aA
Pasibaigus 2016-ųjų Lietuvos futbolo sezonui per jo uždarymo iškilmes viešbučio „Vilnius Grand Resort“ iškilmių salėje buvo paskelbti geriausieji šių metų šalies futbolininkai.
© Reuters/Scanpix

Lietuvos futbolo federacijos (LFF) surengtus rinkimus, kuriuose balsuoti galėjo kiekvienas norintysis, laimėjo 25 metų Lietuvos rinktinės kapitonas, Balstogės „Jagiellonia“ (Lenkija) futbolininkas Fiodoras Černychas.

Maskvoje gimęs žaidėjas aplenkė antroje vietoje likusį 31-erių metų Olandijos „Den Haag“ vartininką Ernestą Šetkų ir trečią vietą užėmusį 26-erių metų Vokietijos „Bochum“ saugą Arvydą Novikovą.

Rinkimuose dalyvavo apie 6 tūkstančiai balsuotojų, jie turėjo nurodyti tris geriausius futbolininkus iš septynių LFF trenerių tarybos parinktų kandidatų.

Vienas „Jagiellonia“ lyderių savo karjerą pradėjo nuo gatvės futbolo, o pirmasis jo perėjimas iš vieno trenerio pas kitą kainavo du futbolo kamuolius.

Vėliau paaugliui teko ilgai įkalbinėti mamą, kad sutiktų pakeisti jo pilietybę iš Rusijos į Lietuvos.

F. Černychas į užsienį išvyko nesužaidęs nė vienų rungtynių A lygoje. Tiesiai iš žemesnės lygos Vilniaus „Granito“ – į Baltarusijos aukščiausios lygos Mogiliavo „Dnepr“, kuriame praleido ketverius metus (neskaitant metų, kai buvo paskolintas Navapolacko „Naftan“).

Baltarusijoje radęs gyvenimo draugę Valeriją, vėliau kartu su ja persikėlė į Lenkiją: iš pradžių – į Lenčnos „Gornik“, po to – į „Jagiellonia“.

Lietuvos rinktinėje F. Černychas yra sužaidęs 29-erias rungtynes ir įmušęs aštuonis įvarčius. Tris įvarčius iš rinktinės įmuštų penkių jis pelnė per pastarąsias ketverias pasaulio čempionato atrankos rungtynes.

– Ar jums pačiam šis sezonas buvo geriausias? – paklausėme F. Černycho.

– Tikriausiai taip. Ir Lenkijoje labai gerai sekasi – mano komanda pirmauja čempionate, ir įvarčius sekasi mušti, ir rinktinei neblogai ėjosi šiemet. Matyt, galiu sakyti, kad tai yra geriausias mano sezonas iki šiol.

– „Jagiellonia“ nėra didžiausias Lenkijos klubas. Kokia jo sėkmės priežastis?

– Užpernai „Jagiellonia“ užėmė trečiąją vietą ir daug žaidėjų išpardavė. O pernai į komandą buvo surinkti tikrai neblogi nauji futbolininkai. Tik pernai mums dar nelabai sekėsi – gal dar ne visi žaidėjai iki galo suprato, ko iš jų nori treneris, gal trūko susižaidimo. Užtai šiemet viskas tikrai gerėja. Galbūt dėl to, kad labai daug reiškia „Jagiellonia“ treneris Michałas Probierzas. Iš tiesų jis man labai panašus į Lietuvos rinktinės trenerį Edgarą Jankauską – motyvuojantis, turintis savo viziją, treneris, kurio komandoje įdomu žaisti. „Jagiellonia“ surinktas geras jaunimas, komanda pasipildžiusi ir vyresniais žaidėjais. Toks lydinys gal ir yra sėkmės priežastis.

– Galbūt ir „Jagiellonia“ braižas panašus į Lietuvos rinktinės?

– Panašus nebent taktika ir treneriais. Tuo, kad abu nori siekti aukščiausių tikslų, turi savo požiūrį į futbolą.

