Statusas – iki šiol neįteisintas
Penktadienį Lietuvos ir Slovakijos futbolininkai Trnavoje pratęs dviejų rinktinių pažintį. Tačiau kada ji užsimezgė: 2012 metais ar dviem dešimtmečiais anksčiau – 1992-aisiais?
Oficialūs tarptautiniai šaltiniai nurodo pirmąją datą. Lietuviai ir slovakai tuomet susikovė pasaulio čempionato atrankos varžybose ir abusyk išsiskyrė vienodais rezultatais 1:1.
Bet abiejų valstybių nacionaliniuose futbolo metrikuose įrašų yra daugiau.
1992-ųjų spalį Vilniuje ir po kelių mėnesių Dunaiska Stredoje Lietuva ir Slovakija žaidė dvejas draugiškas rungtynes, kurios nebuvo įtrauktos į tarptautinį kalendorių. Dėl paprastos priežasties: FIFA ir UEFA apie susitikimus buvo informuotos tik post factum.
Tai – akivaizdus taisyklių, liepiančių tarpvalstybinius nacionalinių rinktinių susitikimus suderinti iš anksto, pažeidimas. Todėl prieš 24 metus vykusių dvikovų statusas iki šiol yra neaiškus.
„Negalime jų laikyti tikromis tarptautinėmis rungtynėmis, nes oficialiai jos nevyko“, – DELFI teigė Slovakijos futbolo asociacijos (SFZ) atstovas Jurajus Čurny.
Bet aikštėje futbolas žaidžiamas buvo, ir tai ypatingai svarbu penktadienio lietuvių varžovams.
Liudininkų beveik nebeliko
Pasak J. Čurny, SFZ iki šių dienų neišliko nė vieno pirmųjų rungtynių su lietuviais amžininko, kuris prisimintų „oficialiai nevykusių“ akistatų užkulisius.
Lietuvos futbolo federacijoje (LFF) tebedirba Romas Pikčilingis – 67-erių veteranas, jo paties žodžiais, yra vyriausias LFF darbuotojas tiek amžiumi, tiek futbole sukauptu stažu.
Bet nors R. Pikčilingiui praeityje yra tekę eiti ir nacionalinės komandos administratoriaus pareigas, 1992-1993 metais mačų su slovakais organizavimu rūpinosi ne jis.
Tuometis LFF generalinis sekretorius Pranas Mieželis Anapilin iškeliavo prieš dvejus metus. Tad majonezo gamyba už federacijos lėšas praėjusiame dešimtmetyje išgarsėjęs Vytautas Dirmeikis – paskutinis liudininkas, galintis papasakoti, kokiomis aplinkybėmis Slovakijos futbolo rinktinės vardas pirmą kartą nuskambėjo pokario pasaulyje.
„Tos rungtynės buvo surengtos pažįstamų per pažįstamus. Ne visiškai viskas buvo daroma pagal įstatymus“, – interviu DELFI pripažino buvęs LFF prezidentas, vadovavęs federacijai 1992-2000 metais.
Aksominės skyrybos
1992-ieji buvo audringi metai tuometinėje Čekoslovakijoje.
Laimei, audros siautė parlamentiniuose debatuose, politinio elito sluoksniuose, žiniasklaidoje, bet ne miestų gatvėse kaip netolimuose Balkanuose, kur skilusios Jugoslavijos įpėdinėms iki šiol sunku išvalyti visą anuomet pralietą kraują.
„Aksominės skyrybos“ – taip pavadintas Čekoslovakijos suirimas į dvi nepriklausomas valstybes. Aksomo atspalvius jis paveldėjo iš taikios 1989 metų revoliucijos, kuomet Čekoslovakija atsikratė komunistinio Varšuvos pakto palikimo.
Nuo visuomenėje vyravo skirtingos nuotaikos, 1992-ųjų lapkritį priimta Konstitucinė pataisa įtvirtino artėjančią bendro čekų ir slovakų valstybingumo pabaigą. Oficialiai Praha ir Bratislava išsiskyrė 1993 metų sausio 1 d.
Bet Slovakijos futbolas savo nepriklausomybę deklaravo anksčiau nei politikai, ir tai padėjo padaryti lietuviai.
Sunkumus buvo patyrę ir lietuviai
Kaip pamena V. Dirmeikis, tarpvalstybinio draugiško mačo idėja kilo atsitiktinai.
LFF buvo pasirašiusi sutartį dėl rungtynių televizijos transliacijų teisių su Lichtenšteine registruota kompanija.
