Puolėjas iš Lietuvos į aikštę žengė 88 minutę, o tuo metu „Lecce“ atsiliko 1:2. Šeimininkams pavyko išplėšti lygiąsias – per teisėjo pridėtą laiką 91 min. pasižymėjo Marco Calderoni.
Iš Marijampolės kilęs E. Dubickas šiame sezone dažnai buvo registruojamas „Serie A“ rungtynėms, tačiau savo šanso sulaukė tik tą vakarą.
17-ą (11 taškų) vietą užimanti „Lecce“ 14-ame ture svečiuosis Florencijoje ir šeštadienį vakare žais prieš „Fiorentina“ (16 taškų, 10 vieta) ekipą.
Nuo 2017-ųjų rudens Lečės klubui atstovaujantis lietuvis pasidalino mintimis apie įsimintiną pirmadienio vakarą, debiutą ir savo situaciją „Lecce“ ekipoje.
– Kalbant apie debiutinį vakarą, į aikštę žengėte svarbiu momentu, kai komanda atsiliko 1:2, ar žinojote, kad sulauksite šanso mačo gale? Treneris gal įspėjo, kad būtumėte pasiruošęs?
– Įdomus faktas, kad rungtynės turėjo įvykti sekmadienį, bet dėl labai blogų oro sąlygų, labai lijo, mačą nukėlė į pirmadienį.
Šansas netikėtas, likus apie 10 minučių iki rungtynių pabaigos treneris išsiuntė žaidėjus apšilti, sakė būti pasiruošusiems.
Likus kelioms minutėms pasirinko mane. Neslėpsiu, jaudulio buvo, bet tai, manau, natūralu. Žengiau į aikštę norėdamas padėti komandai. Atsilikome 1:2, o varžovai žaidė mažumoje, strategas liepė baudos aikštelėje ieškoti kamuolio, laukti savo šanso, jei pavyks, užbaigti ataką. Kai pelnėme antrą įvartį, buvau pasiruošęs, esant reikalui, pakartoti komandos draugo smūgį, bet to neprireikė, M. Calderoni tiksliai kamuolį nukreipė į vartus.
Beje, prieš gerą savaitę ar dvi buvau susapnavęs savo debiutą „Serie A“. Galima sakyti, sapnas išsipildė.
Šeštadienį – mačas su „Fiorentina“ svečiuose, tikiuosi, vėl išbėgti į aikštę.
Juo labiau vienas puolėjas yra traumuotas, kitas – praėjusiame mače užsidirbo raudoną kortelę, šį turą praleis, tad esame keturi puolėjai, du žais, du atsargoje. Šansas yra ir tikiuosi jo sulaukti, esu pasiruošęs.
– Nuo sezono pradžios ne kartą buvote registruotas rungtynėms, bet vis likdavote atsargoje, ar sunku psichologiškai būti greta pirmosios komandos, bet taip ir nesulaukti progos?
– Žinoma, nelengva. Man ir pernai buvo tokia pat situacija, kai komanda žaidė „Serie B“ lygoje. Tiesiog nenuleidau rankų, kovojau dėl vietos ir laukiau savo šanso. Mūsų puolėjų komandoje išties daug, visi tikrai geri, belieka kantriai dirbti ir tikėti savo jėgomis.
O po pirmadienio, žinoma, geras jausmas, nors ir trumpai, prisidėjau prie komandos tikslų savo darbu aikštėje. Atsilikinėjome, pavyko išlyginti ir per likusį laiką dar turėjome šansą persverti rezultatą. Po mačo ekipos draugai pasveikino su debiutu.
– Gal aptarėte su ekipos strategu Fabio Liverani savo vaidmenį komandoje, ko treneris tikisi iš jūsų šiame sezone?
– Kalbėjau su treneriu, jis nori, kad aš įgyčiau kuo daugiau praktikos. Tikėtina, kad žiemą teks kažkur persikelti, būsiu išnuomotas žemesnės lygos komandai, kur galėsiu įgyti daugiau žaidybinės praktikos. Turiu žaisti ir būti pasiruošęs vėl prisijungti prie „Lecce“.
– Kaip galėtum apibūdinti F. Liverani, koks jis kaip treneris ir koks už aikštės ribų?
– Labai griežtas, galbūt jį palyginčiau su Šarūnu Jasikevičiumi. Kaip ir Šaras, mūsų strategas dėl kiekvieno epizodo nenustygsta vietoje, jei nesustabdysi kamuolio ar jį prarasi, sulauksi iš trenerio griežtų žodžių.
Per treniruotes taip pat negali būti kalbos apie kažkokį atsipalaidavimą, jei kas netaip, iškart spaudimo gausi.
– „Lecce“ klube esate nuo 2017-ųjų, matėte klubo žingsnius iš „Serie C“ iki aukščiausios lygos, kur glūdi komandos sėkmės paslaptis?
– Iš pradžių laimėjus „Serie C“ ir pakilus į aukštesnę lygą tikslas buvo joje išlikti. Viskas neblogai klostėsi, mūsų ekipos stiprybė buvo vieningas kolektyvas, jautėsi vienybė aikštėje, vienas už kitą kovojo, rezultatų kreivė šovė į priekį. Kilo klausimas kodėl gi nepakovojus dėl patekimo į „Serie A“? Matėme, kad galime ir tiesiog tai padarėme.
Per tą laiką keitėsi ne tik komanda, bet ir klubas, sąlygos jame. Patekus į „Serie A“ padarytas padarytas šuolis kokybės prasme lyginant su tais laikais, kai klubas varžėsi dar trečiame pagal pajėgumą čempionate.
– Šiame sezone net penkis kartus komanda rungtynes pabaigė lygiosiomis, ko pritrūkdavo, kad ekipa pergalingai užbaigtų mačus?
– Dar šiame sezone iš šešerių namų rungtynių nei karto nepavyko laimėti, arba lygiosios, arba pralaimėjimas. Vis pritrūkdavo kažko, kartais koncentracijos, kartais kovingumo visas 90 minučių. Lauksime pergalių.
– Ką palinkėtumėte gimtojoje Marijampolėje besitreniruojantiems vaikinams, kurie ateity taip pat norėtų žaisti Italijoje?
– Stebuklų nėra, palinkėčiau nepasiduoti, kovoti, tikėti savo jėgomis, kad tai galima pasiekti, vėliau atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Viskas yra įmanoma. Tik reikia nebijoti sunkiai dirbti.
– Kokią pats pradžią Italijoje prisimenate?
– Tik atvykus, žinoma, sunku buvo, iš pradžių jautėsi kalbos barjeras, buvo sunku suprasti, ko iš manęs treneriai reikalauja. Lečės klube dominuoja italų kalba, trenerių štabas – itališkas, žinoma, yra klube užsieniečių, bet iš jų reikalaujama, kad mokytųsi itališkai ir galėtų suprasti trenerių reikalavimus.
Su laiku supratau italų futbolo kalbą, vėliau įsivažiavau, dabar labai gerai aš čia jaučiuosi.
