Pati pradžia nebuvo lengva, tačiau įsibėgėjęs A. Kalermo tapo tuo „valytoju“, kuris stipriai prisidėjo prie to, kad „Riteriai“ antrą kartą šiame sezone aikštę paliktų nepraleidę įvarčio. Atrodė, kad sėkmingi epizodai motyvuoja patį futbolininką ir kuo toliau, tuo labiau jis mėgavosi tuo, ką daro.
Apskritai, jei sutiktumėte Akselį gatvėje, realu, kad pamatytumėte jį besišypsantį. Nepaisant sunkių traumų, kurios lydėjo per jo trumpą karjerą, futbolininkas išlieka pozityviai nusiteikęs. Kaip pats sako, tuo stengiasi užkrėsti ir kitus.
„Nenoriu negatyvo savo aplinkoje, dėl to tiek futbolo aikštėje, tiek gyvenime į viską stengiuosi žiūrėti paprastai. Kaip žmogus esu ramus, atsipalaidavęs ir, manyčiau, malonus“, – apie save kalbėjo „Riterių“ naujokas.
„Kai dar buvau vaikas, turėjau pakankamai nemalonių patirčių, kurios ir išmokė gyventi teigiamai. Su šeima daug kartų kraustėmės, nuolat turėjau keisti mokyklas, draugus bei futbolo komandas. Sulaukęs šešiolikos, pirmą kartą vienui vienas išvykau į užsienį. Susidūriau su nemažai sunkumų, kurie vėliau mane padarė stipresnį kaip asmenybę, leido matyti pasaulį kupiną įvairių galimybių“, – pasakojo A. Kalermo.
Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, futbolas nėra populiariausia sporto šaka, tačiau Akseliui tai niekada nebuvo svarbu. Ledo ritulio taip ir neišbandęs „Riterių“ naujokas nuo mažumės mėgavosi stebėdamas brazilo Ronaldo ir buvusio Vokietijos rinktinės vartininko Oliverio Kahno žaidimą, tad nedvejodamas nusprendė ir pats siekti futbolininko karjeros.
„Stebėdamas O. Kahną, aš norėjau būti kaip jis, todėl nusprendžiau būti vartininku. Vėliau tapau krašto saugu ir, kai būdamas keturiolikos ūgtelėjau dvidešimčia centimetrų, mano kūnas tapo nebe toks koordinuotas, todėl treneris atitraukė į vidurio gynėjo poziciją. Man ten visai neblogai sekėsi, dėl to ir likau“ , – savo vaikystės prisiminimais dalinosi A. Kalermo.
– Ką gali papasakoti apie tą laikotarpį, kai išvykai į „Atalanta“ klubą ir turėjai pereiti į suaugusiųjų futbolą?
– Noriu pabrėžti, kad mano perėjimas į suaugusių futbolą buvo ne Italijoje, o Suomijoje. Laiką Bergame aš prisimenu kaip sunkią mokyklą, kai reikėjo persilaužti ir pradėti žaidimą su stipresniais už save vyrukais. Natūralu, kad perėjimas iš jaunimo į suaugusių futbolą nėra lengvas. Varžovai stipresni, didesnis žaidimo tempas, greitesnis mąstymas. Man tas perėjimo procesas užtruko, bet jis jau baigtas.
Grįžtant prie „Atalanta“ klubo, tai aš į jį patekau atsitiktinai. Man buvo septyniolika, su komanda žaidėme Švedijoje, „Gothia cup“ turnyre. Į jį susirenka klubai iš viso pasaulio. Nepaisant garsių vardų, mano komanda prasibrovė į finalą ir tik ten nusileido „Everton“ bendraamžiams. Po turnyro „Atalanta“ klubo skautai pasiūlė atvykti ir išbandyti jėgas ten. Išvykau ir netrukus man buvo pasiūlytas kontraktas. Kontraktas vieniems metams, kurio aš negalėjau atsisakyti. Supratau, kad toks šansas gali pasitaikyti tik kartą gyvenime.
Pradžia buvo nelengva – niekas nekalbėjo angliškai, bendrauti su komanda ir personalu buvo labai sudėtinga, todėl teko mokytis italų kalbos. Kaip viskas atrodė sudėtinga ir beviltiška… užtat dabar tai vertinu kaip puikų prisiminimą ir neįkainojamą patirtį.
