Paneigė taisyklę
20 metų – toks yra naujųjų Europos kiokušin karatė čempionų iš Lietuvos amžiaus vidurkis.
Tarp visų praėjusį šeštadienį Geteborge ant aukščiausios prizininkų pakylos pakopos lipusių kovotojų nebuvo nė vieno, jaunesnio už auksinę lietuvių trijulę.
Nugalėtojais savo svorio kategorijose tapo Brigita Svinkūnaitė, Marija Sekunda ir Paulius Žimantas.
Ketvirtąjį titulą Lietuvai pelnė Klaipėdos „Okinavos“ klubo atstovai, laimėję komandų kata (kovinių pozų demonstracijos) rungtį, kuri Europos pirmenybėse rengiama nuo 2019 metų.
Iš kumitė (realios kovos) varžybų čempionų vienintelė B. Svinkūnaitė (iki 50 kg) praeityje jau buvo analogiškai pasižymėjusi.
20-metė kaunietė Geteborge gynė titulą, pirmąsyk pelnytą pernai Tarnuve (Lenkija).
Trenerio Ričardo Poškos auklėtinė tai darė nedrebindama kinkų. Ant tatamio „Partille“ arenoje ji žengė keturis kartus ir visas kovas užbaigė per pagrindinį laiką.
Pusfinalyje ir finale B. Svinkūnaitė apsisuko netgi greičiau, pasiųsdama į nokautą („ippon“) atitinkamai graikę Rafaelą Evangelia Tsakari bei Vokietijos atstovę Anastasia Mikhalovą.
„Žinoma, pirmą kartą laimėti titulą būna lengviau nei jį išlaikyti. Bet kai ko nors labai nori ir myli tai, ką darai, kai įdedi daug pastangų, ši taisyklė negalioja. Labai daug dirbome su treneriu ir, manau, pasiekėme tam tikrą proveržį“, – Delfi savo pasirodymą komentavo lengvasvorė.
Būsima gydytoja pergalių nori „čia ir dabar“
Tarp suaugusiųjų Europos čempione ji tapo antrą sykį, bet pridėjus jaunių bei jaunimo varžybas – jau penktą.
Klubo „Rifas“ atstovė ilgai nedvejoja paklausta, kokia yra šios pergalių serijos paslaptis.
„Tai – meilė. Įsimylėjau visą procesą, ir tuomet viskas pasidarė labai lengva. Tapau apsėsta to, ką darau.
Tiesiog tęsiu, ką pradėjau, o turint tokią komandą, kokia mane supa, tai daryti paprasta. Manau, kad dabar – mano laikas. Reikia čia ir dabar laiptelis po laiptelio ręsti savo karjerą, kad paskui neliūdėčiau, jog kažko nepadariau arba galėjau padaryti geriau. Taigi, čia ir dabar“, – atidėlioti uždavinių nenusiteikusi kovotoja.
Regis, „čia ir dabar“ požiūriui nekliudo tai, jog B. Svinkūnaitė antrus metus kremta vienas sudėtingiausių studijų – medicinos.
„Kai sportuoji karatė, supranti, ką reiškia siekti savo tikslų. Karatė leido man suvokti, jog galiu pasiekti bet ką, jei tik rimtai tuo užsiimsiu“, – mokslų ir sporto perkrauta dienotvarke nesiskundžia Europos čempionė, kuri 2021-aisiais debiutuodama tarp suaugusiųjų iškart pelnė sidabrą.
Savo medalių kraičiu ji jau artėja prie garsiausios praeities Lietuvos lengvasvorės Ritos Pivoriūnaitės.
Tiesa, augdama pati Brigita turėjo kitą idealą.
„Tuo metu, kai pradėjau lankyti karatė, karaliavo Margarita Čiuplytė. Visąlaik lygiavausi į ją. O šiaip didžiausias autoritetas man – treneris R. Poška, kuris yra ir mano gyvenimo mokytojas, padeda visur, kur įmanoma“, – sakė B. Svinkūnaitė.
