aA
Buvęs Lietuvos rinktinės ir NBA lygos krepšininkas Linas Kleiza pristato naują projektą „Sporto namai“. Kiekvieną dieną interneto platformoje savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais tiesiogiai su gerbėjais dalinsis Lietuvos sporto pasaulio atstovai: atletai, specialistai, apžvalgininkai. Šįkart Marijampolės „Sūduvos“ gynėjas Vaidas Slavickas – apie komandos pergalingą odisėją UEFA Europos lygos atrankoje, kuriame klubas pasiekė lemiamą etapą dėl patekimo į grupių turnyrą.
UEFA Europos lygos atranka Marijampolėje
© Evaldas Šemiotas

Užaugau prie pat stadiono Marijampolėje, tačiau tikrai nemaniau, jog kada nors tapsiu profesionaliu futbolininku. Viskas taip jau susiklostė, jog gavau šansą atsiskleisti gimtajame „Sūduvos“ klube ir juo pasinaudojau. Ši vasara – išskirtinė. Su komanda tapome istorijos dalimi– pirmą kartą „Sūduva“ prasibrovė į UEFA Europos lygos play-off etapą. Stipru. Jaučiame, kad padarėme didelį žygdarbį.

Ką tai reiškia visam miestui, puikiai iliustruoja pastarųjų dienų patirtis. Mano mama dirba darželyje auklėtoja ir man pasakojo, jog po atostogų susirinkusios kolegės džiaugėsi kad „jūsų sūnus – herojus, komanda viską laimi.“

Tie žmonės net nelabai domisi futbolu, bet kai taip kalba, yra smagu. Ažiotažas yra išskirtinis, visas kolektyvas sulaukiame daug sveikinimų.

O svajonė prasidėjo įprastai. „Sūduva“ beveik kiekvienais metais žaidžia Europos lygos atrankoje. Tą dieną, kai buvo traukiami pirmojo etapo burtai ir paaiškėjo, jog žaisime su Baltarusijos Soligorsko „Šachtior“, mane aplankė dvejopos mintys. Lyg ir turim, lyg ir privalom, tačiau varžovas labai stiprus ir neabejoju, jog jie galvojo maždaug taip „ai, čia „Sūduva“, praeisim ramiai.“

Tada pasižiūrėjus į Baltarusijos čempionato lentelę pasidarė keista „kaip jie čia pirmoje vietoje, kur BATE dingo?“ Girdėjome, jog „Šachtior“ Baltarusijoje labai palaiko teisėjai, tačiau Europoje dirba kiti arbitrai, tad buvome ramūs. Jie tokie įdomūs – greiti, staigūs, turi stiprų
rinktinės puolėją.

Į Soligorską vykome rungtynių išvakarėse. Per kažkokias pelkes, aplinkelius. Sugebėjome ir pasiklysti. Žodžiu, su siurprizais.

Nuvažiavus pasijautėme kaip visiškoje senovėje, Lietuva taip atrodė prieš kokius 15 metų. Viešbutyje nebuvo karšto vandens. Mums davė vieną kambarį, kuriame visa komanda galėjo nusiprausti – tik ten buvo šiltas vanduo.

Tai buvo geriausias Soligorsko viešbutis, aišku, tikėjomės kažko geresnio. Galvojome, jog viskas bus normaliai, bet nebuvo. Aišku, mes ne kažkokie išpuikeliai ir prisitaikėme prie sąlygų.

Žinojome, kad kuo daugiau bedavosimės tuo sunkiau bus aikštėje. Varžovai čia ne prie ko, tiesiog toks miestas, toks viešbutis. Jie neturi geresnio.

Rungtynių dieną atsikėlus mus pasitiko alinantis karštis ir jokio vėjelio. Kalbėjome tarpusavyje, kad bus nežmoniškai sunku. Gerai, kad žinojome, jog prie tokio oro nėra įpratę ir patys varžovai.
Prieš rungtynes įprastai darėme daug video peržiūrų. Turbūt esame daugiausiai laiko prie video analizių praleidžianti Lietuvos komanda. Buvome viskam pasiruošę iki kaulų smegenų. Išėjome į aikštę ir žinojome, kad reikia tiesiog kovoti.

Nebuvo lengva, bet pradžioje žaidėme tikrai neblogai. Pirmajame kėlinyje ir į atakas smagiai išeidavome, ir Ovidijus Verbickas į virpstą pataikė iš toli. Tuo metu visi mintyse spėjome pasimelsti, kad tik kamuolys įkristų į vartus, deja, neįkrito.

