Ėjimas prieš logiką
„Patvirtintas naujas rinktinės vyriausiasis treneris“, – santūria žinute praėjusį penktadienį pasidalino Lietuvos futbolo federacija (LFF).
Nors pabaigoje vertėjo pridurti virtinę šauktukų – dėl dviejų priežasčių.
Pirma, rinktinė jau turėjo vyriausiąjį trenerį – brazilą Dentinho, kurio vadovaujama laimėjo Baltijos taurę ir pirmą pasaulio čempionato atrankos etapą: viso penkerias oficialias rungtynes iš septynerių žaistų.
Nusileista abusyk buvo tik planetos ir Europos čempionei Portugalijai.
Antra, kito atrankos etapo kulminacija laukia vos po savaitės: kovo 2 ir 4 dienomis dabar jau buvę Dentinho auklėtiniai žais du mačus su Baltarusija, o palankus rezultatas leistų toliau varžytis dėl vietos 2024-ųjų pasaulio pirmenybėse.
Kam būtų šovę į galvą tokiu metu keisti trenerį, kuris iki šiol susilaukdavo vien pagyrų dėl modernėjančio rinktinės žaidimo?
Bet lietuviškas futbolas garsėja siurprizais jei ne aikštėje, tai už jos ribų.
LFF pasirinko patyrusį kroatą Mico Martičių, kuris taip pat užims Lietuvos salės futbolo techninio direktoriaus pareigas.
Tik šalies nacionalinei komandai, regis, sunku galvoti apie ateitį su nauju vedliu, kol mintyse dar verda klausimai dėl viduryje pastraipos staiga užversto ligšiolinio puslapio.
Žaidėjai šurmuliuoja, specialistai raukosi
Lietuvos rinktinės branduolys rungtyniauja to paties Dentinho treniruojamame šalies čempionų „Kauno Žalgirio“ klube.
Delfi žiniomis, LFF žingsnis taip pribloškė žaidėjus, kad dauguma jų netgi svarstė savo nuomonę dėl 39-erių brazilo atleidimo pareikšti raštu.
„Kauno Žalgiryje“ pastarasis dirba nuo 2021-ųjų rudens, po kelių mėnesių buvo paskirtas ir nacionalinės ekipos strategu.
Anot šalies salės futbolo kuluarus kaip savo penkis pirštus pažįstančių Delfi šaltinių, apie skyrybas su Dentinho iš anksto žinojo tik aukščiausio rango LFF veikėjai.
Esą treneris staiga pakeistas ilgamečio Lietuvos salės ir paplūdimio futbolo asociacijos prezidento bei LFF vykdomojo komiteto nario Vidmanto Butkevičiaus iniciatyva.
Tuo metu dabartinio LFF generalinio sekretoriaus ir būsimo prezidento Edgaro Stankevičiaus nuomonė šiuo klausimu nuslinkusi į antrą planą.
Salės ir paplūdimio futbolo asociacijos valdybai priklausantis buvęs rinktinės treneris Kęstutis Rudžionis Delfi patvirtino apie permainas komandoje perskaitęs žiniasklaidoje.
O motyvų nežinantis ir dabar.
„Jeigu keičiamas treneris, kurio rezultatai buvo pakankamai geri, turi būti nurodomos labai aiškios priežastys. Bet tai, ką komunikuoja LFF, nėra kažkokie rimti argumentai.
Antra, jeigu ateina tokio lygio specialistas, prieš tai turime atlikti savo namų darbus, kad išnaudotume visą jo potencialą. Vienas žmogus atvažiavęs nepadarys čia kažkokios tvarkos, šalia turi būti lietuvių komanda, kuri dirbtų išvien. Dabar neturiu informacijos, kad tuo būtų pasirūpinta“, – nuogąstavo K. Rudžionis.
Jis teigė gerai pažįstantis naująjį rinktinės strategą M. Martičių ir netgi vadino kroatą savo bičiuliu.
