aA
Interneto platformoje „Sporto namai“ kiekvieną dieną savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais tiesiogiai su gerbėjais dalinasi Lietuvos sporto pasaulio atstovai: atletai, specialistai, apžvalgininkai. Naujausiame įraše ketvirtadienį pasaulio lengvosios atletikos čempionate startuosianti Airinė Palšytė pasakoja, kokia rizika jai buvo iškilusi prieš išvyką į Londoną (Didžioji Britanija).
Airinė Palšytė
Airinė Palšytė
© Alfredas Pliadis

Neabejoju, kad dabar ne du, ne trys ir ne keturi šimtai žmonių tikisi, jog visada šokinėsiu po 2 metrus ir daugiau.

Ir aš norėčiau visada šokinėti po 2 metrus. Kai taip bus, tikriausiai atakuosiu ir pasaulio rekordą, bet dabar reikia žiūrėti realiau. Reikia suvokti, kad sportas yra pakilimai ir nuopoliai. Tai tiesiog karjeros dalis. Kiekvieno sportininko. Kiekvieno, kuris aukoja savo kūną dėl pergalių.

Šiuo metu esu Londone. Atskridau čia antradienį, o jau šiandien startuosiu pasaulio čempionate. Tiksliau – kvalifikacinėse varžybose. Iki jų dar turėjau pasiplanuoti savo laiką – kada kelsiuosi, kelintą išvažiuosime į stadioną, kada darysiu apšilimą ir pratimus, kada išėjimas į startą. Kad nebūtų jokio skubėjimo ir streso, mėgstu pati kontroliuoti šiuos dalykus, tad apie juos galvoju iš vakaro.

Dabar galiu džiaugtis tuo, kad esu čia ir jau greit startuosiu pasaulio čempionate. Dar prieš du mėnesius atrodė, kad pirmenybės nuplauks. Dėl vienos paprastos, bet rimtos priežasties, kurios profesionalūs sportininkai dažniausiai neišvengia – traumos.

Kovo 4 d. aš ne tik peršokau 201 centimetrą, bet ir tapau Europos čempione. Tačiau turbūt nedaug kas žino, kad likus lygiai mėnesiui iki čempionato, vasarį, pasirodė pirmi blogi ženklai. Tuomet pirmą kartą pajaučiau skausmus savo atsispiriamosios kairės kojos klubo ir sėdmens srityje. Tai įvyko po varžybų imitacinių treniruočių, o jau kitą savaitę laukė Lietuvos čempionatas. Buvo minčių jame nestartuoti, bet likus kelioms dienoms jaučiausi neblogai ir nusprendžiau visgi dalyvauti.

Peršokau 192 centimetrus ir mėginau atakuoti naująjį Lietuvos rekordą (201cm). Šie centimetrai turėjo savo kainą – po varžybų turėjau problemų bandydama laiptais užlipti pas kineziterapeutą. Ir tai buvo tik pradžia.

Po trijų savaičių jau minėtame Europos čempionate didelių skausmų nebejaučiau. Jie vėl pasikartojo iškart po varžybų ir sustiprėjo grįžus į Lietuvą. Kaskart po stipresnės šuolių treniruotės iškrisdavau dviem-trims savaitėms. Tai tęsėsi porą mėnesių.

Airinė Palšytė
Airinė Palšytė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Buvo keista. Nesupratau, kodėl man skauda. Įvairūs tyrimai rodė, kad viskas yra gerai.

Pasidariau magnetinį rezonansą privačioje klinikoje. Vėlgi, rezultatai nieko blogo nerodė. Pati ėmiau galvoti, kad tai tėra kažkokia mano savisauga. Gal tiesiog jautriau reaguoju į skausmą. Gegužės pabaigoje išvykau į Deimantinės lygos varžybas JAV.

Ir čia mano skausmai įgijo naują pavidalą. Tikiuosi, kad to patirti daugiau neteks niekada.

