Viena dviratininkė – kaip trys lengvaatlečiai
Praėjusį savaitgalį keirino rungties Europos vicečempione tapusios S. Krupeckaitės medalis Lietuvai buvo brangiausias šiais metais.
Individualių sporto šakų atstovų pasirengimą olimpinėms žaidynėms organizuojantis Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) metų pradžioje sudarė įvairios vertės sutartis su 57 sportininkais.
Remiantis DELFI turimais duomenimis, jų treniruočių, stovyklų, varžybų ir panašioms išlaidoms skirtas finansavimas skiriasi iki devynių kartų.
S. Krupeckaitės pasirengimo „krepšelyje“ 2017-aisiais buvo 57 tūkst. eurų.
Nuo 34-erių tituluočiausios šalies dviračių treko meistrės nedaug atsilieka jos porininkė komandų sprinto rungtyje M. Marozaitė. Prieš metus Europos čempionate bronzą pelniusios ir taip savo trofėjų sąskaitą suaugusiųjų varžybose atidariusios 21-erių panevėžietės išlaidos siekia 53 tūkst. eurų.
Abi sportininkes treniruoja S. Krupeckaitės vyras Dmitrijus Leopoldas, jos yra nuolatinės pratybų ir stovyklų užsienyje partnerės.
Dviems dviratininkėms per metus skiriama panaši suma kaip šešiems lengvaatlečiams, ką bekalbėti apie kukliausiai remiamas žiemos sporto atstoves: čiuožėjas Agnę Sereikaitę (6,6 tūkst. eurų) ir Godą Butkutę (9,6 tūkst. eurų).
Brangi logistika
Kodėl treko dviratininkių pasirengimas brangesnis nei visų kitų atletų?
„Niekada nebandžiau pasilyginti su kitomis sporto šakomis. Manau, taip yra dėl to, kad žiemą privalome treniruotis ten, kur šilta. Yra trekas Panevėžyje, bet jis dažniausiai užimtas renginiais. Be to, negalime treniruotis vien tik treke – reikia išvažiuoti ir į plentą. Todėl vėstant orams tenka keliauti į užsienį. O dviračių gabenimas lėktuvu brangiai kainuoja, kaip ir remontas. Po varžybų dažniausiai reikia atnaujinti kone pusę dviračio, nes viskas lūžta“, – kalbėdama su DELFI, skaičiavo S. Krupeckaitė.
2008 metais Panevėžyje už 31 mln. eurų iškilusioje „Cido“ arenoje dviratininkės praleidžia turbūt ne ką daugiau laiko nei Kroatijoje, į kurią šaltuoju metų laiku nuo seno driekiasi lietuvių treniruočių maršrutai.
LOSC direktoriaus Lino Tubelio teigimu, dviračių treko atstovų pasirengimo sąmatą išpučia ir plati varžybų geografija.
„Kiek aš dirbu, visada dviratininkų pasirengimo planai būdavo brangiausi. Todėl, kad parengiamosios varžybos – pirmiausia, pasaulio taurės etapai – yra išblaškytos po visą pasaulį: nuo Australijos iki Kolumbijos“, – aiškino LOSC vadovas.
Tiesa, pati S. Krupeckaitė teigė šiemet keliaujanti mažiau nei anksčiau.
Jei gerai pasirodys kitą mėnesį Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje vyksiančiuose pirmuose pasaulio taurės etapuose, gruodį ji norėtų išvengti ir ilgų skrydžių į Kanadą bei Čilę, kur laukia dar du etapai.
Šiemet tolimiausia buvusios daugkartinės pasaulio čempionės ir prizininkės kelionė vedė į Honkongą, kuriame balandį vyko lietuviams medalių neatnešusios planetos pirmenybės.
„Po pasaulio čempionato norėjosi atsigauti, todėl poilsis buvo ilgesnis nei įprasta. Paprašiau trenerio, kad leistų atsikvėpti, niekur nevažinėti ir daugiau pabūti namuose, su vaiku. Todėl vasarą varžybų man buvo mažiau“, – pasakojo S. Krupeckaitė.
