Malonūs įspūdžiai priviliojo dar kartą
Prieš nueidamas į savo pirmą futbolo treniruotę jis žaidė krepšinį, bet tikru šios sporto šakos gurmanu taip ir netapo.
Tačiau puikios progos savomis akimis išvysti Europos krepšinio čempionatą T. Danilevičius nusprendė nepraleisti.
„Kodėl gi ne? Turėtų būti įdomu. Tik reikia susirasti gidą“, – DELFI pasiūlius apsilankyti Lietuvos rinktinės rungtynėse, ilgai nedvejojo 35-erių puolėjas.
Į Slovėnijos ir Italijos pasienyje įsikūrusio Nova Goricos miestelio klubą jis persikėlė mažiau nei prieš mėnesį, ir per tą laiką dar nebuvo užsukęs į šalies sostinę Liublianą. Bet kelią iki „Stožice“ arenos lietuvis lengvai surado ir vienas.
Praėjusį sekmadienį jis stebėjo Jono Kazlausko ekipos mačą su Ukraina. Nors žaidimas nebuvo gražus akiai, T. Danilevičius liko patenkintas.
„Salėje šilta, nelyja už pakarpos – kitaip nei stadione“, – juokėsi futbolininkas, nusprendęs dar kartą sukarti per šimtą kilometrų ir pasižiūrėti Lietuvos rinktinės pasirodymą ketvirtfinalyje.
Sieja senos pažintys
T. Danilevičius neslepia: išvardinti visų žaidėjų pavardes jam būtų nelengva užduotis. Bet kai kuriuos iš jų klaipėdietis puikiai pažįsta asmeniškai.
Kai žaidė „Livorno“ klube, o Mindaugas Žukauskas atstovavo Sienos „Montepaschi“ komandai, du legionieriai iš Lietuvos bendraudavo šeimomis. Kaip ir dera ilgamečiam Lietuvos futbolo rinktinės kapitonui, T. Danilevičius pažįsta ir savo kolegą krepšinio nacionalinėje komandoje Robertą Javtoką.
Nors atokioje Nova Goricoje tokio ažiotažo dėl Europos čempionato kaip Liublianoje nesijaučia, aptarti krepšinio aktualijas T. Danilevičius turi su kuo ir čia.
„Pasikalbame apie čempionatą, patraukiame vienas kitą per dantį“, – paklaustas, ar Slovėnijoje vykstančios pirmenybės įtraukia ir „Gorica“ klubo futbolininkus, sakė puolėjas.
Šioje ekipoje greta slovėnų rungtyniauja gausus būrys Italijos žaidėjų, kuriuos ketvirtadienį ypač pradžiugintų tautiečių pergalė prieš Lietuvos rinktinę.
Gyvena vienoje, treniruojasi kitoje šalyje
Itališkas legionas Nova Goricoje atsidūrė neatsitiktinai – žlungantį klubą, savo trofėjų galerijoje turintį keturias Slovėnijos čempionų taures, ėmėsi gelbėti kaimyninės šalies „Serie A“ lygoje rungtyniaujanti „Parma“.
„Gorica“ virto dukterine italų komanda, į kurią „Parma“ nuomos pagrindais pasiuntė dvi dešimtis futbolininkų bei vyriausiąjį trenerį Luigi Apolloni, praeityje 15-a kartų atstovavusį Italijos rinktinei.
Prie kontraktus su „Parma“ turinčių žaidėjų iš Italijos, Vengrijos, Belgijos, Brazilijos, Afrikos rugpjūtį prisijungė ir T. Danilevičius, praėjusį sezoną pabaigęs Italijos „Serie C1“ divizione rungtyniavusiame „Latina“ klube.
Daugiau nei dešimt metų Italijoje gyvenusiam lietuviui nė nereikėjo keltis į naują šalį. T. Danilevičius apsigyveno Goricijoje – itališkoje Nova Goricos dalyje, be to, komandos treniruotėse kaip lingua franca naudojama italų kalba.
„Gyvenu tipiškame Šiaurės Italijos miestuke su gražiu senamiesčiu, pilimi. Prie tokio itališkos provincijos gyvenimo esu įpratęs, todėl didelių permainų nepajaučiau. Tik tiek, kad treniruotis kasdien važiuoju į kitą šalį“, – juokėsi T. Danilevičius.