„Vienas jos vadovų buvo slovakas – toks Miklosas iš Bratislavos. Bendraujant su juo kažkaip išsirutuliojo mintis apie rungtynes tarp Lietuvos ir Slovakijos rinktinių. Tuo metu jie neturėjo nei su kuo, nei kur žaisti. Pasakiau: atvažiuokite pas mus ir sužaisime“, – DELFI pasakojo V. Dirmeikis.
1992-aisiais savarankiška Slovakija dar nebuvo susikūrusi, tad nebuvo kalbos ir apie UEFA bei FIFA pripažinimą. Pirmoji tai padarė 1993-aisiais, antroji – dar po metų.
Tad įprasta tvarka rungtynės tarp lietuvių ir slovakų įvykti negalėjo.
„Buvo visokių niuansų: FIFA ir UEFA nelabai mėgsta tokių rungtynių. Bet visas kliūtis įveikėme, apėjome aplinkiniais keliais ir sužaidėme su slovakais. Leidimo net neprašėme, nes žinojome, kad jo negausime. FIFA ir UEFA pranešėme tik tada, kai rungtynės jau buvo įvykusios“, – prisiminė tuometis LFF vadovas.
Anot jo, lietuviai puikiai suprato slovakų problemas, nes patys tik neseniai buvo jas išsprendę.
Lietuvos narystė tarptautinėse futbolo organizacijose buvo atkurta 1992 metais, tad pirmąsias draugiškas rungtynes po pusę amžiaus trukusios okupacijos nepriklausomos Lietuvos rinktinė su Gruzija taip pat žaidė panašiomis aplinkybėmis.
„Mums patiems pradžioje irgi kildavo panašių sunkumų, niekas neleisdavo žaisti tarpvalstybinių mačų. Kol patys neatsistojome ant kojų, ir Maskva stengdavosi visaip sutrukdyti“, – pasakojo V. Dirmeikis.
Per vakarienę liejosi padėkos
Kadangi rungtynės su slovakais neturėjo jokio statuso, pasikviesti arbitrų iš užsienio jų organizatoriai negalėjo.
Tad „Žalgirio“ stadione mačui vadovavo lietuvis Sergejus Sliva.
Nebuvo kaip ir surinkti stipriausių Lietuvos rinktinės žaidėjų, atstovaujančių užsienio klubams. Bet tai, pasak V. Dirmeikio, nekėlė didelių rūpesčių.
„Visur vyko čempionatai, dėl to slovakams buvo sunku rasti priešininkų draugiškoms rungtynėms. Juk klubai neprivalėjo išleisti žaidėjų į neoficialų mačą. Bet mes turėjome du sąrašus – „A“ ir „B“, iš kurių parinkdavome reikiamą futbolininkų skaičių. Ir į Braziliją (1996 metais Lietuvos rinktinė išvykoje 1:3 pralaimėjo tuomečiams pasaulio čempionams – DELFI) važiavo antra sudėtis – kai neišleisdavo užsienio klubai, žaisdavo „vietiniai“. Dėl to visuomet turėdavome platų „apšaudytų“ futbolininkų ratą“, – kalbėjo buvęs LFF prezidentas.
Tąkart garsiausi šeimininkų gretose buvo vartininkas Gintaras Staučė, gynėjai Andrėjus Tereškinas ir Virginijus Baltuškinas, saugas Stasys Danisevičius. Atakų smaigalyje žaidė Vaidotas Šlekys ir Eimantas Poderis.
Prieš Algimanto Liubinsko auklėtinius išsirikiavo naujai susibūrusios slovakų pajėgos, kurioms mačas turėjo būti labai emocingas: prieš jo pradžią nuskambėjo himnai, plevėsavo vėliavos – savąją slovakai atsivežė patys.
Tribūnose nuotaikos buvo žymiai ramesnės: jei rungtynių protokolas nemeluoja, rudenišku oru į „Žalgirio“ stadioną susirinko tik 500 žiūrovų.
„Pamenu, kad rungtynės buvo blankios, nuobodokos. Žaidė ne visi geriausi, buvo „rudeninis“ futbolas. Ir slovakai kažkuo labai nesublizgėjo“, – DELFI pasakojo futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas, stebėjęs istorines slovakams rungtynes „Žalgirio“ stadione.
Svečiai laimėjo, o vienintelį dvikovos įvartį po greitos atakos pelnė Julius Šimonas. Bet rezultatas nebuvo pagrindinis dalykas.
