Lietuvos ledo ritulio rinktinės veteranas Artūras Katulis savo ledo ritulio akademijos auklėtiniams visada pabrėžia – jei stengsiesi iš visų jėgų, sieksi būti lyderis kiekviename žingsnyje, karjeros kelias savaime kils aukštyn aukščiausių tikslų link.
A. Katulis per karjerą rungtyniavo šešių užsienio šalių lygose, o vieną sezoną praleido viename stipriausių pasaulyje Suomijos čempionate. Į pastarąjį jis pateko atsisakęs daug pelningesnės sutarties Baltarusijoje.
„Kai man pasiūlė išbandyti jėgas Suomijoje, nė akimirkos nedvejojau, nes tokia galimybė gali pasitaikyti tik vieną kartą gyvenime“, – prisiminė 34-erių metų A. Katulis, dabar vadovaujantis vienai didžiausių mūsų šalyje Sostinės ledo ritulio akademijai. Joje ledo ritulio paslapčių mokosi beveik pusantro šimto vaikų. Jauniausiam praėjusį sezoną buvo vos treji su puse.
Į pratybas atvedė brolis
Pats A. Katulis į ledo ritulio pratybas atėjo būdamas šešerių, kai jį į Elektrėnų ledo rūmus atsivedė vyresnysis brolis Remigijus, lankęs treniruotes pas Rimantą Sidaravičių. Šis specialistas tada rinko naują grupę, kurioje ir atsidūrė Artūras.
Tai buvo 1987-ieji. Laikai, kai retas buvo matęs kompiuterį, o apie mobiliuosius telefonus ar internetą net kalbos nebuvo. Langas į pasaulį buvo tik televizorius. Tada dar tik jauni talentai, o ne pasaulinio ryškumo žvaigždės buvo Darius Kasparaitis ir Dainius Zubrus.
„Žinojau kelis garsesnius Sovietų sąjungos rinktinės žaidėjus. Dainių Zubrų matydavome besitreniruojantį Elektrėnuose, kai jis stovyklaudavo su savo komanda iš Ukrainos. Bet vaikystėje neturėjau jokių idealų, nesistengiau lygiuotis į kurią nors žvaigždę. Man paprasčiausiai patiko žaisti“, – pasakojo A. Katulis, vaikystėje išbandęs ir tenisą, ir šachmatus, tačiau visą laiką likęs ištikimas ledo rituliui.
Bene didžiausias autoritetas ant ledo jam tada buvo brolis, rungtyniavęs Elektrėnų „Energijoje“. Tada jaunėlis vis klausdavo, kada ir jis galės atstovauti stipriausiai Lietuvos ledo ritulio komandai. „Svajojau patekti į „Energiją“ ir tai mane labai motyvavo žaisti ledo ritulį“, – teigė sportininkas.
Dar viena priežastis, įkvėpusi treniruotėse atiduoti visas jėgas, šiais laikas skamba keistai, tačiau tada tai buvo įprasta realybė. Ledo ritulio inventoriaus pasirinkimas sovietmečiu buvo skurdus, nes trūko visko. Tad ledo ritulio pradinukai treniruodavosi tik su pačiūžomis, šalmais ir lazdomis – be apsaugų, kartais net be pirštinių. Tie, kurie pasirodydavo geriau, anksčiausiai gaudavo šarvus, kojų apsaugas.
„Niekada nepamiršiu tos dienos, kai treneris gavo penkias ar šešias poras naujų pirštinių ir jas išdalino žaidėjams. Aš negavau ir tai buvo labai geras postūmis geriau žaisti, kad kitą kartą tokias pirštines gaučiau ir aš“, – sakė A. Katulis.
Beje, jis neslepia – būtent tokie vaikystės prisiminimai lėmė, kad dabar Sostinės ledo ritulio akademija savo auklėtiniams stengiasi nemokamai suteikti kuo daugiau inventoriaus ir aprangos. „Jei leistų finansinės išgalės, aprengtume nuo galvos iki kojų“, – neabejoja Lietuvos rinktinės veteranas.