Pirmuose kėliniuose jautėsi tai, jog varžovai mūsų nelabai vertina. Taip nutiko visuose etapuose. Paskui visi įjungdavo aukštesnę pavarą, bet jau būdavo per vėlu. Baltarusijoje mes labai gerai judėjome poziciškai, vienas kitą saugojome, uždengėme.

Sužaidėme lygiosiomis be įvarčių. Prisimenu, kad rūbinėje chebrai sakiau, jog nėra ko džiaugtis ar liūdėti, nes laukia antrasis kėlinys namuose. Nebuvo prieštaraujančių. Euforijos nesijautė. Tą vakarą tiesiog pasidžiaugėme ir laukėme atsakomųjų rungtynių.

Dvikova namuose buvo labai svarbi, jautėme, jog turime savo šansą, kuriuo privalome pabandyti pasinaudoti atsiduodami maksimaliai. Tikrai nebuvome favoritai, tačiau kovojome vienas už kitą, buvome puikiai pasiruošę šiai dvikovai. Prisimenu kampinį, kurį kėliau. Tiksėjo paskutinės minutės ir Algis Jankauskas po jo galva nukreipė kamuolį į vartus. Nerealu, supratome, jog esame per centimetrą nuo savo tikslo. Stadionas tiesiog sprogo.

Bet tai dar nebuvo viskas ir mes tai žinojome. Jau visai netrukus tarsi kažkoks vidinis balsas man sakė „bėk į vartus, gali įkristi.“ Mačiau, jog pralaimime dvikovą ir tiesiog jaučiau, kad privalau bėgti į vartus ir traukti kamuolį, nes jei jis įkris į vartus mums bus ragas ir liksime ant ledo. Laimei, nuspėjau trajektoriją ir išmušiau kamuolį. Nedaug trūko, kad atsimuštų į skersinį ir atsidurtų vartuose. Tokiu atveju būčiau pelnęs own-goalą. Bet taip nenutiko. Taip neturėjo nutikti.

Nuaidėjus teisėjo finaliniam švilpukui su niekuo nesisveikinau, tiesiog iš karto kritau ant žemės. Prisimenu, kad ant manęs užkrito vartininkas Ivanas, sakydamas „ačiū, kad išmušei – super.“ Sveikinimai gavosi tokie padriki. Nebebuvo jėgų, bet buvo gera.

Po rungtynių daug kas sakė, kad iš vieno taško atrodė, jog įvartis buvo, tačiau pasuk kamerą kitaip ir kitaip atrodys. Buvo žmonių, kurie abejojo ir mums įveikus etapą sakė „žinokit, buvo įvartis“. Bet kodėl reikia taip sakyti? Gal geriau palaikyti mus, o nevaryti Dievą į medžius?

Nesušvilpė – nebuvo. Paprasta.

Po rungtynių su komanda pakėlėme po bokalą. Nemanau, jog tai yra kažkas nusikalstamo po tokio mačo. Pasidžiaugėme visi kartu, nes ne taip ir dažnai pavyksta įveikti šį etapą.

Jau netrukus, dar būdami visi kartu, sužinojome, jog kitas varžovas – „Liepaja“, kuri paskutinės atakos metu namuose eliminavo „Crusaders“ iš Šiaurės Airijos.

Prieš pirmąsias rungtynes Liepojoje visą dieną miegojau. Kambariokas Povilas Leimonas klausė „kas tau yra, visą dieną miegi.“ Atsakiau, kad neturiu jėgų. Buvo sunku, nes iki pat paskutinės akimirkos nebuvo aišku ar galėsiu žaisti.

Rungtyniavau sirgdamas. Gydytojas išrašė antibiotikus ir rekomendavo nežaisti, nes tai bus blogai sveikatai. Atsakiau, kad nedažnai mes patenkame į šį etapą ir jeigu tik galėsiu – žengsiu į aikštę.

Treneris klausinėjo, ar galėsiu padėti, iki pat paskutinės minutės. Klausė, ar ištempsiu. Ėjau ir žaidžiau, labai norėjau padėti komandai, tiesiog negalėjau likti šone. Manau, nenuvyliau. Kelios geros atakos ir pavyko pelnyti du įvarčius. Svečiuose tai buvo labai geras rezultatas.