Man sekėsi neblogai, todėl sulaukiau kvietimo treniruotis su pagrindine komanda, kurioje žaidė Papu Gómezas, Davidas Zappacosta, Franckas Kessie ir daugelis kitų labai gerų žaidėjų. Buvo neįtikėtina. Atrodė, kad tai netikra, buvo nuostabu būti viename persirengimo kambaryje su tais vyrukais. Jaučiausi lyg filme, juk tai komanda, esanti vienoje iš penkių stipriausių Europos lygų. Tai aukščiausio lygio futbolo komanda, todėl buvo nuostabu pamatyti ir patirti viską iš taip arti. Aišku, kažkiek apmaudu, kad nepavyko „užsikabinti“ pagrindinėje komandoje, tačiau žaidimą U-20 ekipoje vertinu kaip labai svarbią patirtį.
Toliau sekė juodasis traumų laikotarpis. Priėmiau sprendimą, kad geriausia bus grįžti į Suomiją. Taigi, šis laikas tikrai buvo įsimintinas visomis prasmėmis. Tai buvo gera patirtis, nors emociškai labai sunkus laikotarpis.
– Kas vyko toliau?
– Grįžau į Suomijos aukščiausios lygos klubą „RoPs“. Jie ką tik buvo iškovoję vicečempiono titulą. Dėl traumos dar kurį laiką negalėjau žaisti, tad, iš esmės, savo formą atgavau tik kitame sezone. Nepaisant to, ir tuomet mano žaidimo laikas buvo apribotas, nes turėjome itin konkurencingą sudėtį, o treneris neretai rinkdavosi labiau patyrusius žaidėjus.
– Kas lėmė tavo atvykimą į Lietuvą?
– Apie Lietuvą, iš tikro, nė nesvarsčiau. Po praėjusio sezono, kurį praleidau Norvegijoje, sulaukiau kelių tikrai gerų pasiūlymų, tačiau koronavirusas sugriovė visus planus. Tuomet gavau pasiūlymą iš „Riterių“ komandos. Man tai yra puiki galimybė parodyti save, patobulinti savo kaip žaidėjo įgūdžius. Aš tikrai nuoširdžiai apsidžiaugiau gavęs pasiūlymą atvykti į „Riterių“ komandą ir nieko nelaukęs sutikau.
– Kaip jauteisi pirmosiose savo rungtynėse?
– Praėjo labai daug laiko nuo mano paskutiniųjų rungtynių. Be to, šį sezoną pradėjau be pasiruošimo etapo. Nelengvas šuolis (šypsosi). Dar yra nemažai dalykų, kuriuos norėčiau pagerinti, kad įgaučiau geriausią formą per ganėtinai trumpą laiką. Supraskite teisingai, emociškai jaučiuosi visiškai užtikrintas, bet fiziškai.. po tiek praleisto laiko be rungtynių negaliu teigti, kad esu pačios geriausios savo sportinės formos.
Kalbant apie mano pasirodymą, tai buvo nelengva nei man, nei komandai. Vis tik, manau, kad antrajame kėlinyje buvome geresni. Tikiuosi, kad greitu metu žengsime dar didesnį kokybinį žingsnį į priekį.
– Ko apskritai tikiesi iš šių metų A lygos čempionato bei LFF taurės turnyro?
Kaip antradienį pasakė treneris, taurės turnyre reikia laimėti tik keturis kartus, kad iškovotum trofėjų. Vieną žingsnį jau žengėme, liko trys. Ši pergalė, neabejotinai, psichologiškai mums padės geriau žaisti ir A lygoje. Be abejo, kad tikslas – kilti aukštyn.
– Už kiek daugiau nei mėnesio startuos ir UEFA Europos lygos atranka. Ar jau galvoji apie ją?
Žinoma, turiu tai galvoje, tačiau visuomet stengiuosi koncentruotis tik į būsimas rungtynes. Visiems mums, žaidėjams, šis turnyras yra papildoma motyvacija dar labiau stengtis ir dar sunkiau dirbti treniruočių metu, kiekvieną dieną tapti dar geresniais bei stipresniais, kad būtume pasiruošę tai dienai, kai ji ateis. Šie metai išskirtiniai. Nugalėtoją lems vienos rungtynės, todėl antro šanso nebus. Turėsi vieną vienintelę progą parodyti, ar esi kažko vertas, ar ne. Vienos rungtynės ir viskas.