– Ar nejaučiate diskomforto, kad klube žaidžiate kaip puolėjas, o rinktinėje – kaip krašto saugas?

– Ne. Aš visą gyvenimą žaidžiau krašto saugo pozicijoje, tik atvažiavusį į Lenčnos „Gornik“ treneris mane išbandė kaip puolėją. Sekėsi neblogai, mušiau įvarčius ir į „Jagiellonia“ patekau kaip puolėjas. Nors negaliu sakyti, kad čia esu vien puolėjas. Gal pusę rungtynių užimu krašto saugo poziciją. O man ir ten, ir ten rungtyniauti patinka.

– Atsiimdamas geriausiojo Lietuvos futbolininko prizą, sakėte nesitikėjęs jo šiemet. Ką jūs pats būtumėte rinkęs geriausiu šalies metų futbolininku?

– Manau, buvo daug kandidatų. Kad ir Ernestas Šetkus. Jam šiemet geri metai. Ir Olandijoje puikiai žaidžia, ir gelbėjo mūsų rinktinę. Beje, aš žinau, kad Lietuvoje niekas nerenka geriausio žaidėjo iš Lietuvos čempionato. Bet man metų atradimas buvo Mantas Kuklys. Ir Lietuvos čempionate jis labai gerai šiemet atrodė, ir rinktinėje. O tai, kad išrinko mane, – visos komandos nuopelnas. Žmonės daugiausia prisimena įvarčius, kuriuos man pavyko įmušti.

– Rinktinės rezultatus galima vertinti dvejopai. Jie lyg ir neblogi, bet Vilniuje su slovėnais ir Glazge nepavyko laimėti, praleidus išlyginamuosius įvarčius paskutinėmis minutėmis. Labiau didžiuojatės pasiektu rezultatu ar gailitės to, kas buvo čia pat, bet ko pasiekti nepavyko?

– Pradėkime nuo to, kad mažai kas tikėjosi, mus pasieksiant bent tokius rezultatus. Bet kai prisimeni, kad pirmavome 2:0 ir paskutinėmis sekundėmis praleidome išlyginamąjį įvartį, vėliau škotai išlygino paskutinėmis minutėmis, tai tikrai gaila tų taškų. Ką jau padarysi, galime pasidžiaugti tuo, kad tose rungtynėse bandėme žaisti tikrą futbolą ir tai mums neblogai sekėsi. Kad žengėme žingsnį į priekį. Ir labai tikiuosi, kad žingsniuosime į priekį ir toliau. O mūsų rezultatai gerės taip pat, kaip žaidimas.

– Ar ši Lietuvos rinktinė gali pasiekti tokį lygį, kad kada nors žaistų Europos ar pasaulio čempionato finaliniame etape?

– Manau, tai priklausys nuo mūsų. Į šių metų Europos čempionatą patekę islandai parodė, kad viskas įmanoma, jeigu kovosi ir viską atiduosi per kiekvienas rungtynes. Kad nieko nėra neįmanoma, savo laiku parodė ir latviai, patekę į Europos čempionatą. Kodėl gi ne? Manau, mes turime tikrai neblogų galimybių – prieš akis daug rungtynių ir, jei žaisime tokį pat futbolą, kokį žaidėme su škotais ir slovėnais, tikrai galime pakovoti dėl antrosios vietos ir patekti į pereinamąsias rungtynes.

– Ar Lietuvos čempionate gali išaugti aukšto lygio žaidėjas? Ar geriems futbolininkams vertėtų kuo greičiau keliauti į užsienį, kaip padarėte jūs?

– Man sunku lyginti, nes pats A lygoje nesu žaidęs. Spręsti galima nebent pagal tai, kad dauguma dabartinės Lietuvos rinktinės žaidėjų jauni išvyko į užsienį. Todėl, manau, galbūt geriau jaunam išvykti į kokią nors futbolo šalį ir bandyti karjerą daryti tenai.