Vis dėlto susilyginti su dukart pasaulio sunkiasvorių čempione M. Čiuplyte būtų nelengva bet kam.
B. Svinkūnaitei dar prireiks ir užsispyrimo, ir sėkmės vien norint pavyti savo tiesiogines pirmtakes. Pasaulio pirmenybių prizininkėmis tarp lengvasvorių yra tapusios R. Pivoriūnaitė ir Diana Mačiūtė, tiesa, jos abi laimėjo bronzą padedamos namų sienų – 2013-aisiais Vilniuje vykusiame čempionate.
O vienintelis šioje svorio kategorijoje lietuvių svetur pelnytas pasaulio čempionato medalis – jau storai nuklotas dulkių. Dar 2001 metais Budapešte (Vengrija) planetos vicečempione tapo Jurgita Tumaitė.
Beje, dabar Norvegijoje gyvenanti buvusi kovotoja šeštadienį Geteborge iš tribūnų palaikė savo įpėdines.
Sužibėti pasaulio pirmenybėse lengvo svorio atstovėms – kone neįmanoma misija, kadangi tai yra neginčijamos japonių valdos, kuriose karatė pradininkai niekam neužleidžia pirmos vietos jau dešimtmetį.
B. Svinkūnaitė pasiryžusi perbraižyti žemėlapius.
„Manau, tikrai išauš diena, kai japonės bus nugalėtos. Tai – mano svajonė nuo šešerių metų.
Būdama maža nemaniau, jog vieną dieną dalyvausiu tokio lygio varžybose kaip Europos čempionatas. Jeigu tai vis dėlto įvyko, tikrai nesakysiu, kad negalima kilti ir dar aukščiau. Manau, kad nieko nėra neįmanomo“, – kovinga lietuvė.
Čempione jautėsi dar prieš startą
Tuo metu kitai Geteborge inauguruotai čempionei iš Lietuvos galbūt dar būtų ankstoka dairytis toli į priekį. Nors pasitikėjimu savimi trykštanti M. Sekunda veikiausiai turės kitokią nuomonę.
Prieš metus ji pirmą kartą apšilo kojas suaugusiųjų varžybose pelnydama bronzą, o antrasis Europos čempionatas virto triumfu.
19-metė sunkiasvorė (per 65 kg) Švedijos uostamiestyje laimėjo tris kovas. Daugiausiai pavargti teko pusfinalyje, kai ligtolinė žemyno vicečempionė iš Vengrijos Csenge Toth buvo palaužta per pratęsimą.
„Man visada sunku, kai teisėjai skiria pratęsimus. Bet jeigu ir duoda, vis tiek atkalu“, – šyptelėjo M. Sekunda.
Finale su Katarzyna Jaskowska ji susitvarkė per pagrindinį laiką, taip atkeršydama lenkei, kuri prieš tai kitame pusfinalyje eliminavo dabartinę pasaulio čempionę Brigitą Gustaitytę.
Nors M. Sekunda nebuvo laikoma favorite, pačios klaipėdietės sėkmė nė kiek nestebina.
„Manau, kad taip ir turėjo būti. Įdėjau daug nuoširdaus darbo ir pastangų, link šio tikslo nuosekliai ėjau nuo metų pradžios. Taip ir turėjo būti.
Buvau psichologiškai tam nusiteikusi, lipau ant tatamio galvodama, kad esu čempionė, kad pergalė turi būti mano. Kartojau sau: aš esu čempionė, aš turiu laimėti ir stovėti podiumo viršūnėje, man turi skambėti Lietuvos himnas“, – nesikuklina sportininkė iš „Shodan“ klubo.
Tai, ką vaizduotėje piešė M. Sekunda, dienos pabaigoje išvydo visa „Partille“ arena.
„Labai norėjau išgirsti himną, tai ir buvo mano didžiausia motyvacija. Išties neapibūdinamas jausmas, geriausia, ką gali patirti kovotojas“, – pergalės įspūdžiais dalinosi Luko Kubiliaus auklėtinė, prieš tai jau pasirinkusi medalių įvairių amžiaus grupių jaunimo pirmenybėse.
