Ne vienas Vilniaus „Žalgirio“ žygį Europoje sekęs futbolo sirgalius turėjo nustebti, kai rugpjūtį startinėje „Žalgirio“ sudėtyje mače prieš Razgrado „Ludogorec“ išvydo Kipro Kažukolovo pavardę. Žaidėjo, kuris dar 2021 metų vasarą vilkėjo mėgėjų komandos marškinėlius.
Kodėl Kipras atsidūrė „Katastrofos“ komandoje, kaip iš SFL pakilo į „Žalgirį“, o galiausiai tapo UEFA Konferencijų lygos grupių etape žaidusios ekipos startinės sudėties gynėju?
Pradėkime nuo to, kad iš Kuršėnų kilęs K. Kažukolovas vaikystėje kamuolį futbolo aikštėse spardė kartu su V. Kazlausku, dabartiniu „Katastrofos“ komandos nariu.
Abu jaunuoliai metams bėgant paliko gimtinę, tačiau kuršėniškių ryšiai nenutrūko.
K. Kažukolovas paauglystėje išvyko tobulėti į buvusią Nacionalinę futbolo akademiją, o 16-kos persikėlė į Anglijos „Premier“ lygos klubo „Brighton & Hove Albion“ futbolo kalvę.
Vasaromis iš Anglijos grįžęs K. Kažukolovas neapleisdavo sportinės formos namuose ir mielai prisijungdavo prie SFL komandos mėgėjiškų treniruočių.
Etapas Braitone baigėsi tuo, kad gynėjas nesulaukė pasiūlymo likti Ūkanotame Albione ir grįžo į Lietuvą.
Futbolininkas dairėsi galimybių gimtinėje, bet trumpuoju laikotarpiu situaciją sunkino rankos lūžis.
K. Kažukolovas nelaukė, kol visiškai sugis traumuota ranka ir prisiminė jau pažįstamą „Katastrofos“ kolektyvą.
Tai nebuvo geriausias šios komandos sezonas mėgėjų SFL A divizione. Čempionatas „Katastrofai“ klostėsi katastrofiškai, tačiau jame Kipras spėjo suspindėti. Naujokas žaidė 7-iuose susitikimuose, padėjo iškovoti dvi pergales ir pelnė 4-is įvarčius.
K. Kažukolovas svariai prisidėjo prie sugadintos Šalčininkų miestelio šventės 1000-mečio Gimnazijos stadione. Savo paskutinėse SFL rungtynėse Kipras pasižymėjo dviem įvarčiais, leidusiais „Katastrofai“ išplėšti pergalę 5:4.
Kaip prisimena V. Kazlauskas, aikštėje jautėsi K. Kažukolovo meistriškumas, tačiau juo saugų grandyje žaidęs futbolininkas nepiktnaudžiavo.
„Kartais imdavosi iniciatyvos, nevengdavo lyderystės, tačiau nesistengė vienas įveikti varžovų gynybos. Kipras įdėdavo tiek pastangų, jog šiek tiek išsiskirtų aikštėje už kitus ir kartu ieškojo komandos draugų. Būdavo jo tokių blykstelėjimų, kuomet pergudraudavo vieną, antrą varžovą ir atlikdavo perdavimą į priekį, ieškodavo atsilaisvinusių komandos draugų“, – pasakojo „Katastrofos“ narys.
„Gana ramus, balso nekeliantis, be reikalo nešūkavęs žaidėjas, kuris spindėjo pasitikėjimu savimi ir komandos draugais. Nebuvo tokių akimirkų, kuomet Kipras būtų kažkuo nepatenkintas aikštėje, skųstųsi žemu žaidimo lygiu. Kipras moka prisitaikyti prie tos aplinkos, kurioje atsiduria.
Ir būtų buvę labai liūdna, jei Kipras dar būtų metams likęs „Katastrofos“ gretose. Matėsi žaidėjo noras grįžti į aukštesnį lygį. Galbūt nemanėme, kad Kipras „Žalgiryje“ turės tokius metus. Tačiau pats Kipras prisipažindavo, kad nori kilti, nori pabandyti save aukštesniame lygyje. Jis turi gerą charakterį, tikiuosi, Kiprą matysime žaidžiantį ne tik Lietuvoje, o dar aukštesniame lygyje“, – vylėsi V. Kazlauskas.
Ir po metų K. Kažukolovas prakaitą liejo jau nebe Šalčininkų, Naujosios Vilnios ar Fanų aikštėse, o Razgrade, Bazelyje ar LFF stadione, kur padėjo „Žalgiriui“ istoriškai ilgoje europinėje kelionėje.
Vidurio gynėjo sąskaitoje – Čempionų lygos, Europos lygos atrankos rungtynės, du susitikimai Konferencijų lygos grupių etape arba 326 minutės tarptautinio futbolo patirties.
„Žiūrint į mano kelią, atrodo, tarsi kažkokia neįtikėtina sėkmės istorija. Iš „Premier“ lygos klubo akademijos į SFL, iš mėgėjų lygos į Vilniaus „Žalgirį“, tada A lygos čempiono titulas, šansas ir patirtis UEFA turnyrų atrankose ir Konferencijų lygos grupių etape“, – apie pokyčius karjeroje kalbėjo 22-ejų K. Kažukolovas, pasidalinęs mintimis apie etapą mėgėjų lygoje, patirtį „Žalgiryje“ ir tarptautinėse kovose.
– Kurios rungtynės tau įsiminė labiausiai praėjusiame sezone?, – Delfi paklausė K. Kažukolovo.