Nepamirštamos buvo ir pirmosios kelionės į užsienį, kurių bėgant metams vis daugėjo. Iš pradžių elektrėniškiai išplėtę akis žiūrėjo į Suomijoje, Austrijoje ar Čekijoje esančias sporto bazes, įvairiausių prekių pilnutėles parduotuves, milžinišką sporto inventoriaus pasirinkimą.
„Pamenu per pirmą kelionę į Suomiją atvažiavome Helsinkyje su autobusu prie kažkokio angaro. Treneris pasakė jau autobuse persirengti. Su visa apranga įėjome į vidų, o ten nieko daugiau, tik du liftai. Paaiškėjo, kad čiuožykla 40 metrų po žeme“, – šypteli prisiminęs A. Katulis. Tiesa, nors varžovai užsienyje buvo tikrai neblogo meistriškumo, lietuvių komanda neretai kibdavo jiems į atlapus: „Aišku, lygis skyrėsi, bet nuolat tikrai nepralaimėdavome.“
Į legionieriaus kelią – iš elektrinės
Dabar neretai talentingi žaidėjai išvyksta treniruotis ir rungtyniauti į užsienio akademijos ir klubus. Sovietmečio saulėlydyje tokios galimybės atsiverdavo tik vienetams, tokiems, kaip D. Zubrus, į pasaulio elitą įžengusiam per Ukrainą. Dar anksčiau į Maskvą iš Elektrėnų išvyko D. Kasparaitis, laimę svetur bandė Dainius Bauba, keli kiti „Energijos“ veteranai.
Atėjus Lietuvos nepriklausomybei A. Katulis, kaip ir dauguma jo kartos žaidėjų, treniravosi Elektrėnų sporto mokykloje ir gynė įvairaus amžiaus šalies rinktinių garbę. Užsienis tada atrodė sunkiai pasiekiamas.
„Būdamas 19 metų dirbau Elektrėnų elektrinėje skardintoju. Keldavausi šeštą ryto, po darbo keliaudavau į treniruotę, o devintą vakaro jau eidavau miegoti. Tada Arūnas Aleinikovas ir Andrius Kaminskas jau bandė laimę Amerikoje, bet tai atrodė kaip kosmosas. Ir staiga treneris Rimantas Sidaravičius pasiūlė išvažiuoti žaisti į Rusiją – Seversko „Jantar“ klubą, rungtyniavusį antroje pagal pajėgumą lygoje. Pasaulis tarsi apsivertė. Net negalvojau, daug ar mažai ten uždirbsiu.
Svarbiausia buvo išvažiuoti ir žaisti ledo ritulį. Nes iki to laiko net negalvojau, kad iš sporto valgysiu duoną“, – pasakojo A. Katulis, į „Jantar“ 2001 m. iškeliavęs su Dariumi Pliskausku ir Dariumi Lelėnu.
Dabartinis Sostinės ledo ritulio akademijos vadovas visam gyvenimui įsiminė kartu su juo elektrinėje dirbusio vyresnio ledo ritulininko žodžius: „Jis atsisveikindamas linkėjo – važiuok ir negrįžk atgal. Tie žodžiai tapo man stimulu, mano šūkiu“.
Karjeros ratas įsisuko. 2001-2002 m. – „Seversk“ (Rusijos antra pagal pajėgumą lyga), 2002-2004 m. – Gardino „Neman“ (Baltarusijos elitinė lyga), 2004-2005 m. – Leninogorsko „Neftianik“ (Rusijos antra pagal pajėgumą lyga), 2005–2006 m. – Saratovo „Kristal“ (Rusijos antra pagal pajėgumą lyga).