Abejoja treko perspektyvomis
LOSC valdančio Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinio direktoriaus Edžio Urbanavičiaus nuomone, norint suprasti, kokia brangi sporto šaka yra dviračių trekas, pakanka peržvelgti elitinių varžybų dalyvių sąrašus.
„Tokių šalių kaip Lietuva ten daugiau nėra“, – sakė E. Urbanavičius.
Lietuva išties yra mažiausia iš valstybių, kurių dviratininkai per pastarąjį dešimtmetį pelnė medalių planetos pirmenybėse.
Artimiausios gyventojų skaičiumi šioje kompanijoje – Airija, Danija ir Naujoji Zelandija. Beje, pastaroji kiekvieną kartą susižeria solidžią apdovanojimų dalį. Tačiau vertinant ekonominį pajėgumą, išreikštą bendruoju vidaus produktu, ir šių šalių atotrūkis nuo Lietuvos yra didžiulis.
Anot E. Urbanavičiaus, spraustis į dviračių treko elitą lietuviams apsimoka tik tol, kol yra atitinkamo meistriškumo sportininkų.
„Kol tokių turime, juos finansuoti ir bandyti konkuruoti galime. Jei ateityje aukščiausio lygio meistrų nebeliktų, reikėtų labai rimtai susimąstyti, ar verta investuoti į tokią brangią sporto šaką. Pinigai tikrai dideli, išmesti į balą tokių sumų sau negalime leisti“, – svarstė KKSD vadovas.
Šiemet į LOSC sportininkų sąrašus pateko dar viena treko dviratininkė Aušrinė Trebaitė. Jos pasirengimui buvo numatyta 26,5 tūkst. eurų suma, bet 28-erių panevėžietė pavasarį nusprendė baigti karjerą. Vietoje jos valstybė rems Vasilijų Lendelį, kuris praėjusią savaitę Europos čempionate užėmė penktą vietą sprinte ir įveikė LOSC minimalių reikalavimų slenkstį.
Tą patį yra padarę ir du plento dviratininkai, bet jie tenkinasi trigubai mažesne parama nei kolegos iš treko. Rasa Leleivytė gauna 17 tūkst. eurų, Ramūnas Navardauskas – 15 tūkst. Pasak L. Tubelio, „plentininkų“ finansavimas mažesnis, nes jie didžiąją sezono dalį atstovauja profesionalų klubams.
R. Meilutytei prašė trigubai didesnės sumos
Dviračių sportas atsiriekia vieną stambiausių kąsnių ir iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK). Praėjusiais metais tik lengvoji atletika, krepšinis ir irklavimas, delegavę daugiausiai atstovų į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, gavo didesnes LTOK subsidijas.
Neminint dalyvavimą pagrindinėse varžybose apmokančių federacijų ir negausių privačių rėmėjų, elitinių atletų pasirengimo kaštai dengiami tiek LOSC, tiek LTOK kišenių turiniu.
Jei iš biudžeto pusšimčio pajėgiausių atletų reikmėms šiuo metu skiriama 1,3 mln. eurų, LTOK priduria antra tiek.
Bet paviešinti, kaip paskirstyta ši suma, LTOK atsisakė.
Olimpinio komiteto parama atitenka tiek LOSC finansuojamiems, tiek užribyje likusiems sportininkams. Nors KKSD iš pradžių žadėjo visiškai aprūpinti po valstybės sparnu patekusius olimpiečius.
Pavyzdžiui, plaukikės Rūtos Meilutytės pradiniai poreikiai net tris kartus pranoko LOSC pasiūlytą sumą.
Jei anksčiau sportininkams LOSC išdalindavo fiksuoto dydžio paramos „krepšelius“, o treneriai ir federacijos bandydavo sudėlioti pasirengimo planus pagal situaciją banko sąskaitoje, šiemet pirmą kartą pabandyta procesą įvykdyti atvirkščia tvarka.
Naujasis R. Meilutytės treneris Paulius Andrijauskas ir Lietuvos plaukimo federacija (LPF) sausį paruošė vienos garsiausių šalies sportininkių pasirengimo planą, kuris būtų kainavęs 90 tūkst. eurų.