– Stebite Lietuvos čempionatą?

– Aišku. Žiūriu draugų rungtynes.

– Koks atrodo jo lygis, palyginti su Lenkijos ar Baltarusijos pirmenybėmis?

– Manau, kad mūsų pirmaujančios komandos tikrai galėtų pakovoti su kai kuriomis Baltarusijos komandomis. Baltarusijos čempionatas pajėgumu nusileidžia Lenkijos čempionatui, bet, manau, „Trakai“ ar „Žalgiris“ galėtų pakovoti ir čia. Tai nėra silpnos komandos, jos yra Lenkijos Ekstraklasos lygio.

– Kas nors klube žino, kad esate geriausias Lietuvos futbolininkas? Sulaukėte sveikinimų iš komandos draugų?

– Pasveikino. Ir komanda, ir treneris. Žinią priėmė džiugiai. Tikrai buvo malonu. Treneris leido surengti komandai vakarienę. Norisi atsidėkoti komandos draugams iš „Jagiellonia“. Taip pat kada nors vėliau reikės surengti vakarienę ir Lietuvos rinktinei. Esu labai dėkingas abiejų komandų žaidėjams už tai, ką nuveikėme kartu, ir už tai, kad su jų pagalba gavau tokį titulą.

– Daugiau geriausių savo šalių futbolininkų klube „Jagiellonia“ nėra?

– Estas Konstantinas Vassiljevas prieš kelerius metus buvo geriausias Estijos futbolininkas.

– Jūs gimėte Maskvoje, bet augote Vilniuje. Kodėl taip susiklostė gyvenimas?

– Senelis buvo SSRS kariškis. Jis turėjo šešis vaikus. Ir keliavo po visą SSRS. Lietuvoje jam suteikė butą ir jis čia apsistojo. Vėliau mano mama su vyresniais broliais išvažiavo į Maskvą. Ji – mokytis, dėdės – dirbti. Maskvoje mama susipažino su tėvu, iškėlė vestuves. O vėliau išsiskyrė. Ir jau su manimi grįžo iš Maskvos pas senelį į Vilnių. Žodžiu, kažkiek giminių liko Maskvoje, kažkiek gyvena Lietuvoje.

– Vilniuje adaptuotis nebuvo labai sunku?

– Kiek pasakojo mama, tai pirmaisiais metais man buvo sunku, o po to apsipratau. Kieme buvo rusų, lenkų, lietuvių. Patekęs į tokią aplinką mažas vaikas greitai kalbų pramoksta. Išmokau ne tik lietuvių, bet ir iš dalies lenkų kalbos.

– Augote Šeškinėje, tad ką bendra turėjote su Naujosios Vilnios „Granito“ klubu? Jūs ten pradėjote lankyti futbolą?

– Tikrai ne. „Granitas“ buvo kur kas vėliau. Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos žaidžiau šioje komandoje antrojoje lygoje. Iš pradžių žaidžiau kiemo krepšinį ir kiemo futbolą. Vienas tų vaikų, su kuriais leidau laiką, pasiūlė pabandyti sportuoti su treneriu, kuris treniravo vienos gatvės vaikus. Tačiau mano metų grupės nebuvo ir man teko treniruotis ir rungtyniauti su ketveriais metais vyresniais vaikais. Po to, kaip juokauja treneris Nikolajus Pupkinas, jis nusipirko mane iš trenerio Dovydo Morkaus už du futbolo kamuolius. Tai štai toks mano pirmas perkėlimas, kai buvau tik šešerių. Pas N. Pupkiną „Rotalyje“ žaidžiau metais vyresnių vaikų komandoje. Tiesa, vėliau pradėjau ir žaisti, ir treniruotis dar ir savo amžiaus komandoje. Kai būdavo laisva diena, eidavau pas kitą trenerį. Taip ir prabėgo visa mano vaikystė, paauglystė.

– Vaikystėje turėjote Rusijos pilietybę. Kodėl pasikeitėte į Lietuvos?