2006 m. A. Katulio kelias pasuko į kitą Europos pusę. Po labai sėkmingo Lietuvos rinktinės pasirodymo pasaulio čempionate I grupės turnyre Estijoje, kur lietuviai iškovojo sidabrą ir buvo per žingsnį nuo planetos elito, greitą ir tvirtą gynėją pakvietė Danijos aukščiausiosios lygos klubas Haderslevo „Sonderjyske“. O dar po metų tuometis Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas Rolandas Bučys pasakė – yra galimybė išbandyti jėgas aukščiausioje Suomijos lygoje. Tuo metu A. Katulis jau dalyvavo ikisezoninėje Gardino „Neman“ treniruočių stovykloje, bet viskas nublanko išgirdus naują pasiūlymą. Nors baltarusiai bandė sulaikyti sutarties tuo metu dar neturėjusį gynėją siūlydami daugiau pinigų, galimybė žaisti elitinėje Suomijos lygoje buvo svarbiau už pinigus.
Treniruotėje – lyg rungtynėse
Sezoną Laperantos „SaiPa“ klube A.Katulis nedvejodamas vadina aukščiausiu pasiekimu savo legionieriaus karjeroje. Nors ir buvo labai sunku.
„Esu tikrai greitas, Rusijos lygoje tuo pasižymėdavau. Bet Suomijoje jau nebegalėjau pasakyti, kad esu vienas greičiausių komandoje. Nes ten greičiai – fantastiniai“, – kraipė galvą gynėjas.
Suomijoje lietuvis net per treniruotes jautėsi kaip varžybose: „Jie treniruojasi taip, lyg žaistų svarbias rungtynes. Ir kūno stipriai atakuoja, ir ritulį atiminėja. Nėra jokių nuolaidų. Visi – nuo jauniausio iki vyriausio – turi stengtis kiekvienoje treniruotėje. Žinoma, stengtis reikia visose komandose. Bet Rusijoje yra tarsi nerašyta taisyklė, kad vyresnį žaidėją savotiškai pasaugo, leidžia atsikvėpti. O pas suomius jei 30-metis atiduoda netikslų perdavimą, 20-metis gali rėžti – ką darai? Kiekvienoje treniruotėje turi įrodinėti savo vertę.“
Nors po sezono „SaiPa“, tikėdamasis patekti į Rusijos Superlygą, A. Katulis vėl išvyko į šią šalį, geri santykiai su Laperantos klubo išliko. „Jų administratorius buvo atvažiavęs pas mane į svečius.
Kalbamės ir dėl bendradarbiavimo tarp mūsų akademijos ir jų mokyklos. „SaiPa“ dabar yra vienas stipriausių Suomijos klubų. Tikiuosi ne tik pats nuvažiuoti ten pasisemti patirties, bet ir pasikviesti jų trenerius ar vaikų komandas pas mus“, – planais dalijosi A. Katulis, po sezono Suomijoje dar pažaidęs Penzos „Dyzel“ (2008–2009 m.; Penzos „Dizel“ (Rusijos antra pagal pajėgumą lyga), Almetjevsko „Neftianik“ (2009-2010 m.; Rusijos antra pagal pajėgumą lyga), Liepojos „Metalurgs“ (2010-2011 m.; Latvija) ir Kijevo „Berkut“ (2011-2013 m.; Ukraina).
Naujas puslapis istorijoje
Tampriausi santykiai išliko su latviais. Iš šios šalies į Sostinės ledo ritulio akademiją atvažiuoja treneriai, o nuo artėjančio sezono A.Katulio įsteigta akademija vers naują savo istorijos puslapį – rungtyniaus Latvijos vaikų lygoje.
„Apetitas kyla bevalgant. Kai kūrėme akademiją, tikrai netikėjau, kad per tris sezonus surinksime pusantro šimto auklėtinių. Jau per antrą savo sezoną turėjome dvi komandas – iki 10 ir iki 12 m. Praėjusį sezoną jau buvo trys komandos. O nuo šio rudens jau planuojame suburti penkias ekipas. Vien dešimtmečių bus trys komandos. Be to, iki šiol rungtyniavome tik Lietuvos lygoje, o nuo šio sezono dvi mūsų komandos rungtyniaus Latvijos čempionate. Tai didžiulis iššūkis, nes ten lygis tikrai aukštas. Bet jei nori tobulėti, turi žaisti su stipriais varžovais“, – įsitikinęs A. Katulis.