Atsakomosios rungtynės su latviais buvo kažkas baisaus, nes visi galvose tiesiog turėjome tą rezultatą. Kalbėjome apie tai, jog reikia jį išmesti iš galvos, tačiau daryk ką nori – pasąmonėje mintyse vis viena yra tai, jog tiktų ir pralaimėjimas 0:1. Laikėme rezultatą, kai kuriuose momentuose mums pasisekė.

Prisimenu, pasižiūriu į laikrodį, laikas lėtai slenka ir staiga įkrenta įvartis į mūsų vartus. Įtampėlė iš karto atsirado, jie ėjo visiškai va-bank ir mes turėjome savų progų. Gaila, neišnaudojome, būtų buvę ramiau. Kai sulaukėme pabaigos tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Šiose rungtynėse saugojome rezultatą, bandėme nepraleisti. Jokio žaidimo mes neparodėme, bet svarbu, jog patekome į kitą etapą.

Kitą dieną teko skaityti spaudoje „Liepaja“ trenerio komentarus, kuriuose jis kalbėjo, jog jo auklėtiniai buvo daug geresni ir taip toliau, ir panašiai. Mes, liaudiškai tariant, su chebra tiesiog iš to pažvengėme. Nežinau jo mentaliteto, bet per abejas rungtynes jis rėkavo daugiau nei sirgaliai.

Aišku, pasidžiaugėme, kad patekome į trečiąjį etapą, tačiau tai buvo įveikiamas varžovas ir mes negalėjome tokia proga nepasinaudoti. Ypatingai išvykoje laimėję 2:0.

Prisipažinsiu, net neprisimenu, kur stebėjau kito etapo burtus. Su komanda juokavome, kad žaisime prieš „sijonus“. Iš karto po burtų įėjau į flashscore pasižiūrėti, kas čia per komanda, nes nelabai akylai seku tokias lygas. Pasižiūrėjau biudžetus, žaidėjus, galvoju „o velnias, kur mes ir kur jie – čia kaip iki mėnulio ir atgal.“

Ir taip aišku, kad prieš „Sion“ buvome visiški autsaideriai. Nustebau sužinojęs jų biudžetą. Jau vien ką reiškia tokie kaip Konate – tai viena ryškiausių Senegalo rinktinės ateities žvaigždžių. Po video peržiūrų apskritai baugu pasidarė, nes jie visi atrodė tokie geri palyginti su mumis.
Bet atėjo rungtynės ir kosmoso mes neišvydome. Mūsų treneris sakė, kad nieko labai įspūdingo ten nėra ir žaidžia tie patys žmonės. Treneris ramino, tikino, jog skersi kamuoliai, standartai – dažnai baudos aikštelėje pas juos išlieka kamuolys. Reikia tikėti, kad jis palankiai nukris ir mes įmušime. Taip ir nutiko.

Prieš pirmas rungtynes namuose rūbinėje visi kalbėjome, kad tiesiog turime išeiti į aikštę ir žaisti savo futbolą. Juk aukščiau bambos neiššoksi. Turime padaryti tai, ką mokame geriausiai. Nepasakyčiau, kad mano savijauta buvo kažkuo labai ypatinga, nes tai nebuvo pirmas kartas žaidžiant tarptautines rungtynes. Jaudulys buvo, bet paniškos baimės tikrai ne.

Mes gana tvirtai pradėjome rungtynes ir pradžioje buvo keista, nes atrodė, kad jie mums duoda žaisti. Mes nelabai supratome, kodėl taip yra. Turbūt išėjo atsipalaidavę, galvojo, kad kepurėmis užmėtys. Įkrito vienas įvartis, paskui kitas, bet jie ir toliau leidžia mums laikyti kamuolį.

Iki pertraukos tikrai gerai kontroliavome kamuolį. Įsidrasinome ir vienas kitą raginome laikyti kamuolį, drąsiai jį vesti net ir vienas prieš vieną, kadangi šveicarai nerodė didelio agresyvumo, tik būdavo šalia. Jie mums leido žaisti, o mes buvome užsivedę. Aišku, antrajame kėlinyje jie gavo gerai velnių ir jau žaidė kur kas geriau, bet įmušėme po standarto trečiąjį įvartį ir tada labai tvirtai pagalvojau „kad ir kaip sunku bus, privalome praeiti.“

Iš trenerio kalbos rūbinėje įsiminė tai, jog jis sakė, kad turime charakterį, kuris slypi kažkur giliai viduje ir kartais išlenda. Jis akcentavo, kad kartais mums patiems sunku patikėti savimi, bet kai tai pavyksta – esame didelė jėga.

