„Nežinau, kas vyksta aplink mane per tas kelias sekundes, kai nuo bokštelio neriu į vandenį. Tai yra dalis mano negalios, tačiau taip pat ir mano koncentracijos šaltinis, – BBC pasakojo E. Krawzow. – Skaičiuoju grybšnius, kad orientuočiausi. Pagal tai žinau, kada tikėtis baseino krašto. Negaliu pasakyti, kas vyksta trečiame ar penktame takelyje. Aš rūpinuosi tik savimi, savo technika, savo lenktynėmis.“

Iš mažo kaimelio pietų Kazachstane kilusios plaukikės regėjimo galimybės siekia vos 3 proc. Ji nemato savo varžovių, vandens baseine raibuliavimo, reakcijų. Taip pat ir fotografų, fiksuojančių jos triumfo akimirkas.

Tačiau E. Krawzow puikiai girdi plojimus, instrukcijas ir padrąsinimus.

Kai 7-erių mergaitė pradėjo stipriai įtempti regą, kad pamatytų, kas rašoma lentoje ar prisikišdavo knygą arčiau nosies, mokytojams kilo įtarimai, kurie vėliau pasitvirtino. Dėl silpstančios regos jai reikėjo ne tik specialaus mokymo, bet ir gydymo.

Norėjau parodyti, kad sportininkai su negalia yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Mes norime tokios pačios galimybės gyventi, mylėti save nepaisant negalios. Vokietijoje tam tikra visuomenės dalis gėdijasi ir drovisi žmonių su negalia. Nežinau, kodėl.
Elena Krawzow

Maskvoje gydytojai jai nustatė geltonosios dėmės degeneraciją. Specialiojoje mokykloje mergaitė patyrė daug patyčių, kurias šeima nutraukė persikeldama į Vokietiją.

„Nebuvo lengva prisitaikyti. Viskas Vokietijoje buvo nauja, jaučiausi kaip ateivė iš kosmoso. Tačiau tai buvo geriausias mano tėvų sprendimas, nes daug žmonių man padėjo realizuoti save“, – pasakojo E. Krawzow. Po sporto trenerio Michaelio Heuerio sparnu atsidūrusi mergina ėmė sparčiai tobulėti plaukimo baseine, o savaitgaliais išsiliedavo griausminguose Berlyno techno klubų vakarėliuose.

2012 metų paralimpinėse žaidynėse 18-metė Elena laimėjo sidabro medalį, po metų laimėjo pirmąjį savo pasaulio čempionatą. 2016 metais ji pagerino pasaulio rekordą savo mėgstamiausioje 100 m plaukimo krūtine rungtyje.

„Taip, aš buvau populiari, nes laimėjau pasaulio čempionatą ir gerinau pasaulio rekordą, tačiau daugiausiai dėmesio gavau tuomet, kai man pasiūlymą pateikė „Playboy“ žurnalas, – pasakojo plaukikė. – Tapau pirmąja neįgalia sportininke, atsidūrusia ant populiaraus leidinio viršelio. Tai buvo būdas pasakyti visam pasauliui, kad žmonės su negalia yra tokie patys kaip ir visi kiti.“

Prieš paralimpinę čempionę rūbus fotosesijose buvo nusimetę sprinteriai su negalia kaip Jonnie Peacock ar Sarah Reinertsen, tačiau E. Krawzow pasirodymas ant vokiškos „Playboy“ viršelio versijos sukėlė tikrą audrą. Kaip visuomenė mato sportininkus su negalia? Ar jai nepatogu? Kaip atrodytų tokios nuotraukos su atletais neįgaliojo vežimėlyje ar su cerebriniu paralyžiumi?

„Norėjau parodyti, kad sportininkai su negalia yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Mes norime tokios pačios galimybės gyventi, mylėti save nepaisant negalios. Vokietijoje tam tikra visuomenės dalis gėdijasi ir drovisi žmonių su negalia. Nežinau, kodėl. Esame normalūs žmonės. Tai buvo mano iššūkis – esame normalūs žmonės ir su mumis galima normaliai bendrauti. Daug moterų ir vyrų man rašė ir dėkojo, kad juos įkvėpiau, jie pasijuto geriau“, – BBC pasakojo E. Krawzow.

Tiesa, atvira fotosesija visiškai nepatiko plaukikės tėvams, kurie grįžo į Kazachstaną. Kultūriniai ir kartų skirtumai Elenos tėvui pasirodė per didelė našta – apie tai jis atsisakė kalbėti.


Savo ruožtu praėjus metams po fotosesijos E. Krawzow Tokijo paralimpinėse žaidynėse jau medžiojo savo pirmąjį aukso medalį.

Įpusėjus 100 m plaukimo krūtine rungčiai jos galvoje sukosi vienintelė mintis – pagrindinė varžovė britė Rebecca Redfern yra priekyje. Ji jautė, kad jos svajonė vėl gali nuplaukti. į Rio de Žaneirą prieš penkerius metus ji atvyko būdama planetos rekordininke, tačiau užėmė tik penktą vietą. Dabar sau to leisti nebegalėjo.

Vokietijai atstovaujanti plaukikė Tokijo baseine finišavo pirmoji. Tik apie tai sužinojo paskutinė, mat kelis kartus klausė savanorį, koks buvo jos laikas.

„Tik tuomet suvokiau, kad tapau nugalėtoja. Tai buvo labai jaudinantis man momentas. Už nugaros liko daug darbo ir pasiaukojimo dėl šio medalio, todėl buvau laimingiausia moteris pasaulyje“, – sakė ji.

Po triumfo Japonijos sostinėje E. Krawzow keliavo, šventė ir susižadėjo su savo vaikinu Phillipu. Tačiau laimė truko neilgai.

Dar Tokijuje galvos skausmus pajutusi plaukikė, „nurašė“ juos kaip streso pasekmę. Vis dėlto jiems stiprėjant ji Paryžiuje, iš karto po įsigytų vestuvinių žiedų, apsilankė ligoninėje, kur sužinojo turinti piktybinį smegenų auglį.

„Buvau tokia laiminga ir praėjus sekundėms po diagnozės jaučiausi visiškai sunaikinta. Visi mano džiaugsmai akimirksniu dingo“, – pasakojo sportininkė.

Po to sekė operacija, chemoterapija, įvairios procedūros, kurios tęsiasi 10 mėnesių.

E. Krawzow vis dar treniruojasi ir varžosi – birželį jos laukia pasaulio čempionatas Portugalijoje, o už kampo – ir 2024 metų Paryžiaus parolimpinės žaidynės.

„Pirmasis mano klausimas po operacijos – kada galėsiu vėl pradėti treniruotis. Manau, gyvenime vienas pagrindinių dalykų yra turėti tikslų. Tai daug geriau nei sėdėti namie ir galvoti apie baisius dalykus“, – reziumavo paralimpietė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją