Šį kartą Vilniaus „Žalgirio“ aistruoliai turėjo galimybę užduoti įvairiausius klausimus E. Vaitkūnui. Futbolininkas papasakojo ne tik apie savo karjeros pradžią, bet ir atskleidė žalgiriečių kai kuriuos įpročius, taip pat savo vaikystės svajones.
- Kokia yra tavo mėgstamiausia futbolo komanda? Kodėl ir kaip pradėjai ją palaikyti?
– Be jokios abejonės mano mėgstamiausia komanda yra Vilniaus „Žalgiris“, tačiau taip pat palaikau ir Madrido „Real“ ir „Manchester United“ klubus. „Real“ man labai patiko dar nuo tų laikų, kai šioje komandoje žaidė Roberto Carlosas. Tai buvo nuostabus žaidėjas, todėl dar ir dabar palaikau šią komandą.
- Kokioje futbolo aikštėje buvo patogiausia ar geriausia žaisti?
- Pagal patogumą aikščių neskirstau, bet maloniausia buvo žaisti „Žalgirio“ stadione. Šis stadionas yra istorinis, jame rungtyniavo visi legendiniai Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai. Todėl ir man buvo malonu jame rungtyniauti. Pamenu, kai dar buvau mažas, šiame stadione rungtynių metu padavinėdavau kamuolius, vėliau teko ir prie neštuvų pabudėti. Galiausiai jame teko ir rungtyniauti.
- Kas laimės UEFA Čempionų lygą?
- Madrido „Real“. Šiuo klausimu jokių kitų minčių net neturiu (šypsosi).
- Ar esi pasiruošęs siekti daugiau nei Vilniaus „Žalgirio“ komanda? Įsibraut į Europos komandą ir joje parodyt, kad lietuviai irgi moka žaisti futbolą?
- Manau, kad kiekvienas futbolininkas svajoja žaisti geriausiuose Europos klubuose, tačiau ar esi to vertas – turi įrodyti savo darbu. Aš taip pat turiu tokią svajonę, todėl tikrai stengsiuosi ir bandysiu dar ją įgyvendinti. Tačiau esu labai laimingas ir „Žalgiryje“.
Visgi jeigu turėčiau galimybę rinktis, norėčiau žaisti Ispanijos arba Vokietijos lygose. Ispanija imponuoja matyt dėl klimato, nes ten visada šilta. Ten nėra tokio didelio šalčio, kuris trukdytų atskleisti savo gerąsias savybes. Vokietijoje norėčiau rungtyniauti dėl žiūrovų, kurių į kiekvienas rungtynes ten susirenka labai daug ir taip sukuria puikią atmosferą.
- Kaip pradėjai žaisti futbolą?
- Pamenu, kad vieną dieną pas mane į svečius užsuko draugas, kuris ir pakvietė į treniruotę. Tada visi draugai buvo už mane vyresni. Jeigu gerai prisimenu, į pirmą treniruotę mane nuvedė tėtis, nors mama visada atvirkščiai tvirtina. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad pavyko tėvus įtikinti, kad mane nuvestų į treniruotę, taip mano gyvenime ir prasidėjo futbolas.
- Ar didžiuojiesi savo futbolininko karjera?
- Tikrai taip. Esu laimingas, kad turiu galimybę žaisti „Žalgiryje“, nes tai buvo mano vaikystės svajonė, kuri išsipildė.
- Kodėl Vilniaus „Žalgiris“? Ir dar tiek daug metų jame?
- Nes tai yra geriausias klubas Lietuvoje. O dėl tiek daug metų net nežinau ką atsakyti. Galbūt turėjau galimybių išvažiuoti svetur, tačiau esu laimingas, kad likau Vilniuje.
- Kada susikursi „Facebook“ paskyrą?
- Manau, kad niekada, nes ji man yra tiesiog nereikalinga. Esu toks žmogus, kad turiu telefoną ir labiau mėgstu bendrauti su jo pagalba.
- Ar LFF taurė mūsų?
- Turiu pataisyti, kad ne taurė, o taurės yra mūsų. Labai tikiuosi, kad gerai sužaisime finalo rungtynes Telšiuose ir dar kartą parvešime LFF taurę į Vilnių.
- Pirmą kartą iš „Žalgirio“ išvykai į Gargždų „Bangą“. Kokie prisiminimai iš tų laikų?
- Dar ir dabar yra likę labai geri prisiminimai iš tų laikų, nes turėjau galimybę gyventi su puikiais kambariokais – Dariumi Tamašausku ir Aivaru Bražinsku. Mes tryse gyvenome Klaipėdoje, turėjome puikias sąlygas ne tik treniruotėms, bet ir gyvenimui. O taip pat ir jūra buvo visai šalia mūsų namų.
Pamenu, kad visada laukdavome Aivaro grįžtant iš Alytaus, nes jis parsiveždavo iš ten labai skanių sausainių. O Darius mane mokė gaminti valgį, nes tuo metu to tikrai nemokėjau. Ten praėjau labai gerą mokyklą.
- Kuo norėjai būti užaugęs, kai dar ėjai į mokyklą?
- Eidamas į mokyklą pernelyg negalvojau apie ateitį, tiesiog tuo metu dariau tai, ką labiausiai norėjau – žaidžiau futbolą. Ir man tai labai patiko. Žinoma, kai buvau mažesnis, visada savo mamai sakydavau, kad užaugęs būsiu prezidentas, tačiau tai tebuvo juokai. Džiaugiuosi savo futbolininko karjera ir tuo, kad galiu dirbti mėgstamą darbą.
- Papasakok apie neformalias komandos tradicijas. Pavyzdžiui, ar reikia atlikti kokias nors užduotis prisirašant naujiems komandos nariams?
- Tikrai reikia. Kiekvieno sezono pradžioje, kai jau būna susirinkę visi komandos nariai, visi kartu iškeliaujame į miestą, o kiekvienas naujokas turi garsiai sudainuoti kokią nors dainą. Tada jis tampa tikru komandos nariu. Štai užsieniečiai dažniausiai dainuoja savo šalies dainas. Daugiau nei pusės iš jų mes net nesuprantame, bet tai būna puiki atrakcija.
- Kokią pravardę turėjai „Krasnūchoje“ (dabartinis Vilniaus Savanorių ir aplinkinių gatvių rajonas – DELFI pastaba)?
- Matyt kažkas susipainiojo, nes aš esu augęs Lazdynų rajone. Tačiau pravardžių esu nemažai turėjęs: tarkime, „Arbūzas“, arba kai prisijungiau prie „Žalgirio“, gavau „Mazgo“ pravardę. Jų buvo ir daugiau, bet jau nebe pamenu visų.
- Kas geriau: „Vilkai“, trys minutės su tavo svajonių moterimi, ar trys įvarčiai į Klaipėdos „Atlanto“ vartus?
– Geriausia būtų trys įvarčiai į „Atlanto“ vartus, kai juos stebėtų „Vilkai“ (juokiasi).
- Kaip jautiesi žaisdamas gynyboje dešiniame krašte? Ar nėra malonesnė kairė pusė, kurią tenka užleisti kitam žalgiriečiui Donovanui Slijngardui?
- Iš tikrųjų aš ir esu dešinio krašto gynėjas, tiesiog anksčiau mane „statydavo“ į kairį kraštą. Bet mano pagrindinė koja yra dešinė, o ir maloniau rungtyniauti būtent šiame aikštės krašte. Nesakau, kad nebuvo gerai žaisti kairiame krašte, tačiau dešinys man visada labiau patiko.