Prieš išvyką į Šveicariją sulaukiau nemažai sveikinimų ir palinkėjimų iš artimiausios aplinkos. „Jūs tai galite“ – kartojo daugelis. Ir mes žinojome, jog tai tiesa.

Pati kelionė nebuvo iš pačių lengviausių, nes skridome kaip darbininkai. Nesupraskite klaidingai - jokių pretenzijų mūsų klubui nėra ir būti negali, viskas buvo sustyguota ir užsakyta laiku, bet keliavome keliomis grupėmis ir skirtingais keliais. Pačiam teko skristi per Frankfurtą, tad man pasisekė, nes tai buvo trumpiausia kelionė. Nežinau, kaip buvo nuspręsta, kas per kur skris. Gal burtus traukė?

Mano grupė viešbutį pasiekė septintą vakaro, tačiau kiti – tik prieš vidurnaktį. Skirtumas tikrai nemažas.

Pats viešbutis buvo puikus, bet man atrodo, jog Ženevoje prastų tiesiog nėra. Po Soligorsko viskas atrodė fantastiškai – ir maitinimas, ir kiti dalykai. Kaip viskas buvo blogai Baltarusijoje, taip čia –nuostabu.

Tik trečiame atrankos etape pagaliau pasijautėme žaidžiantys Europos lygoje. Soligorske buvo košmaras, Liepojoje būta ne kartą ir niekuo nenustebino, o čia – ir stadionas smagus, ir sąlygos puikios. Gaila tik vieno – žiūrovų susirinko mažiau nei į A lygos rungtynes.

Bet tai mes žinojome dar prieš mačą, tad ir lūkesčių šiuo atžvilgiu nebuvo. Atmosferos žengus į aikštę prieš rungtynes tiesiog nebuvo, mūsų sirgaliai buvo geriausiai girdimi. Manau, mums tai išėjo į naudą. Ačiū jiems už palaikymą.

Vienų svarbiausių „Sūduvos“ istorijoje rungtynių rytą mus pasitiko tiesiog nežmoniškas karštis ir jokio vėjo. Mūsų komandai tokios sąlygos nepatinka. Nuo pat pirmųjų mačo minučių jautėsi, kad niekas neturi jėgų, stovėjome tarsi įkalti. Galvojome, kaip čia susitvarkyti su tokiu oru. Pirmą kėlinį šiaip ne taip atsilaikėme. Galvojome, gal pramuš, bet nepramušė. Gerai, bet laukia velniškai sunki antroji pusė.

Kai praleidome įvartį po pertraukos asmeniškai nejaučiau jaudulio. Kamuolys nuo Kerlos kojos atsidūrė vartuose. Nieko ypatingo, tokia futbolo kliurka – aukštas balionas ir nelaiminga pabaiga. Visi susižvalgėme ir tiek, bet visų akys ir toliau degė. „Ramiai, laikomės“, - raginome vienas kitą.

Mūsų žaidimą labai pagyvino keitimai ir ypatingai Robertas Vėževičius. Po Vežo reido ir puikaus išlyginamojo įvarčio neliko jokių abejonių – mes žaisime play-off etape. Jiems reikėjo keturių įvarčių ir per dešimt minučių tai buvo tiesiog nerealu. Tai žinojo jie, tai žinojome ir mes.

Po tokių rungtynių emocijos buvo labai geros. Rūbinėje buvo labai karšta – padainavome, pašokinėjome, pasidžiaugėme iš peties. Po rungtynių ilgiau nei įprastai visi kartu pasedėjome prie vakarienės stalo.

Žinojome, kad tapome istorijos dalimi.

Po vakarienės dar išėjome pasivaikščioti po Ženevą. Tai niekada nemiegantis miestas. Buvo beprotiškai šilta, beveik kaip diena. Saulės nebuvo, bet tvanku – ne tas žodis. Mes vaikščiojome vos neišsirengę, nes kitaip buvo tiesiog neįmanoma. Pasivaikščiojome, pasedėjome. Ten yra labai gražus fontanas, prasiėjome pro centrą. Susidarė įspūdis, kad Ženevoje niekam nereikia į darbus. Tai buvo labai smagus, bet gana ramus vakaras.

Grįžus namo buvo labai gera suvokti, jog tai dar ne pabaiga ir mūsų žygis Europoje tęsiasi.