Beje, jei B. Svinkūnaitei M. Čiuplytė buvo idealas vaikystėje, tai M. Sekundą tituluotoji tautietė dabar moko kovos įgūdžių.
Praėjusią vasarą įstojusi į Vilniaus kolegiją, vadybos studijų pirmakursė nuo šiol gyvena tarp gimtinės ir sostinės, kur ją treniruoja būtent M. Čiuplytė.
„Bet kiekvieną savaitgalį grįžtu į Klaipėdą ir toliau sportuoju „Shodan“ klube, kadangi čia mane išauklėjo, suformavo charakterį, išugdė iš manęs kovotoją“, – pažymėjo M. Sekunda.
Nesigaili neatsidūręs politikoje
Trečiasis kumitė čempionas iš Lietuvos Geteborge laimėjo trankiausiu būdu.
Už tatamio ribų P. Žimantas – turbūt ramiausias ir santūriausias šalies rinktinės atstovas.
Bet apie kūjo dūžiams prilygstančius žemaičio iš Akmenės rankų smūgius jau girdėjo ir Japonija, o Švedijoje jis demonstravo galintis nokautuoti varžovus ir kojomis.
Nokautais sunkiasvoris (per 95 kg) laimėjo tris iš keturių dvikovų Europos čempionate.
„Labai retas atvejis, iki šiol vienose varžybose daugiausiai man buvo pavykę pasiekti du nokautus“, – pastebėjo trenerio Vladimiro Silvaško auklėtinis.
Finale 22-ejų kovotojas per mažiau nei pusę minutės užspeitė į kampą septyneriais metais vyresnį tautietį Antaną Klibavičių.
„Būna, kad pasitaupai lemiamai kovai. Bet šįkart taip išėjo savaime – tiesiog kiekviename etape dariau tą, ką mokytojas buvo suplanavęs. O kai taktika – efektyvi, gal iš šono ir atrodo, kad nepersistengiu“, – komentavo P. Žimantas.
Prieš tai jis jau du kartus buvo tapęs Europos vicečempionu, ir šeštadienio pergalės nelaiko keičiančia gyvenimą.
Tuo labiau, kad šįkart tarp konkurentų nebuvo puikiai pažįstamo kraštiečio ir grėsmingiausio konkurento. Nuo 2019-ųjų nepralaimintis dabartinis pasaulio čempionas Eventas Gužauskas dėl traumos Geteborge užėmė sekundanto poziciją ir iki šiol turėtus europinius laurus perleido be kovos.
P. Žimanto taikinyje – ateinantį spalį Tokijuje (Japonija) laukiantis prestižinis pasaulio čempionatas be svorio kategorijų.
Karatė tėvynėje jis pirmąsyk pasirodė 2019-aisiais būdamas vos 19-os – nors tada nokautavo du pirmus varžovus, patirties pritrūko, ir ginklus „Energijos“ klubo atstovui teko sudėti šešioliktfinalyje.
„Europos čempionatas – tik tarpinis finišas, o galutinė stotelė vis tiek yra Tokijas. Žiūrėsime, kaip seksis ten“, – atsiliepė atletas iš „Energijos“ klubo.
Bet nors ir sunkiai išspaudė šypseną atsistojęs ant po daugelio bandymų pasiektos žemyno pirmenybių pjedestalo viršūnės, P. Žimantas tikina viduje jaučiantis kur kas daugiau nei atspindi veido išraiška.
„Po visų tų nokdaunų ir nokautų jaučiausi labai užsivedęs, suplūdo adrenalinas. Gal išorėje to nesimatė, bet viduje kunkuliavau. Tiesiog bėgant laikui išmoksti tas emocijas suvaldyti. Taisyklė paprasta – jeigu pradėsi daug galvoti, varžyti save, ims nesisekti. Paprasčiausiai turi mėgautis tuo, ką darai, ir tuomet įsitikinsi, kad karatė daug duoda ir daug padeda gyvenime“, – svarstė P. Žimantas.