Prieš varžybas bandžiau apšilti, jaučiausi tikrai gerai, tad ir nuotaika buvo puiki.

Po poros prabėgimų susiruošiau atlikti bandomąjį šuolį. Atsispyrimo metu man taip smarkiai sudūrė, kad atrodė, jog kažkas braižo su peiliu. Tai buvo tikrai aštrus skausmas. Pirma mintis – negi ir vėl? Antra – galbūt tiesiog netaisyklingą judesį padariau?

Nusprendžiau atlikti dar vieną bandomąjį šuolį. Jau nuo pat pirmų žingsnių supratau, kad kažkas ne taip. Kiekvienas žingsnis kirto kaip su peiliu į šoną.

Kai atsispyriau skausmas buvo žiaurus. Atrodė, kad kažkas luptų sąnarį iš vietos ar plėštų sausgysles bei raumenis. Kadangi buvau įsibėgėjusi, šiaip ne taip šuolį atlikau.

Skaudėjo beprotiškai. Šiaip ne taip priėjusi prie mūsų kineziterapeuto Manto pasakiau, kad nežinau, kas čia bus toliau, ir paprašiau, kad iškart duotų nuskausminamųjų, nes turiu atlikti dar bent vieną įskaitinį bandymą. Tą akimirką dar negalėjau susitaikyti su tuo, kad reikės nutraukti pasirodymą. Juk ne tam skridome per Atlantą. Ne tam dalyvaujame komercinėse varžybose.

Mantas davė vaistų, sakydamas: „gal spės suveikti iki varžybų“. Aišku, kaip vėliau paaiškėjo – nespėjo. Kol laukiau, stengiausi judėti, kad raumenys neprarastų šilumos ir elastingumo, tačiau bandant judėti kiekviename žingsnyje atrodė, kad kas tarsi su peiliuku plėšytų raumenis.

Varžybinis šuolis nepavyko. Po jo normaliai paeiti nebegalėjau. Bet negalėjau ir suvokti, kad būsiu priversta praleisti varžybas. Juk reikia atlikti bandymus. Klausiau Manto: „gal viskas ne taip tragiškai atrodo? Gal pamėginsiu dar kartą? Gal bus geriau..“. Bet diskusijoms vietos čia nebeliko, pati pradėjau suvokti, kad kiek benorėčiau, vien noro neužtenka ir kūnas pats sako „stop“, o ir Mantas, suvokdamas, kad situacija tikrai nėra gera, pasakė, kad nebegali į mane žiūrėti ir kad geriau sustoti dabar, nes viskas gali baigtis dar liūdniau.

Tuomet su ašaromis akyse teisėjui pranešiau apie sprendimą nebetęsti varžybų ir paprašiau, kad iškviestų medikus, jog galėčiau su jų pagalba palikti šuolių sektorių. Amerikos sporto medikai, priėmę mane, atėjusią tiesiai iš sektoriaus, atliko būtinas procedūras ir papildomai peržiūrėjo mano Lietuvoje darytą magnetinio rezonanso tyrimą. Nustebino tai, kad jau senajame tyrime, kurį atlikau jausdamasi pakankamai gerai, jie pamatė, kad to šono srityje yra pažeidimų, patrūkinėjimų.

Tada tikrai suėmė pyktis. Buvo sunku surasti, kaip privačioje klinikoje sugebėjo to nepamatyti, kuomet tikiesi geriausios priežiūros ir specialistų išvadų?

Dabar viskas kitaip. Nebepykstu. Suprantu, kad radiologija – šešėlių mokslas. Ne viską gali pamatyti, ne viską spėji pamatyti. Žmonių srautai dideli, o laiko mažai.

Ir, nepaisant visko, dabar, po dviejų mėnesių, aš esu Londone ir aš startuosiu pasaulio čempionate. Tai yra mano mažas stebuklas. Įvairiausios procedūros, skraidymai pas užsienio specialistus, specifiniai atsistatymai ir kasdienis tikėjimas bei darbas mane atvedė į čempionatą, kuriame aš būti galbūt net ir neturėjau.

