevažiuosiu“, – tikino savaitgalį Kaliningrade praleidęs...

Nebrangių, bet tikrų itališkų picų pulkai žmonių traukia į Tytuvėnus (21)

Pačios tikriausios itališkos picos paragauti galima Tytuvėnuose. Pagrindinėje miestelio gatvėje...

Irina Rozova – Seimo narė, kuri veikė pilkojoje zonoje: kokiomis pataisomis rūpinosi politikė (337)

Su po diplomatine priedanga dirbančiais Rusijos žvalgybos darbuotojais bendravusi ir, kaip rodo...

Orai kvies savaitgalį praleisti gamtoje (1)

Virš Lietuvos jau nuo ketvirtadienio įsitvirtinęs aukšto atmosferos slėgio laukas ir toliau...

Baltijos kelyje Gitanas Nausėda pasipiršo žmonai (243)

Lietuvos , Latvijos ir Estijos valstybės eina ta pačia kryptimi – nori sukurti savo žmonėms...

Sovietai jos nepasigailėjo: grafaitės Marijos Tiškevičiūtės tragedija (113)

1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į...

Prabangiausia pasaulyje vakarienė Vilniaus gatves nudažė baltai (236)

Šių metų Le Diner en Blanc renginys prasidėjo kitaip nei įprasta. Po tradicinės renginio...

Ką iš tiesų reiškia sapnai apie seksą? (18)

Jei ramų jūsų miegą kada nors buvo sudrumstę sapnai apie seksą, žinote, kad kartais dėl jų...

Ką valgė pasaulio diktatoriai: juos kamavo polinkis į kanibalizmą ir paranoja būti nunuodytiems (24)

Esi tai, ką valgai, taip pat – kaip ir su kuo valgai. Maistas turi įtakos nuotaikai, žarnyno...

Iš Putino elito sluoksnių – netikėta kritika Kremliui (85)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visada kerta atgal, kai pajunta jam daromą spaudimą. Bet,...