– Kai man buvo 13 ar 14 metų, treneris Genadijus Davidsonas pasakė, kad mane nori matyti Lietuvos rinktinė. Tik tam reikia turėti Lietuvos pilietybę. Tam, kad pasikeistum pilietybę, neturėdamas 16 metų, reikia gauti tėvų leidimą. Žadėjau, kad tai man bus tik į naudą ir mamos išprašiau. Dvejus metus truko pilietybės keitimo procesas. O kai ją pasikeičiau, rinktinei tapau nebereikalingas. Tik 18 metų mane vėl pakvietė į rinktinę. Prieš išvažiuojant į Baltarusiją. Kai žaidžiau „Granite“. Ir nuo tada esu kviečiamas į visas rinktines.

– Ar turėjote futbolininko idealą vaikystėje?

– Brazilą Ronaldo. Jis mušdavo daug gražių įvarčių ir man labai patiko.

– Jūsų draugė Valerija – iš Baltarusijos. Kur dabar yra jūsų namai? Vilniuje? Balstogėje? O gal Mogiliave?

– Ne, namų nepakeisi. Vilniuje išaugau, Vilniuje mano šeima, mano draugai. Ir kai baigsiu karjerą, norėčiau gyventi Vilniuje.

– Lietuva, Baltarusija ir Lenkija? Ar stipriai skiriasi šios trys šalys? Žmonių gyvenimu, jų požiūriu į futbolą?

– Kiekviena šalis yra skirtinga. Lietuva nėra futbolo kraštas. Futbolą čia žiūri mažai žiūrovų. Bet esame europietiška šalis. Vilnius gražus miestas, jame daug įvairių pramogų. Baltarusijoje futbolą mėgsta. Gal stadione lankosi ir ne tiek daug žmonių, bet, kitaip nei pas mus, ten kiekvienas miestas turi stadioną, futbolo bazę. Vis dėlto pats Mogiliavas ne ką pasikeitė nuo SSRS laikų. Naujų pastatų daug nerasi ir iš viso Baltarusija sudaro sovietiškos šalies įspūdį. Lenkija, palyginti su ja, – kaip dangus ir žemė. Futbolo prasme čia yra viskas. Ir naujų stadionų, ir 10-20 tūkst. žiūrovų. Futbolas šioje šalyje prilygsta religijai.

Įsivaizduokite – Balstogėje jau darželiuose vaikus moko „Jagiellonia“ himno. Visas miestas čia gyvena futbolu, juolab kad esame vienintelė pajėgi sporto komanda visame mieste. Europietiškumu Lenkija panaši į Lietuvą ir visiškai nepanaši į Baltarusiją.

– Balstogės gatvėse žmonės jus atpažįsta?

– Balstogė nėra labai didelis miestas, bet gyvena futbolu. Ir gatvėse labai dažnai manęs prašo parašo ar kartu nusifotografuoti. Su „Jagiellonia“ dažnai važiuojame į mokyklas, visokias akcijas.

– Lenkijos futbolo sirgaliai garsūs savo chuliganiškais išpuoliais. Per jūsų rungtynes niekas nebėgiojo po aikštę, bandydamas nuplėšti priešininkų vėliavą?

– Ne. Mes turime visokių rūšių gerbėjų, bet tokių dalykų neteko pastebėti. Pernai kelis kartus jie pažėrė kritikos po rungtynių, bet dažniausiai mus palaiko ir jokių incidentų nebūna.

– Kur skaniausias maistas? Lietuvoje, Baltarusijoje ar Lenkijoje?

– Visur valgau vienodai, nes gamina Valerija... Tiesą sakant, mėgstu pavalgyti ir visose trijose šalyse yra tikrai skanių patiekalų, kuriuos verta išbandyti ir kuriuos aš mėgstu.

– Vilniuje gyvenote savo namuose. O Baltarusijoje ir Lenkijoje skiriasi gyvenimo sąlygos?