Airinė Palšytė
Airinė Palšytė
© Reuters / Scanpix

Aš eisiu į kovą. Londono stadionas man pažįstamas, čia 2012-aisiais metais vyko Olimpiada. Tai buvo mano pirmosios Olimpinės žaidynės ir būdama vos 20-ties metų patekau į finalą. Niekas to iš manęs tada nesitikėjo. Čia, Londone, mintys tikrai tik pačios geriausios. Atsiminimai taip pat. Su tais atsiminimais eisiu į kvalifikaciją ir tikėsiuosi geriausio.

Turiu ir kitą ritualą. Dieną prieš varžybas pasižiūriu savo geriausius šuolius. Prieš kvalifikaciją žiūrėsiu savo pasirodymą sausio mėnesį, kai pagaliau įveikiau 2 metrus, ir kovo mėnesio varžybas, kai peršokau 2 metrus ir 1 centimetrą. Tokios peržiūros man reikalingos tiek dėl psichologijos, užsivedimo, tiek dėl techninių elementų analizės. Tie du šuoliai yra artimiausi dabartinei mano technikai ir sukelia tik geriausius jausmus.

Nepaisant to, prieš ketvirtadienio startą kyla dvejopi jausmai. Noriu ir svajoju užimti aukščiausias vietas, nes visąlaik tikiu savimi, motyvuoju save. Visuomet varžybose turiu tik vieną mintį – ateiti ir padaryti viską geriausiai, kaip tik tą dieną galiu. Aš niekada nesakau: „ai, gal šiandien nesistengsiu, užteks ir tiek“.

Iš kitos pusės – negaliu sėdėti užsidėjusi rožinius akinius ir neigti realybę. Puikiai suprantu, kiek sunkumų teko praeiti pasiruošimo metu, kiek visko patyriau per pastarąjį pusmetį, kiek daug reikėjo nusiteikimo ir tikėjimo, kad nebijočiau vėl sugrįžti į sektorių… Tai tikrai nebuvo lengvas laikotarpis.

Paskutiniu metu, kai vyko atsistatymas po traumos ir pasiruošimas čempionatui, treniruotėse šokau tarp 185 ir 190 centimetrų. Daugiausiai peršokau 191 centimetrą ir tai šiek tiek mane guodžia.

Išduosiu paslaptį. Treniruotėse visada šoku mažiau nei varžybose. Pavyzdžiui, mano rekordas yra 2 metrai 1 centimetras, bet treniruotėse aš niekada nesu peršokusi 2 metrų. Varžybos – visai kitas reikalas. Adrenalinas, konkurencija ir užsivedimas duoda savo.

Realiai galvojant, manau, kad dabar varžybose galiu šokti apie 195 centimetrus. Bet iš tikrųjų viskas priklausys ir nuo to, kaip man seksis, ar būsiu išsimiegojusi, ar neskaudės, ar bus geros oro sąlygos. Nors žinot... Jeigu manęs kas paklaustų, ar galima tikėtis 2 metrų, aš atsakyčiau, kad galima. Visada tuo tikiu. Privalau tikėti savimi.

Praėjusią savaitę Palangoje aš išgirdau žodžius, kurie man labai padėjo. Darėme procedūrą su masažuotoju Spartaku Zastarskiu. Pasaulio čempionate kaip tik turėjo startuoti disko metikas Andrius Gudžius ir sakiau, kad tikiu bei jaučiu, jog jam viskas bus gerai. Su Spartaku išsikalbėjome apie mane. Jis man pasakė, kad „kaip bebūtų, tu mums tikrai nebūsi kažkuo prastesnė, mes visvien tave mylėsim, tu jau esi viena iš geriausių. Juk šiemet jau yra Europos auksas. Žinok, kad bet kokiu atveju palaikysim ir tikrai nieks nenusisuks, kaip besusiklostytų varžybos“.