Geriausias gynėjas Lietuvoje
Sostinės ledo ritulio akademijos treniruotes lanko ir abu A.Katulio sūnūs – devynerių Dominykas ir septynmetis Kristupas. Nors iki suaugusiųjų ledo ritulio jiems dar labai toli, Lietuvos rinktinės gynėjas išduoda paslaptį – jo svajonė yra pažaisti vienoje rinktinėje su sūnumis.
Ar tai reiškia, kad A. Katulis ir toliau rungtyniaus Lietuvos čempionate, kurio geriausiu gynėju atstovaudamas „Juodupei“ jis išrenkamas jau trečią sezoną, ir nacionalinėje komandoje?
„Supratau vieną dalyką – sustoti visada gali. Bet jei nutarsi apsigalvoti, grįžti jau gali būti per sunku. Todėl neskubu dėti taško. Kol esu reikalingas, turiu jėgų, žaisiu“, – pareiškė patyręs sportininkas.
Į šalies rinktinę praėjusį sezoną jis grįžo po metų pertraukos. „Rengiausi ir 2015 m. pasaulio čempionatui. Bet likus maždaug mėnesiui iki jo labai sunkiai susirgau. Pasveikęs pajutau, kad negaliu žaisti visa jėga. O važiuoti vien dėl važiavimo nenorėjau, nors treneris Berndas Haake siūlė būti kartu su komanda net ir nežaidžiant. Bet aš taip negaliu – už savo šalį turi žaisti visa jėga“, – prisiminė ledo ritulininkas, kurį mūsų šalies rinktinę treniruojantis B. Haake ne kartą pavadino svarbiausiu komandos gynybos ramsčiu.
Nuolatinės žinių paieškos
Sugrįžęs į rinktinę jau pats būdamas treneris A. Katulis pastebėjo, jog į rungtynes pradėjo žiūrėti kiek kitomis akimis.
„Pagaunu save žiūrintį į viską ne kaip žaidėjas. Kiekvieną momentą matau kaip treneris ir svarstau, ką reikėtų pritaikyti akademijos treniruotėse, ko dar išmokyti vaikus – kokių judesių, technikos įgūdžių. Tai labai padeda trenerio darbe“, – teigė ledo ritulio akademijos vadovas.
Jį per karjerą treniravo daug specialistų. A. Katulis mano, kad iš kiekvieno jų perėmė po kruopelę: „Žinoma, negali visko pritaikyti, keičiasi laikai, metodai, reikia žvelgti į priekį ir tobulėti, bet kažkokių detalių yra.“
Treniravimo naujovių A. Katulis semiasi ne tik dalyvaudamas įvairių trenerių stovyklose, kviesdamas juos į akademiją, bet ir nuolat skaitydamas teorijos knygas, naršydamas internete, stebėdamas vaizdo įrašus. Neišsemiamu žinių aruodu jis vadina Lietuvos rinktinės konsultantą, Kanados rinktinę į pasaulio čempionų sostą atvedusį George'ą Kingstoną, Kalgario universiteto profesorių: „Jis visada turi ką pasakyti – ir prieš rungtynes, ir po jų“.
Žodžiais įkvėpti žaidėjus kovai, priversti juos patikėti savo jėgomis kaskart prieš rungtynes stengiasi ir A. Katulis.
„Tai neatsiejama trenerio darbo dalis. Ir, galiu pasakyti, viena sunkiausių. Pratimai, čiuožimas yra įprasti, išmokstami dalykai. Bet vaikai, kaip ir suaugę, per treniruotes elgiasi vienaip, o kai ateina rungtynės, viskas keičiasi. Nes jie pradeda jaudintis. Privalai parinkti tinkamus žodžius, tinkamą intonaciją ir išdėstyti vaikams mintis taip, kad nebijotų priešininkų ir suprastų, kiek daug jie moka. Gal net daugiau nei atrodo“, – atskleidė ledo ritulininko ir trenerio keliu vienu metu žengiantis A. Katulis.