– Mogiliave gyvenau nuo sovietų laikų išlikusioje vaikų stovykloje. Ten buvo valgykla ir visur spartietiškos sąlygos. Žiemą būdavo šalta, neišeidavo įsijungti elektrinio radiatoriaus, nes nuolat išmušdavo elektros saugiklius. Tekdavo ir su drabužiais miegoti, buvo visokių „linksmybių“. Stovykla – vidury miško ir, jei nori nuvykti į miestą, reikia eiti tris kilometrus mišku iki arčiausios autobusų stotelės ir dar 20 km dardėti juo. Juokingas buvo gyvenimo tarpsnis. Bet tie nepatogumai tada man nelabai rūpėjo. Viską nustelbdavo noras žaisti futbolą, tapti geru futbolininku. Žaidžiau, treniravausi sukandęs dantis. Ir tai man išėjo į gera. Lenkijoje kitaip. Čia viskas pritaikyta futbolininkui. Klubas duoda butą, mašiną ir viską, ko reikia. Tau lieka treniruotis ir žaisti futbolą.

– Automobilį klubas paskolina?

– Jeigu tau jo reikia – taip. Šiaip dar futbolininkai dažnai čia turi nuolaidų ką nors pirkdami. Lietuvoje, net būdamas rinktinės narys, to neįsivaizduoju. O Balstogėje bet kuriam „Jagiellonia“ futbolininkui bet kuriame automobilių salone padarys 25 procentų nuolaidą. Nes, anot salonų savininkų, futbolininkas daro reklamą jų salonui.

– Ar turite laisvalaikio ir ką veikiate, kai jo atsiranda?

– Šiek tiek laisvalaikio turiu. Vakarais kartais išeiname pavakarieniauti į miestą. Tie, kurie kalba rusiškai: aš, K. Vassiljevas, du ukrainiečiai, jų šeimos, draugės. Toks yra mūsų keturių šeimų būrelis. O kartais ir su lenkais ar kitais legionieriais išeiname į miestą ar pas ką nors namuose susirenkame.

– Į rungtynes svečiuose „Jagiellonia“ keliauja autobusu?

– Taip. Ir esame klubas, keliaujantis daugiausia iš visos Ekstraklasos. Mums visos išvykų rungtynės, išskyrus Varšuvoje, toli. Kartais autobusu keliaujame ir po dešimt valandų. Kai pernai sausį žaidėme Vilniaus „Sportimoje“ draugiškas rungtynes su „Žalgiriu“, važiavome per Kauną ir nuo jo ne greitkeliu, o kažkokiais aplinkkeliais. Treneris taip išvyką suorganizavo specialiai. Tam, kad priprastume prie ilgų kelionių.

– Atvykę į tolimą tašką jūs nenakvojate viešbutyje? Iš karto tą pačią dieną ir žaidžiate?

– Ne. Išvykstame prieš dieną, ryte. Pakeliui kur nors pasitreniruojame, pavalgome ir keliaujame toliau. Vakare būname paskirties vietoje. Pernakvojame viešbutyje, kitą dieną sužaidžiame ir važiuojame atgal.

– Sakėte, lenkų kalbos pramokote vaikystėje. Ar to užteko, atvažiavus į Lenkiją?

– Tiesą sakant, nelabai. Paaiškėjo, kad Vilniuje vartojama lenkų kalba tėra rusų ir lenkų kalbų mišinys. Aš prisiminiau žodžius, girdėtus iš Vilniaus lenkų, bet, kai juos kartojau, Lenkijos lenkai manęs nesuprato. Teko visų prašyti, kad su manimi kalbėtų ne angliškai, o lenkiškai, kad greičiau išmokčiau. Kalba labai svarbus dalykas. Kai atvažiuoji į svetimą šalį ir bandai išmokti vietos kalbos, visa komanda į tave kitaip žiūri. Po trijų, keturių mėnesių lenkiškai kalbėjau laisvai, dalinau interviu ir dabar neturiu jokių problemų dėl bendravimo.