T. Danilevičius per Slovėnijos taurės varžybų aštuntfinalio rungtynes su šalies ketvirtame divizione rungtyniaujančia Dravogrado „Koroška“ ekipa įmušė įvartį. „Gorica“ svečiuose nugalėjo varžovus 4:0 (3:0) ir pateko į ketvirtfinalį.
Nei žaidėjas, nei treneris
Neįprasta Lietuvos futbolininkui tik tai, jog komandoje jį supa 18-25 metų žaidėjai, kurių gabiausi ateityje turėtų papildyti pagrindinę „Parma“ ekipą. Klubas norėjo, jog jaunimas turėtų iš ko pasisemti patirties, ir tokiu patarėju aikštėje tapo T. Danilevičius.
Nors naujai suburta ekipa dar klijuoja savo žaidimą, „Gorica“ vienuolikei sekasi geriau nei prieš metus. Po 9 turų ji Slovėnijos pirmenybėse užima 4 vietą, o klubo vadovai yra nusitaikę į medalius bei kelialapį į Europos taurių turnyrus. Tiesa, T. Danilevičius rungtynes kol kas dažniausiai pradeda ant atsarginių suolo.
Tuo tarpu tėvynėje vietos jam nebėra nei aikštėje, nei tarp atsarginių. Kapitonas tremtyje – turbūt taip galima apibūdinti T. Danilevičiaus statusą Lietuvos rinktinėje per pastarąjį pusmetį. Į nacionalinę komandą jis nebekviečiamas, bet galutinai atimti kapitono raiščio iš veterano taip pat neskubėta.
Su rezultatyviausiu visų laikų Lietuvos rinktinės žaidėju (19 įvarčių per 71 rungtynes) DELFI kalbėjosi apie naują jo karjeros etapą Slovėnijoje, neįprastą vaidmenį komandoje, iš Lietuvos rinktinės prieš savaitę pasitraukusį vyriausiąjį trenerį Csabą Laszlo ir kitus lietuviško futbolo rūpesčius.
– Palyginkite futbolo ir krepšinio populiarumą Slovėnijoje. – DELFI paprašė T. Danilevičiaus
– Kiek teko matyti, nepasakyčiau, kad stadionai čia būtų pilni. Žaidėme ir prieš čempionus „Maribor“, ir prieš Liublianos „Olimpija“, o žiūrovų ateidavo gal po pusantro tūkstančio. Silpnokai. Maribore stadionas talpina 13 tūkst. žmonių, todėl per rungtynes atrodo tuštokas. Patys slovėnai sakė, kad sirgaliai eitų į rungtynes tik tada, jei „Maribor“ būtų įveikęs Čempionų lygos atranką. O mūsų komandos stadione žiūrovų renkasi iki tūkstančio. Futbolas čia tikrai nėra labai mylimas ir žiūrimas, o dar mūsų klubas praėjusiais metais turėjo daug problemų ir vos išliko aukščiausioje lygoje. Dabar atėjo nauji žaidėjai, naujas treneris, bandome gaivinti futbolą Nova Goricoje.
– Kuriai Italijos lygai prilygintumėte Slovėnijos pirmenybes?
– Sudėtinga pasakyti. Tikrai ne pirmoms dviems. Imant bendrai, Slovėnijos čempionatą lyginčiau su „Serie C“, bet „Maribor“ klubą gal net priskirčiau „Serie A“ lygiui. Jame – daug slovėnų, žaidžiančių rinktinėje, komanda tikrai nebloga.
– Kaip vyksta „Parma“ ir „Gorica“ klubų bendradarbiavimas?
– Tai – pirmi projekto metai. „Parma“ išgelbėjo slovėnus nuo bankroto ir dabar padeda finansiškai, skolina žaidėjus. Apie dvidešimt žaidėjų, rungtyniaujančių „Gorica“ komandoje, turi kontraktus su „Parma“. Visas trenerių štabas – itališkas, klubo administracijoje taip pat yra italų iš „Parma“.
