Panevėžyje 1981 m. gimęs G. Aleksa priklausė talentingai kartai, iš kurios ne vienas futbolininkas greitai išaugo Panevėžio „Ekrano“ marškinėlius, atstovavo Lietuvos rinktinei ir žaidė užsienyje.
Vaikystėje apie dviračių sportą svajojęs G. Aleksa pasirinko futbolą ir dėl to nesigailėjo. Jis žaidė įvairaus amžiaus jaunių rinktinėse, atstovavo U-21 rinktinei, kurios pagrindą sudarė panevėžiečiai. Virginijaus Liubšio treniruota komanda solidžiai kovojo 2004 metų Europos jaunimo čempionato atrankos varžybose, bet galiausiai į priekį praleido Škotijos ir Vokietijos bendraamžius.
Profesionalo karjeros metu G. Aleksa atstovavo „Ekranui“ (2000-2004 m.), Marijampolės „Sūduvai“ (2004-2005 m.), Vilniaus „Žalgiriui“ (2006-2008 m.), žaidė Lenkijoje (Pruškuvo „Znicz“, 2008-2009 m.), vėliau rungtyniavo Vilniaus REO (2009-2012 m.), o šiuo metu savo malonumui su „Ozu“ žaidžia VRFS III lygoje.
– Gerdai, Lietuvoje praleidote pirmuosius ašuonerius karjeros metus, o audringiausias laikotarpis tikriausiai buvo krizės purtytame „Žalgiryje“?
– Tuo metu komandai vadovauti buvo pakviestas Arminas Narbekovas. Atrodė viskas tvarkoje, ir nors rezultatai iš pradžių nebuvo įspūdingi, bet manėme, kad tuoj susižaisime ir situacija ims gerėti. Tačiau klubo savininką Vadimą Kastujevą netrukus pasodino į kalėjimą ir prasidėjo visos bėdos.
Klube nebeliko pinigų, vėlavo mokėjimai. Situacija buvo įtempta, žaidėjai norėjo boikotuoti rungtynes. Kas galėjo, išėjo į kitas komandas, bet dauguma mūsų liko. Galiu pasakyti, kad „Žalgirį“ traukė treneris Mindaugas Čepas. Jis palaikė visus žaidėjus, ragino kovoti.
– Klubas liko skoloje?
– Taip, nes tada gauti atlyginimą atrodė neįmanoma. Bet po kelerių metų naujoji „Žalgirio“ valdyba norėjo išpirkti klubo vardą, dengė skolas ir pusę pinigų man grąžino. Gal ir galėjau eiti per teismus, reikalauti visų uždirbtų pinigų, bet į šitą reikalą pažvelgiau paprasčiau. Atsiuntė raštą, kad grąžins pusę sumos, o aš neturėsiu pretenzijų – pasirašiau ir viskas tuo baigta.
– Po „Žalgirio“ iš karto išvykote į „Znicz“. Klubas žaidė Lenkijos I lygoje, o tokia perspektyva tais laikais ne visiems lietuviams atrodė patraukliai.
– Su „Znicz“ viskas galėjo išeiti daug geriau. I lygoje mums sekėsi gerai ir per paskutinius 5 turus komandai reikėjo surinkti 3 taškus, kad iškoptume į elitinę „Ekstraklasa“. Bet mes sugebėjome pelnyti tik 1 tašką ir nepatekome į aukščiausią lygą. Nuo komandos nusisuko rėmėjai, paramą sumažino savivaldybė, ir vėliau „Znicz“ nusėdo II lygoje.
Kodėl išvažiavau į Pruškuvą? Man reikėjo išgyventi, nes slėgė paskola, kiti finansiniai įsipareigojimai, reikėjo sumokėti už studijas, o „Žalgiris“ pinigų nemokėjo. Turėjau kažkaip užsidirbti – pasirinkimo nebuvo.
– Mažai žinomas faktas, kad „Znicz“ sutikote Lenkijos futbolo žvaigždę Robertą Lewandowskį, kuris buvo tik ką pradėjęs savo karjerą. Buvo matyti, kad iš to jaunuolio išaugs didis futbolininkas?
– Iš tiesų, mes prasilenkėme. Kai atvažiavau į „Znicz“, jis jau buvo susitaręs su Poznanės „Lech“ ir ruošėsi važiuoti ten. Kartu žaisti rungtynėse neteko, tik treniruotis. R. Lewandowskis, nepaisant jauno amžiaus, I lygoje buvo primušęs daugybę įvarčių. Matėsi, kad yra labai gabus, smūgiuojant idealiai pastato koją, muša tiksliai. Tiesiog kitoks nei dauguma jo bendraamžių. Nekilo dvejonių, kad bus garsus, bet abejoju, ar tuo metu kas nors tikėjosi, kad jis taps tokio lygio žvaigžde.
– „Lech“ už R. Lewandowskį Pruškuvo klubui sumokėjo 1,5 mln. zlotų. Ar tai buvo dideli pinigai?
– Lenkijos mastu tai niekuo neišsiskiriantis perėjimas, nors kaip žemesnės lygos klubas, „Znicz“ gavo neblogus pinigus. Tuo metu Lenkijos I lygoje mes, legionieriai, ir geresni vietos žaidėjai uždirbdavome apie 8-10 tūkst. zlotų per mėnesį. Panaši suma buvo ir pavertus į litus. „Ekstraklasa“ lygoje atlyginimas didėdavo iki 20-30 tūkst. zlotų.
– Po to grįžote į Lietuvą ir gana greitai baigėte futbolininko karjerą.