Kuomet LOSC dėl lėšų stygiaus primygtinai pareikalavo jį peržiūrėti, R. Meilutytės atstovams teko mažinti stovyklų aukštikalnėse ir pasaulio taurės etapų Tolimuosiuose Rytuose apimtis.
Dėl užtrukusių derybų R. Meilutytė viena paskutinių pasirašė sutartį su LOSC. Jos pasirengimas „atpigo“ iki 35,5 tūkst. eurų ir dabar 20-metė kaunietė yra trečia tarp didžiausią valstybės paramą gaunančių šalies sportininkų.
Vis dėlto iš pagrindų keisti prieš sezoną sudarytų planų plaukikei neprireikė, nes, DELFI žiniomis, panašią sumą jos išlaidoms pridėjo LTOK. Todėl R. Meilutytė galėjo išvykti į stovyklas Andalūzijoje, Tenerifėje, Antalijoje, Kolorado Springse, Beleke, Farerų salose, o metus užbaigti trijų mėnesių trukmės „komandiruote“ Australijoje, kur sportuoja šiuo metu.
Geriausių rezultatų pasiekė sąrašo vidutiniokai
Ketvirtas pagal LOSC „krepšelio“ dydį yra Henrikas Žustautas. 23-ejų kanojininko pasirengimas kainuoja beveik tiek pat kiek R. Meilutytės – 35,4 tūkst. eurų.
Nors jo „kovinės“ distancijos – 200 m sprinto – nebeliko olimpinėje programoje, tad siekti medalių lietuvis gali tik pasaulio ir Europos pirmenybėse. Pastarąsias H. Žustautas šią vasarą laimėjo.
Norėdamas pratęsti olimpinę karjerą 2020 metais Tokijuje, plungiškis eksperimentuoja: šiemet jis mėgino irkluoti dvivietę kanoją su Osvaldu Murza. Tačiau 1000 m nuotolyje nauja įgula kalnų dar nenuvertė.
Likusioje „brangiausių“ šalies sportininkų dešimtuko dalyje taip pat dominuoja irkluotojai. Vienintelė išimtis – aštuntą vietą užimanti šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, kurios pasirengimui šiemet LOSC skyrė 27,5 tūkst. eurų.
Įdomu, jog svariausias pergales šiais metais pasiekę Lietuvos atletai yra 57 pavardžių LOSC sąrašo vidutiniokai. Pasaulio disko metimo čempionu tapusio Andriaus Gudžiaus „krepšelyje“ yra 20,6 tūkst. eurų, planetos pirmenybėse triumfavusios keturvietės irkluotojai Rolandas Maščinskas, Aurimas Adomavičius, Dovydas Nemeravičius ir Martynas Džiaugys kiekvienas individualiai gavo nuo 19,4 iki 20,5 tūkst. eurų.
O sąrašo apačioje kartu su žiemos sporto atstovais atsidūrusiam šių metų pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionato bronzos medalio laimėtojui Justinui Kinderiui skirta vos 9,4 tūkst eurų.
L. Tubelis sutinka, jog ribotų resursų padalinimas konkretiems sportininkams – diskutuotinas klausimas.
„Lėšų tikrai nėra per daug. Bet skiriasi ir patys pasirengimo planai: vieni yra brangesni, kiti – pigesni. Nesvarbu, kokios sportininkų perspektyvos, pasirengti jiems vis tiek reikia, ir tai kainuoja“, – sakė LOSC direktorius.
Be pasirengimui skirtų pinigų, valstybė geriausiems sportininkams moka stipendijas ir, laimėjimų atveju, premijas. Kitų metų KKSD biudžete tam numatyta atitinkamai 824 ir 520 tūkst. eurų.
LTOK taip pat išmoka stipendijas (šiais metais tam skirta iš viso 550 tūkst. eurų), be to, papildomai finansuoja olimpinės rinktinės kandidatus aptarnaujantį personalą (123 tūkst. eurų), transporto priemonių ir inventoriaus įsigijimą (340 tūkst. eurų).
Nuo kitų metų valstybė rengti atletų nebeturėtų: pertvarkius LOSC, atitinkamos lėšos bus nukreiptos tiesiogiai į federacijas, kurios pačios rūpinsis olimpiečių pasiruošimu.