– Esate vyriausias žaidėjas komandoje, kurioje rungtyniauja dešimčia ar 15-a metų už jus jaunesni futbolininkai. Koks jūsų vaidmuo?
– Komanda – labai jauna, todėl italams reikėjo žmogaus, turinčio tarptautinę patirtį. Mano vaidmuo – gana keistas: nei žaidėjo, nei trenerio. Kažkas per vidurį.
– Įsižeistumėte pavadintas žaidžiančiuoju treneriu?
– Bet juo aš tikrai nesu. Treniruoja treneriai, aš prie to neprisidedu. Gal ši patirtis ir paskatins mane ateityje imtis trenerio darbo, nesakau ne. Bet kol kas tiksliau mane vadinti vyriausiu kolega, kuris padeda jaunimui.
– Jaunimas retai mėgsta klausytis vyresnių patarimų ir jų laikytis.
– Nelabai smarkiai aš jiems ir pamokslauju. Kur reikia, ausytę truputį pasuku, kitąsyk padedu. Muštruoju jaunimą (juokiasi – DELFI).
– Paskutinėse rungtynėse žaidėte vos kelias minutes. Ar taip bus iki pat sezono pabaigos?
– Nežinau. Taurės turnyre sužaidžiau visą mačą, o dviejuose čempionato mačuose pasirodžiau tik pačioje pabaigoje. Norisi tikėtis, kad ateityje gausiu daugiau minučių, nes artimiausių savaičių grafikas bus intensyvus, reikės paskirstyti jėgas.
Aš vis dar jaučiuosi kaip žaidėjas, man žaidimo laikas tikrai yra svarbus. Noriu eiti į aikštę, kitaip sakyčiau: viskas, užtenka, keičiame vaidmenis. Kol tas noras yra, manau, reikia tęsti karjerą, nes vieną kartą apsisprendus pasitraukti kelio atgal nebebus.
– Pagal seną įprotį, visi jus tebevadina Lietuvos rinktinės kapitonu. Įmanoma juo būti per atstumą?
– Įdomus paradoksas, ar ne? (juokiasi – DELFI) Man sako: tu esi kapitonas, esi reikalingas, bet mes tavęs nekviečiame. Tikriausiai ir tokios patirties reikia. Ar aš dar jaučiuosi kapitonas? Sakysime, jaučiuosi vis dar esantis komandos dalimi.
Bet pagrindinis klausimas čia nėra apie tai, kas dabar kapitonas. Svarbiausia yra atsitiesti po visų pralaimėjimų, visų tų marazmų. Jei jau šį atrankos ciklą palaidojome, tai kitame norėtųsi pozityvesnių rezultatų.
– Perskaičius naujieną, kad Cs. Laszlo palieka Lietuvos rinktinę, jums viduje palengvėjo?
– Būtų geriau, jei komandos rezultatai būtų geri, ir jis būtų pasilikęs. Toks gyvenimas. Rezultatų nėra, ir reikia ieškoti naujų variantų. Aš jam buvau nereikalingas, bet toks buvo jo pasirinkimas – ne mano. Dėl to negaliu skųstis. Paskutinį kartą su Cs. Laszlo bendravau prieš pusę metų. Tuomet jis paskambino ir paklausė, ar atvažiuosiu į rinktinę, kalbėjo, kad negali pažadėti, jog leis mane į starto sudėtį. Atsakiau, jog niekas niekad man tokių garantijų nėra davęs, kad aš mielai ir be jų atvažiuočiau. Iškvietimo nuo to laiko daugiau negavau, ir toliau bendravome tik per žiniasklaidą. Mano nuomone, pats blogiausias dalykas, kai nešvarūs komandos skalbiniai skalbiami visiems žiūrint.
– Kaip manote, ar tuos skalbinius skalbdavo vien Cs. Laszlo, ar atsakomybę turėtų prisiimti ir federacijos atstovai?
– Jeigu treneris klausia federacijos, ką kviesti į rinktinę, tuomet atsakomybę turi pasidalinti visi. Bet tokiomis sąlygomis treneris net neturėtų eiti dirbti. Jei jam reikia tartis su prezidentais ar generaliniais sekretoriais, jis jau ne treneris. Kaip buvo Lietuvos rinktinės atveju? Savo komentarą gal pasilaikysiu sau. Aš įsivaizduoju, kad ant dviejų kėdžių vienam užpakaliui sunku sėdėti. Reikėjo išsirinkti vieną.