Tai žodžiai, kuriuos man reikėjo išgirsti prieš pasaulio čempionatą.

Viduje aš turiu visokių lūkesčių, tačiau privalau situaciją vertinti blaiviai. Puikiai suprantu, kad trauma gali grįžti, todėl aš nenoriu žadėti aukso, nenoriu žadėti centimetrų. Bet pasaulio čempionate aš būsiu „all in“ ir atiduosiu visas jėgas, kad pasirodyčiau geriausiai, kaip tą dieną galiu.

Sporto namai
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Treko sprinterės pasiekė svarbiausią savo tikslą: abi startuos olimpinėse žaidynėse (5)

Trečiadienį Berlyne (Vokietija) prasidėjęs 117-asis pasaulio dviračių treko čempionatas jau...

Europos biatlono čempionate Natalija Kočergina pateko į supersprinto finalą

Šalia Minsko esančiuose Raubičiuose (Baltarusija) prasidėjo Europos biatlono čempionatas, kuriame...

Precedentas: Airija atsisakė priimti Italijos regbininkus atšaukiami įvairūs čempionatai (19)

Kovo 7 ir 8 dienomis Airijos sostinėje Dubline turėjusios vykti vyrų ir moterų „Šešių...

Lietuvos tinklininkai atsisakė kelionės į koronaviruso apgultą Italiją

Savaitgalį Vilniuje įvyko Rytų Europos zoninės tinklinio asociacijos (EEVZA) paplūdimio ir sniego...

Dviratininkas fontane pademonstravo įspūdingus šokinėjimo įgūdžius

Miesto dviratininkas iš Ispanijos Sergi Llongueras Barselonoje šokinėjo ant fontano plytelių ir...

Top naujienos

Po visą Lietuvą sukrėtusio nužudymo Vilniaus gimnazijoje – šoką sukėlusi teisėjos dovana žudikui (92)

Kodėl Temidei yra užrištos akys? Ne, ne todėl, kad nebūtų daromas poveikis, o greičiausiai tik...

Atvykę į Santaros klinikas grūdasi ant žvyro, o naujos stovėjimo aikštelės stovi pustuštės (115)

Šiemet prie Santaros klinikų atidaryta dar viena nauja daugiaaukštė automobilių stovėjimo...

Koronavirusas skverbiasi į Europą: dar dvi valstybės paskelbė apie užsikrėtimo atvejus Kinijoje atvejų mažėja (29)

Rumunija ir Norvegija trečiadienį pranešė apie pirmuosius užsikrėtimo naujuoju...

Pandemijos scenarijus ECB gali reikšti grįžimą prie jau išsemtų priemonių (4)

Jeigu koronaviruso protrūkis peraugs į regioninę ekonominę krizę, Europos centrinis bankas ( ECB...

The Economist

Kinija nepamiršo imperinės praeities – siekia tapti pasaulio centru

„Juostos ir kelio“ iniciatyva primena Kinijos imperinę prekybinių ryšių sistemą, teigia...

Šių metų žiema negailestingai kėsinasi į Lietuvos miškus: miškininkai net bijo pagalvoti, kas laukia pavasarį (13)

Žiemos pokštai ir šilumos rekordai neigiamai veikia Lietuvos miškus. Ir nors dabartiniu metu...

Valančiūnas buvo naudingas, bet „grizlius“ taškais užvertė Hardenas su Westbrooku (3)

Po „Visų žvaigždžių“ savaitgalio pertraukos NBA čempionate į duobę įkritusi Memfio...

Augalų specialistė apie naujausią soc. tinklų madą: net „asmenukė“ jau vadinama kitaip

Reda Tomingas dalijasi augalų kasdieniu gyvenimu, botanikos pasaulio istorijomis ir įdomybėmis....

Pavasarine saule besidžiaugiantys vairuotojai pamiršta vieną pavojų

Pakankamai šilti orai šalies gyventojus lepino visą žiemą, o artėjant kalendoriniam pavasariui...