– „Znicz“ prezidentas pasakė, kad prasimušus į „Ekstraklasa“, klubas vien už televizijos transliacijas būtų gavęs 8 mln. zlotų, dar 4 mln. pridėtų rėmėjai. O kadangi mums nepavyko, rėmėjai ėmė trauktis ir finansinė situacija klube prastėjo. Prezidentas pasiūlė likti už pusę kontrakte numatytos sumos, nes kitos išeities neturėjo. Sėdėti Lenkijoje už 4 tūkst. zlotų nemačiau jokios prasmės. Juolab man buvo jau 28-eri. Kartu su Pruškuve trumpai žaidusiu Nikolajumi Misiuku susikrovėme daiktus ir vienu automobiliu išvažiavome namo.
Grįžęs į Lietuvą turėjau daug laiko apmąstymams. Sulaukiau Tauragės „Tauro“ vadovo Jaunučio Šetkaus kvietimo. Nusprendžiau pamėginti. Bet nuvykus į Tauragę ir pradėjus treniruotis paaiškėjo, kad kilo problemų su mano paleidžiamuoju raštu. Julius Kvedaras iš pradžių sakė, kad leis „Taurui“ mane registruoti, po to paaiškėjo, kad neleis.
Galutinai nusprendžiau neužsimarinuoti tokioje išgyvenimo būsenoje ir nutraukti profesionalo karjerą. Dar buvo trumpas laikotarpis Vilniaus REO komandoje. Joje buvo įdomu, susirinko daugiau tokių futbolo mačiusių mėgėjų kaip aš. Iš II lygos iškopėme į I lygą, po to – į A lygą. Bet REO neturėjo esminių klubo struktūros pagrindų ir greitai numirė. Tada mėgėjiškai žaisti pakvietė „Fakyrai“, dabar – „Ozas“.
– Anksčiau Lenkijoje žaisdavo daug lietuvių, dabar – vienetai. Kodėl?
– Manau, kad turime rimtų problemų ne tik su futbolu, bet ir su visa sporto situacija Lietuvoje. Tas pats krepšinis ar lengvoji atletika išgyvena ne geriausius laikus. Kažkas negerai su infrastruktūra ar finansavimu, o gal su tai kuruojančiais žmonėmis. Kitos valstybės savąja sporto plėtra seniai mus aplenkė, o mes stovime vietoje.
Ką dabar turime A lygoje? 4-5 klubai dar kažkaip surenka pinigėlių į savo biudžetą, visi kiti gyvena iš savivaldybių paramos. Tikrai anksčiau mūsų futbolininkai buvo labiau matomi Europoje, tie patys Panevėžyje išaugę Mantas Savėnas, Arūnas Klimavčius, broliai Česnauskiai padarė geras karjeras.
– Buvęs „Žalgirio“ treneris Marekas Zubas pareiškė, kad bet kuris lietuvis futbolininkas, sulaukęs „Ekstraklasa“ klubo pasiūlymo, į Lenkiją dviračiu numintų. Kandu, bet taiklu?
– Turime pripažinti tai. Anksčiau galėjome džiaugtis Edgaru Jankausku, Mariumi Stankevičiumi, Tomu Danilevičiumi, Deividu Šemberu – jie buvo asmenybės aikštėje. O kiek lietuvių dabar gali tinkamai pajudėti Lenkijos lygoje? Vienas ar du.
– Grįžkime prie mėgėjų. VRFS III lygoje žaidžiate bene kiekvieną savaitgalį. „Ozo“ komanda šiemet kaip tik kenčia dėl prasto žaidėjų susirinkimo, bet motyvacijos netrūksta?
– Aktyviai žaidžiu dėl sportinės formos palaikymo ir sveikatos. Ir šiaip mano mentalitetas toks: man reikia geros kompanijos, draugų, su kuriais galima ir futbolą pažaisti, ir pajuokauti. Jei nežaisčiau – to man labai truktų.
– Jūsų tėtis – gerai žinomas treneris Juozas Aleksa. Jis ir nulėmė karjeros kelią?
– Vaikystėje aš labai norėjau pamėginti dviračių sportą, kuris Panevėžyje turėjo stiprias pozicijas. Bet mane vedė į futbolą. Treniruotes lankyti pradėjau 8-erių. Sakė: metus pabūk futbole, ir kai susirinks dviratininkų grupė, galėsi eiti minti pedalų. Bet „užsikabinau“ futbole ir čia likau.
Nuo vaikystės man buvo kalama, kad būsiu futbolininkas, baigęs vidurinę, įstosiu į LKKA ir įgysiu pedagogo trenerio specialybę – viskas buvo aiškiai projektuojama pagal tėvo karjeros liniją. Privalėjau eiti jo pėdomis. Studijas LKKA baigiau neakivaizdiniu būdu, nors dabar manau, jog būčiau pasirinkęs kitą mokslo kryptį.
Bet po to jau savo iniciatyva baigiau politikos mokslų magistro studijas. Daug futbolininkų galvoja, kad sportuos visą gyvenimą ir mokslų jiems nereikės. Nereikia tiems, kurie uždirba milijonus, o vidutiniokams mokslai ir išsilavinimas niekada nepakenkė.
– Gal ketinate tapti politiku?
– Oi, tikrai ne. Tegul kiti politikuoja. Man labiau patinka politikos įvykius apžvelgti iš šalies, diskutuoti su kitais. Ypač dabar, kai tiek daug visokių politinių aktualijų. Politinis gyvenimas man kelia didelį susidomėjimą, įtraukia ne mažiau nei kiti hobiai – žvejyba ar grybavimas.