– Ar žaidimas „Ekstraklasa“ lygoje – galutinis F. Černycho tikslas? Ar tikitės patekti į stipresnį čempionatą?

– Esu dėkingas Dievui, kad jis man davė galimybę žaisti tokioje komandoje kaip „Jagiellonia“. Daug futbolininkų neturi ir tokios galimybės. Taip, tai priklauso ir nuo manęs. Jeigu gerai žaisiu, mušiu įvarčius, galbūt pritrauksiu kokio nors stipresnio Lenkijos ar užsienio klubo dėmesį ir išvažiuosiu. O jei ne, tai man ir čia neblogai ir visai norėčiau čia likti.

– Koks vis dėlto jūsų svajonių klubas?

– Dauguma sakytų „Real“, „Barcelona“ ar koks kitas „Premier“ lygos klubas. Bet aš esu realistas. Aišku, nesu kvailelis, ir, jeigu man kas nors pasiūlytų sutartį kažkuriame tų klubų, žinoma, važiuočiau negalvodamas. Bet vieną klubą aš mėgstu nuo mažens. Nuo tada, kai dėdė dar Maskvoje nusivedė į vietos „Lokomotiv“ rungtynes. Labai man tai patiko ir sirgau už tą komandą nuo vaikystės. Jeigu kada nors galėčiau pasirašyti sutartį su „Lokomotiv“, išsipildytų mano vaikystės svajonė.

– Kaip susipažinote su Valerija?

– Žaidžiau vienoje komandoje su jos broliu. Tada buvau traumuotas, sėdėjau tribūnoje. Ji į stadioną atėjo su brolio žmona. Taip pažintis ir užsimezgė.

– Ar dažnai tenka vykti pas Valerijos tėvus į Baltarusiją?

– Dabar labai retai. Dažniau jie atvažiuoja. Kartais Valerijos tėvai atvažiuoja į Vilnių pas mano tėvus, šeimų santykiai geri.

– Gal esate numatę, kada vestuvės?

– Draugauti pradėjome, kai buvome dar labai jauni. Dabar jau daug laiko prabėgo. Tad apie tai jau po truputį pradedame galvoti. Nors kol kas dar labai neskubame.

– O kaip dėl vaikų?

– Manau, viskas susiję. Kai jau planuosime, tai pagalvosime ir apie vestuves, ir apie vaikus. Tai tikriausiai bus greitai. Aš manau, kad, norint sukurti šeimą, reikia turėti pagrindą. Dabar nusipirkome Balstogėje butą. Pamatai po kojomis yra. Tad laikas ir apie tai pagalvoti.

– O šeima? Domisi jūsų rezultatais?

– Žinoma. Ir ne tik mama su broliu. Kaip jau sakiau – mama turėjo daug brolių, tad aš turiu daug giminių. Daugiausia Lietuvoje, šiek tiek – Rusijoje. Ir mūsų visų santykiai labai šilti, vieni kitais domimės, vieni kitiems padedam. O pati mama išvažiavo į Olandiją, ketveriais metais jaunesnis brolis Ruslanas žaidžia ledo ritulį Ispanijoje...

– Ispanijoje?

– Negirdėjote? Juk tai stipriausias ledo ritulio čempionatas pasaulyje (juokiasi). O jei rimtai – taip jau jam išėjo atsidurti tenai. Iš pradžių baigė ledo ritulio akademiją Vilniuje. Tad jam reikėjo arba kažkur išvažiuoti, arba žaisti su mėgėjais. Kažkoks agentas jam parašė, kad yra galimybė išvažiuoti į JAV, į tenykštę ledo ritulio akademiją. Reikėjo sumokėti pinigus, kad jis ten metus treniruotųsi, žaistų ir gyventų. Aš tada jau žaidžiau Lenkijoje ir galėjau sau leisti sumokėti tą sumą. Paklausiau brolio – ar jis nori žaisti ledo ritulį. Jis labai norėjo. Dvejus metus praleido JAV. Pirmus metus mokėjo už mokslą, o antrus jau mokėti neteko – jo labai reikėjo vietos komandai ir jam jau nebereikėjo mokėti.