Play-off etapo burtus, skirtingai nei visus kitus, stebėjome visi kartu. Varžovų aš nebijau. Iškart sakiau „duokite patį stipriausią priešininką „Ajax“.

Turėjau didelį norą Marijampolėje išvysti neeilinę futbolo šventę. Tokiu atveju turbūt pas mus būtų suvažiavę visi Lietuvos futbolo gerbėjai. Galų gale juk ne kiekvienam žaidėjui per savo karjerą tenka pažaisti prieš tokį klubą.

Būtų buvusi didelė šventė, bet gavome tai, ką gavome. Jau esame įpratę prie autsaiderių etiketės. Aišku, kai liko BATE ir „Ludogorets“ norėjome baltarusių, bet...

Varžovas stiprus, puikūs brazilai, kurie kamuolį suka taip, kad galva tiesiog sukasi, tačiau galiu pažadėti, jog vyksime ne miesto ar šalies apžiūrėti, o kautis ir atiduoti visas jėgas.
Mes šią istoriją sukūrėme ir tik mes ją galime ir perrašyti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Sūduvos“ futbolininkai nugalėjo Latvijos ekipą, „Panevėžys“ be įvarčių išsiskyrė su „Wigry“

Draugiškose futbolo rungtynėse pirmadienį Lietuvos čempionė Marijampolės „Sūduvos“ komanda...

„Kauno Žalgiris“ pasiekė susitarimą su Lietuvos rinktinės gynėju ir išvyko į Lenkiją (2)

„Kauno Žalgiris“ sukirto rankomis su krašto gynėju Egidijumi Vaitkūnu. 30-metis futbolininkas...

Neabejojantis Mourinho: geriausių rezultatų pasiekiu tada, kai būnu labai laimingas

Buvęs futbolo klubo „Manchester United“ vyriausiasis treneris Jose Mourinho šeštadienį,...

Černychas: apie naują karjeros etapą, rinktinę ir geriausius žaidėjus

Lietuvos rinktinės kapitonui Fedorui Černychui 2018 metai buvo kupini įspūdžių – nauja...

Bilietai į rungtynes su Europos čempionais – nuo 19 eurų (12)

Lietuvos futbolo federacija (LFF) informuoja, jog futbolo gerbėjai gali įsigyti bilietus į...

Top naujienos

Dakaro aidas: Vanago šuolis nosimi į žemę ir Gelažninko smėlyje pamestas motociklas (42)

Šių metų Dakaras Lietuvai ypač sėkmingas – parvežti net du rekordai: 24 vieta galutinėje...

Prezidentinę kampaniją Skvernelis pradeda labai rizikuodamas (861)

Prezidentinę kampaniją Saulius Skvernelis pradeda reitingų duobėje, pirmą kartą jo karjeroje...

Buvę Motiejūno bendraklubiai mato jo dominavimą Kinijoje: D-Mo vieta – NBA lygoje specialiai DELFI iš Londono (14)

Praėjusią savaitę Donatas Motiejūnas sužaidė rezultatyviausias rungtynes savo karjeroje....

Jūsų nusižengimus matys visi – VMI skelbia, kas atsidurs „gėdos lentoje“ (7)

Valstybinė mokesčių inspekcija ( VMI ) pradėjo fiksuoti gyventojų ir įmonių nusižengimus....

Sulaikytas nužudyto Gdansko mero apsaugos vadas (30)

Labdaros renginio , per kurį nužudytas Gdansko meras Pawlas Adamowiczius , apsaugos vadas...

Mačiulis sudalyvavo 10 metų iššūkyje: pažiūrėkite į Lietuvos skaičius (278)

Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusį 10 metų pokyčių iššūkį įgyvendino ir ekonomistas...

Pirkėjai nusigręžia nuo daug žadėjusio rajono: koją kiša vienas „bet“ (165)

Vilniaus šiaurinėje dalyje įsikūręs Santariškių mikrorajonas išsisikiria ne tik kaip medicinos...

„Chimki“ direktorius iškėlė Kurtinaičiui aiškius tikslus (42)

Patekimas į Eurolygos atkrintamąsias – toks pagrindinis Rimo Kurtinaičio, pirmadienį grįžusio...

„Airbnb“ rekomenduoja: kur keliauti 2019-aisiais (8)

Atostogų ir kelionių planavimas 2019-tiesiems jau įpusėjo. Kiekvienas žmogus keliones renkasi...