K. Rudžionis neslėpė anksčiau pats siūlęs atkreipti dėmesį į šį specialistą, vis dėlto neturėjo nė minties, kad treneris galėtų būti pakeistas tokiu metu.
„Ar draugas, ar ne draugas, aš ir pačiam M. Martičiui pasakiau, kad nepritariu tokiam žingsniui.
Neturėjau jokių pretenzijų Dentinho nei dėl rinktinės žaidimo, nei dėl rezultatų. Jeigu dabar rinktinė nepradės žaisti dar geriau, ar tai reiškia, kad po metų arba dvejų keisime ir M. Martičių?
Keisčiausia dėl to, kada priimtas sprendimas. Trenerių kaita – normali praktika pasaulyje, tačiau kai ji įvyksta likus 10 dienų iki svarbių rungtynių, tai jau nebeatrodo normalu“, – pažymėjo K. Rudžionis.
Figūra, diktuojanti sąlygas
M. Martičius tarptautiniu mastu pirmiausia garsėja kaip salės futbolo teoretikas – dabartinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje gimęs kroatas, šią savaitę švęsiantis 59-ą gimtadienį, yra UEFA lektorius.
Savo žinias praktiškai jis sėkmingiausiai taikė 2013-2022 metais eidamas Suomijos rinktinės vairininko pareigas.
Pernai debiutavę Europos čempionate, suomiai iškart iškopė ir į atkrintamąsias varžybas, palikę už borto tituluotą Italiją. Ketvirtfinalyje M. Martičiaus auklėtiniai tik po atkaklios kovos 2:3 užleido kelią būsimiems turnyro nugalėtojams portugalams.
Ankstesnė M. Martičiaus karjera prabėgo Italijoje ir Kroatijoje.
„M. Martičius salės futbolo bendruomenėje yra gerai žinomas vardas, tad kai tik atsirado galimybė jį prisivilioti dirbti į Lietuvą, jos atsisakyti negalėjome“, – LFF pranešime cituotas E. Stankevičius.
Ar tikrai nebuvo galima palaukti bent iki pasaulio čempionato atrankos ciklo pabaigos, Delfi pasiteiravo V. Butkevičiaus.
Salės ir paplūdimio futbolo asociacijos prezidento atsakymas buvo netikėtas.
– Daugelis nesupranta, kuo neįtiko ligšiolinis rinktinės treneris Dentinho? – Delfi paklausė V. Butkevičiaus
– Nebuvo taip, kad jis netiko. Iš tiesų ieškojome techninio direktoriaus. Matote, Dentinho treniravo tik vyrų rinktinę, o mums reikia pradėti nuo jaunimo, nes dabar neturime jokios pamainos.
Kaip treneris, Dentinho šiai dienai tinka, bet nėra jokios perspektyvos ateičiai, nes greta rinktinės jis neužsiima jokia užklasine veikla. Šiaip Dentinho, manau, tikrai neblogas, augantis treneris, nors, aišku, dar neturi didelių pasiekimų. Bet jis nežiūri į priekį, kur, jau matyti, bus praraja – daugumai dabartinių mūsų žaidėjų yra virš 30 metų.
Didžiausia problema yra kalbos barjeras – realiai Dentinho kalba tik portugališkai ir su kitais Lietuvoje bendrauja per vertėją. Per sudėtingos su juo bet kokios kalbos.
– Bet Dentinho šiek tiek kalba angliškai.
– Žinote, ir aš angliškai taip pat kalbu, bet ne kažką. Susikalbėti, paaiškinti žmonėms taip neišeina. Jis ir rusiškai šiek tiek moka, bet iš esmės tik „labas, viso gero“, tokiame lygyje. Mums šioje vietoje yra per siaura.
– Kodėl Dentinho negalėjo likti rinktinės treneriu, o M. Martičius – bent iš pradžių apsiriboti techninio direktoriaus funkcijomis?