„Rungtynių baigtis ne tiek jau ir domino. Dėl to ir sutarėme, kad Vilniuje ir Slovakijoje teisėjaus savi – suteikėme vieni kitiems visišką pasitikėjimą. Tos rungtynės buvo mūsų draugiškumo gestas.
Padėjome slovakams, ir jie buvo labai patenkinti. Atskrido pilnas lėktuvas, visa delegacija. Visi buvo pakylėti, džiaugsmingai nusiteikę, vis plekšnojo per petį. Mums tai jau nebuvo pirmos rungtynės, buvome pripratę, o slovakai jautė euforiją. Po rungtynių rengėme bendrą vakarienę, kurios metu jie nenustojo visaip dėkoti, žadėjo, kad liksime draugais visiems laikams“, – atsiminimais dalinosi V. Dirmeikis.
Slovakai buvo ištroškę futbolo
Draugystė prasitęsė po penkių mėnesių – 1993 metų kovą, kai lietuviai atvyko į Slovakiją žaisti atsakomųjų draugiškų rungtynių.
Nors dvikovos protokole įrašyta, kad Dunaiska Stredoje akistatą stebėjo 2 tūkst. žiūrovų, buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas Ričardas Zdančius pamena ką kita: pasak jo, 9 tūkst. vietų turintis stadionas buvo beveik pilnas.
„Matėsi, kad slovakams tai – ypatingos rungtynės, nes žmonių stadione buvo daug“, – DELFI teigė R. Zdančius.
Mačas netoli sienos su Vengrija esančioje Dunaiska Stredoje išties nebuvo eilinis: savos publikos akivaizdoje atgimusi Slovakijos rinktinė pasirodė pirmą kartą.
1992-ųjų vasarą Jozefo Jankecho treniruojami slovakai dar buvo nukakę į Kiniją, kur, toliau nuo tarptautinių organizacijų akių, sužaidė du draugiškus mačus su vietos komanda ir Rumunija.
Bet namuose Slovakijos rinktinė paskutinį sykį buvo rungtyniavusi 1943 metais – tuomet ekipa atstovavo nacistinės Vokietijos satelitiniu dariniu laikytai vadinamajai pirmajai Slovakijos respublikai, gyvavusiai tik šešerius metus.
Ryšius išsaugojo treneris
Lietuvos futbolininkai į Slovakiją atvažiavo autobusu ir įsikūrė svečių namuose, kurie komforto lygiu priminė tuometinę lietuvių namų bazę Vilniaus pašonėje. Per treniruočių stovyklas žaidėjai gyvendavo poilsiavietėje netoli Antavilių, kurioje tik retkarčiais pasitaikydavo karšto vandens, o šaltuoju metų laiku miegoti tekdavo apsiklojus penkiomis antklodėmis.
Nepaisant to, sekėsi lietuviams geriau nei Vilniuje.
Slovakai du kartus buvo išsiveržę į priekį. Bet abusyk rezultatą lygino R. Zdančius, pasižymėjęs smūgiais nuo 11 m žymos.
„Tikrai buvo neblogos rungtynės – bent jau man. Tą dieną smūgiavau kaip velnias, todėl komanda man patikėjo mušti abu baudinius“, – juokėsi buvęs saugas.
Rungtynės baigėsi rezultatu 2:2. Po jų, nepaisant šventinės atmosferos, pasimėgauti slovakų vaišingumu lietuviams neteko – rinktinė išskubėjo į Lenkiją, kur jau kitą dieną žaidė dar vienas draugiškas rungtynes su lenkais (1:1).
Nepaisant nusiteikimo „likti draugais visiems laikams“, vėliau ryšiai su slovakais nutrūko. Pasak V. Dirmeikio, tiesiog dviejų šalių į vieną grupę nebesuvesdavo pasaulio ar Europos čempionatų atrankos burtai.
Beje, 1994 metų pasaulio čempionato kvalifikacijoje dar dalyvavo jungtinė Čekoslovakijos komanda – pirmas oficialias rungtynes slovakai sužaidė tik vėliau sekusiame žemyno pirmenybių atrankos cikle.
Tiesa, užmegztas pažintis išsaugojo ir vėliau jomis pasinaudojo A. Liubinskas – į Slovakiją stovyklauti tarpsezoniu vykdavo jo treniruojami Lietuvos klubai.
Primename, kad pasaulio čempionato atrankos F grupės rungtynės tarp Slovakijos ir Lietuvos Trnavoje prasidės penktadienį, 21.45 val.