Pastaruoju metu jo paties gyvenimas susideda iš treniruočių salės ir Akmenės rajono savivaldybės rūmų.
Sveikatingumo trenerio studijas Lietuvos sporto universitete baigęs karatė meistras neseniai pradėjo dirbti rajono administracijos švietimo, kultūros ir sporto skyriuje.
Nesunku nuspėti, kieno pavyzdys paskatino tokiam žingsniui – P. Žimanto treneris V. Silvaško anksčiau buvo Akmenės seniūnas, o praėjusiuose savivaldos rinkimuose jis pelnė tarybos nario mandatą.
Beje, prieš ketverius metus rinkimuose dalyvavo ir pats Paulius – tik nesėkmingai.
„Iš tiesų, nežinau, ar gailėtis dėl to, ar džiaugtis. Supratau, kad į politiką manęs nelabai traukia“, – šypsojosi Europos čempionas.
Dabar jo grafikas būna aklinai užimtas nuo pusės aštuonių ryto iki devintos vakaro. Į jį dar reikia įsprausti treniruotes, kurias mažame Ventos miestelyje P. Žimantas veda pirmajai savo paties auklėtinių grupei.
O tai, pasak paties sportininko, gerokai sunkiau nei dalyvauti žemyno pirmenybėse.
Vis dėlto jis nedejuoja.
Keleri pastarieji metai bene ryškiausiam savo kartos Lietuvos kiokušin karatė talentui nebuvo tokie rezultatyvūs, kaip tikėjosi daugelis, ir galvoje mezgėsi niūrių minčių. Bet šeštadienio auksas nušvietė ateitį ryškesnėmis spalvomis.
Ir netgi paakino imti pavyzdį iš 41-erių Bulgarijos legendos Valerijaus Dimitrovo, kuris Geteborge Europos čempionu tapo jau 22-ą kartą.
„Po nesėkmių varžybose pagalvoju, kad daugiau nebenoriu, kam man to reikia. Pastaraisiais metais toks jausmas apimdavo neretai. Bet praeina kelios savaitės, ir jis dingsta, nes kažko pradeda trūkti. Nebegaliu gyventi be įprasto ritmo, rutinos, todėl kaskart nusprendžiu bandyti iš naujo.
O koks jausmas apima tapus čempionu? Manau, dabar drąsiai reikės dar 20 metų sportuoti – juk yra į ką lygiuotis. Tikiu, kad su Brigita ir Marija atėjome ilgam, jei tik traumos mums nesutrukdys“, – užbaigė P. Žimantas.
Primename, kad Švedijoje lietuviai iš viso pelnė 13 medalių (4 aukso/6 sidabro/3 bronzos) ir valstybių įskaitoje tvirtai užėmė pirmą vietą. Antri liko bulgarai (2/0/0), treti – lenkai (1/4/4).
Iš 29 sportininkų sudaryta Lietuvos rinktinė buvo gausiausia tarp 21 komandos.
Lietuviai ant Europos čempionato prizininkų pakylos
Auksas
Brigita Svinkūnaitė (iki 50 kg)
Marija Sekunda (per 65 kg)
Paulius Žimantas (per 95 kg)
Diana Mačiūtė, Rima Lisinskaitė, Matas Sasnauskas (komandų kata)
Sidabras
Aneta Meškauskienė (iki 65 kg)
Edgardas Sečinskis (iki 95 kg)
Antanas Klibavičius (per 95 kg)
Raminta Makackaitė, Matas Sasnauskas (abu – asmeninė kata)
Joana Timinskienė, Rima Barusaitė, Greta Intaitė, Matas Jonauskas (komandų kata)
Bronza
Brigita Gustaitytė (per 65 kg)
Laurynas Vaičikauskas (iki 75 kg)
Diana Mačiūtė (asmeninė kata)