– Kažkodėl toks variantas netiko pačiam M. Martičiui. Jis norėjo būti ir vyriausiasis treneris, ir techninis direktorius, taikyti savo viziją pradedant nuo vaikų ir jaunimo. M. Martičiaus vardas vis dėlto žymiai garsesnis nei Dentinho.
– Ar priešingu atveju M. Martičius išvis nebūtų sutikęs dirbti Lietuvoje?
– Matote, tokia žinoma figūra turi ir savo kainą, ir savo vertę, ir tam tikrus reikalavimus.
– Spėliojama, kad už Dentinho jis gali būti brangesnis ir penkis, ir dešimt kartų.
– Nei pirmas, nei antras variantas nėra teisingi, tikrai ne. Bet čia – konfidenciali informacija.
– Ar jūs pats susitarėte su M. Martičiumi ir priėmėte sprendimą keisti trenerį?
– Ne, kaip aš galiu priimti sprendimą. Tai daro vykdomasis komitetas. Galiu kažką rekomenduoti, bet jokiu būdu negaliu nuspręsti. Nei aš, nei Tomas Danilevičius (ligšiolinis LFF prezidentas – Delfi) negalėjo paimti ir pakeisti trenerį.
– Vis dėlto ar galite suprantamai paaiškinti, kodėl tai padaryta dabar, prieš rungtynes su Baltarusija?
– Nežinau, aš pats tikrai to nesiūlyčiau ir jo (M. Martičiaus – Delfi) vietoje dabar neičiau. Bet kažkodėl toks buvo jo paties noras.
Nesuprantu, aš paaiškinimo nelabai turiu, kodėl dabar jam čia reikėjo eiti. Man irgi atrodo – pabaigtų rinktinė ciklą, tada pirmyn. Bet yra atitinkama figūra, ir ji šiek tiek diktuoja sąlygas. Čia jau tikrai ne mūsų sugalvota, mums visiems būtų buvę paprasčiau pabaigti ciklą su Dentinho.
– Naujasis treneris jau skambino tam pačiam Dentinho teiraudamasis patarimų. Kaip žaidėjų nepažįstančiam specialistui reikės taip greitai suburti komandą?
– Jis kažkiek domėjosi, atvažiavęs apsilankė keliose Lietuvos čempionato rungtynėse. Normalu, kad nori pabendrauti ir su Dentinho, tuo labiau, kad pastarasis čia lieka su „Kauno Žalgiriu“. Jis ir su Jevgenijumi Ryvkinu (buvusiu Lietuvos rinktinės treneriu iš Ukrainos – Delfi) bendravo, aiškinosi.
– K. Rudžionis iškėlė mintį, jog iki galo pasinaudoti tokio specialisto patirtimi pavyktų tik aplink jį subūrus lietuvių komandą. Ar tai yra padaryta?
– Manau, kad tą komandą mes dabar renkame. Tas pats K. Rudžionis yra mūsų asociacijoje, turi didelį patyrimą. Bandysime visi sudėti savo galimybes ir mintis, ieškome kandidatų. Čia tik tos rungtynės su baltarusiais mums „dega“. Bet juk prieš tai nežinojome, ar jos apskritai bus žaidžiamos. Ką gi, teks, kadangi UEFA primygtinai nurodė, jog žaisti reikia. O tikėjomės, kad gal nereikės.
Atsiprašau, gal ir negražiai atrodo, bet mums patiems tikrai nesinorėjo važiuoti kažkur į Armėniją, kur baltarusiai dar ir persvarą turi, nes nuolat ten žaidžia (prasidėjus karui Ukrainoje FIFA ir UEFA nusprendė, kad Baltarusijos komandos namų rungtynes turi žaisti neutralioje teritorijoje – Delfi). O žaisti Lietuvoje mūsų Vyriausybė neleido. Patys baltarusiai norėjo abejas rungtynes sužaisti Lietuvoje, bet neleido.
– Jūsų akimis, kokie lietuvių šansai šiose dvikovose?
– Manau, kad baltarusiai vis tiek jų turi daugiau. 60 ir 40 – tai tikrai.