– Ar mama pasveikino, kai jus paskelbė geriausiu Lietuvos futbolininku?

– Mama buvo labai laiminga. Ir pagaliau ji pripažino, kad pilietybę pakeičiau ne veltui.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvos futbole – kuriozinis įvartis į savo vartus ir sensacingas rezultatas epizodo įrašas (14)

Lietuvos I lygoje labai netikėtai nutrūko devynerių iš eilės nepralaimėtų čempionato lyderio...

„Real“ dėl ūmaus apendicito mėnesiui prarado vieną iš savo žvaigždžių

Madrido „Real“ klubas maždaug mėnesį turės verstis be 26-erių metų saugo Isco ....

Buvęs Italijos rinktinės puolėjas – dopingo kontrolės tinkluose

Giuseppe Rossi turi problemų su dopingo kontrole. 31-erių futbolininko organizme rasta...

Messi pirmą kartą balsavo už Ronaldo, Ronaldo už Messi – ne apklausa

Geriausio pasaulio futbolininko rinkimuose nutrūko ištisus dešimt metų trukusi Cristiano Ronaldo...

Ar „Trakai“ prikiš favoritams pagalių į ratus? (1)

Lietuvos futbolo A lygoje jau yra sužaistos vienerios 26-ojo turo rungtynės, o antradienį bei...

Top naujienos

Kodėl legendinis Sergejus Bubka savo sunkiausią pergalę atšventė Vilniuje su krepšininkais? interviu

Lietuvoje rugsėjo pradžioje viešėjęs ir kartu su buvusios SSRS krepšinio rinktinės nariais...

Netikėti paramos būstui rezultatai: išsikelti į regioną panoro šimtai miestiečių kreiptis dar nevėlu (31)

Regionų atgaivinimas ir emigracijos mažinimas – tokie yra pagrindiniai paramos jaunų šeimų...

Šių dalykų Ušackas dabar nenorėtų prisiminti: Pavilionis priminė jo kalbas apie Rusiją Priežiūros komitetas įspėjo Pavilionį  (173)

Savo ketinimų dalyvauti prezidento rinkimuose atsisakęs parlamentaras Žygimantas Pavilionis...

Lauko reklama sukėlė didžiulį pasipiktinimą: ar tai butai naktinėms plaštakėms? (11)

Nekilnojamojo turto vystytojai ieško pačių įvairiausių reklamos sprendimų, kad tik patrauktų...

Sinoptikų prognozė – be šviesių akimirkų: rytoj ryte pasiruoškite gramdyti ledą (36)

Sinoptikė Izolda Marcinonienė perspėja, kad ateinanti naktis gali atnešti dar didesnių...

Stilistė atsakė į subtilų klausimą: ar padoru po drabužiais nesegėti liemenėlės? (1)

Stilistė Viktorija Šaulytė sostinėje vykusiame mados renginyje dalijosi stiliaus patarimais ir...

Bogušienė kirto ministerijai: turime išsaugotą susirašinėjimą, po kurio ir margarinas virto sveiku produktu papildyta SAM komentaru (189)

Maisto technologė Raminta Bogušienė antradienį išplatino spaudos pranešimą, kuriame kaltina...

Italas lietuviams išdavė skaniausio pesto receptus (2)

Genujiečiai jau daug metų stengiasi, kad ryškiai žalias ir kvapnus bazilikų padažas patektų į...

Donore tapusi Vida: atiduodi inkstą ir gauni sveiką normaliai gyvenantį žmogų (1)

Tai sako Vida Svetlikauskienė, padovanojusi inkstą savo vyrui. Žmonėms labai sunku apsispręsti...