– Tarp minimų pretendentų pakeisti Cs. Laszlo turite savo favoritą?
– Ne. Tai ne mano kompetencija. Aišku, yra jaunų lietuvių, kurie galėtų to imtis, pavyzdžiui, Edgaras Jankauskas, Aurelijus Skarbalius. O jei imti užsienietį, tai tik gerą specialistą, kuris galėtų duoti naudos.
– Vienas buvęs jūsų bendražygis aikštėje – Raimondas Žutautas – rinktinei jau vadovavo. Bet eksperimentas nepasiteisino.
– Raimondas yra mano draugas, todėl man sunku vertinti jo darbą. Galbūt ne visi geri futbolininkai gali būti treneriais. Raimondas, prieš ateidamas į rinktinę, nebuvo treniravęs jokios komandos, ir po rinktinės nieko netreniruoja. Galbūt jis pradėjo dirbti rinktinėje pats gerai nežinodamas, ar nori, ar gali būti treneris. Nacionalinėje komandoje gal nereikėtų taip eksperimentuoti. Tai – mano asmeninė nuomonė, kuria tikrai nenoriu nieko įžeisti.
– Jei kalbėsime apie užsieniečius trenerius, daugelis žaidėjų iki šiol palankiai atsiliepia apie Jose Couceiro. Jis išties nusipelnė Lietuvos rinktinei, o gal tiesiog komandoje atsidūrė tuomet, kai ji išgyveno aukso amžių?
– J. Couceiro tikrai mums davė nemažai. Aš ir dabar manau, kad jis – vienas geriausių specialistų iš tų, kurie yra dirbę su Lietuvos rinktine. Turėjome savo žaidimo braižą, buvo pergalių, klimatas komandoje buvo fantastiškas. Bet jei tuo laiku būtų atėjęs R. Žutautas, galbūt jam irgi būtų sekęsi panašiai. Iš tikrųjų, J. Couceiro pataikė atvykti geriausiais mūsų kartos metais, kai komanda buvo sustyguota dar Algimanto Liubinsko. Viskas sutapo.
– Turite paaiškinimą, kodėl pastaraisiais metais lietuviai taip prastai žaidžia draugiškas rungtynes? Galbūt dabartinės kartos futbolininkai iš tiesų per menkai vertina galimybę rungtyniauti rinktinėje?
– Nusiteikimas prieš rungtynes yra labai svarbus. Jei jo trūksta, geriau jau rasti kokią nors priežastį ir neatvažiuoti. Jei atvyksti ir sprendi kažkokias asmenines problemas, rezultatai bus atitinkami. Reikia norėti žaisti rinktinėje, laimėti, juk nacionalinės komandos nežaidžia kiekvieną savaitgalį. Bent jau man rinktinė nuo pat pradžių buvo svajonė, tikslas.
Nusiteikimas ir noras turėtų būti minimumas, nuo kurio reikia pradėti, o tada eina meistriškumo ir taktikos klausimai. Kitas dalykas, jei treneriui tavęs nereikia. Tikriausiai Deividas Šemberas dar nori važiuoti į rinktinę ir tikrai duotų jai daug naudos, griežtų pirmu smuiku. Tai jis, o ne kažkas kitas turėtų nuspręsti, kada ateis laikas baigti karjerą rinktinėje.
– Pusę metų jums buvo žadama surengti atsisveikinimo rungtynes, kurios taip ir neįvyko. Labiau norėtumėte tokio simbolinio mačo ar jaučiate dar turįs parako rimtai parungtyniauti rinktinėje?
– Šiandien aš dar jaučiuosi futbolininkas ir noriu žaisti. Ir man ateis laikas, nuo to niekur nepabėgsiu. Bet kol kas apie atsisveikinimą negalvočiau. Žinoma, norai ir galimybės yra du skirtingi dalykai. Galbūt atėjusiam naujam treneriui taip pat nebūsiu reikalingas. Tikrai nesilaikysiu įsikabinęs.