– Asmeniškai – dvikova Šveicarijoje su FC „Basel“ ekipa, taip pat – Razgrade prieš „Ludogorec“ komandą. Tuo metu buvau tik grįžęs po traumos, dar nė karto nežaidęs tokio lygio rungtynėse. Jau maždaug 20-ą minutę atrodė, kad vos pabėgau. Pamenu, įpusėjus kėliniui prašiau mūsų vartininko Edvino Gertmono, jog kamuolius siųstų į kitą kraštą, nes aš vos pabėgau.
Ši dvikova pareikalavo daug valios savybių, tokio lygio mačui nebuvau pasiruošęs, sukandus dantis šiek tiek reikėjo pakentėti. Pirmame kėlinyje prisidarėme nęsamonių, jau 1-ą minutę praleidome įvartį, antrame kėlinyje atsilaikėme. Ten mus lydėjo sėkmė, ne kartą gelbėjo E. Gertmonas.
Įsimintiniausia akistata – Bazelyje, Įspūdingas, didelis stadionas, istorinis klubas ir teigiamas rezultatas (2:2).
– Bet jau prieš išvyką į Razgradą turbūt žinojai, kad greičiausiai sulauksi savo šanso? Tuo metu dėl kortelių ir traumų buvo iškritęs ne vienas gynėjas.
– Dar prieš išvykos rungtynes Malmėje Mario Paveličius susirgo koronavirusu, jau tada man skambino Vilma (Venslovaitienė, FK „Žalgirio“ vadovė), sako, ruoškis. Nežadėjo, kad Malmėje jau žaisiu, bet supratau: jei kokios kortelės ar trauma, gali prireikti mano pagalbos.
Gali kiek nori ruoštis psichologiškai, bet jei neturi tokio lygio varžybų patirties, nebus lengva. Razgrade pirmas kėlinys gal buvo sudėtingiausias fiziškai mano karjeroje, tik laukiau, kada jis baigsis. Galvojau, kaip įsivažiuoti tokiame lygyje?
Po savaitės žaidėme namuose, su pratęsimu 120 minučių, tą kartą jaučiausi žymiai geriau.
Galbūt tai psichologija. Patekus į tokį lygį kažkiek išsigąsti, galvoji, kaip reikės sužaisti visas rungtynes, tačiau vėliau prisitaikai.
– Pats dar liepą žaidei už „Žalgirio“ dublerius Pirmoje lygoje, o rugpjūtį ragavai Čempionų lygos, Europos lygos atrankos rungtynių skonio. Koks tas įspūdis patekus iš vienos aplinkos į tarptautines kovas?
– Nebuvo taip, kad priklausiau „Žalgirio B“ ekipai ir vieną dieną sulaukiau stratego skambučio ruoštis rungtynėms su „Malmo“ ar keliauti į Razgradą.
Visada treniravausi su pagrindine komanda. Tačiau po traumos sugrįžus į rikiuotę man reikėjo laiko įsižaisti, pajusti žaidimo skonį. Mintyse visada yra žinojimas, kad aš galiu žaisti tokiame lygyje, visada esu pasiruošęs atstovauti pagrindinei komandai.
Nebuvo kažkokio jaudulio, kuris trukdytų man žaisti, tačiau fiziškai reikia priprasti prie aukščiausio lygio ir tempo.
Taip pat nebuvo jokio šoko, kad štai aš dabar Pirmoje lygoje. Aš žinojau, kodėl aš žaidžiu už antrąją komandą. Atėjo laikas, sulaukiau trenerio kvietimo ir ėjau kovoti prieš „Ludogorec“ ekipą.
– Papasakok plačiau apie etapą Sekmadienio futbolo lygoje. Jos svetainėje matyti, kad buvai registruotas 8 dvikovoms, pelnei 4 įvarčius, kartą baustas geltona kortele. Kaip atsidūrei tuo metu SFL A diviziono „Katastrofos“ komandoje? Kokia ta patirtis?
– Žiūrint į mano kelią, atrodo, tarsi kažkokia neįtikėtina sėkmės istorija. Iš „Premier“ lygos akademijos į SFL, iš mėgėjų lygos į Vilniaus „Žalgirį“, tada A lygos čempiono titulas, šansas ir patirtis UEFA turnyrų atrankose ir Konferencijų lygos grupių etape.
Kalbant plačiau, vasaromis, kai grįždavau iš Braitono atostogoms į Lietuvą, norėjau kažkur pajudėti. „Katastrofoje“ turiu pažįstamų, susisiekiau, jie pasiūlė prisijungti prie treniruočių, kartais sužaisti draugiškose rungtynėse.
Pernai baigėsi mano sutartis su „Brighton“ akademija, grįžau į Lietuvą. Tuo metu gydžiausi ranką, buvo lūžęs kaulas, negalėjau ieškotis klubo.
Kol gydžiausi ranką, paprašiau, kad mane užregistruotų į „Katastrofą“, kad galėčiau pažaisti. Ranka kažkiek pagijo ir galėjau lengvai judėti su „Katastrofa“. Taip gavosi, kad sužaidžiau galbūt 7-erias rungtynes.
Visiškai sugijus rankai paskambinau agentui, sakau, reikia kažką daryti, ieškotis komandos, nes nesinorėjo likti SFL ir čia tęsti karjeros.
Turbūt rugsėjo pabaigoje sulaukiau „Žalgirio“ skambučio, pakvietė atvykti, pasitreniruoti. Galbūt dvi savaites dalyvavau komandos treniruotėse, kol sėdau prie stalo su Vilma Venslovaitiene pasirašyti sutarties.
Parašai ant jos sudėti likus keliems turams iki A lygos finišo. Spėjau sužaisti paskutinėse rungtynėse paskutines kelias minutes.
– Ar ne per didelė rizika buvo žaisti su mėgėjais SFL A divizione? Juk susirenka labai skirtingo kalibro, skirtingo mentaliteto mėgėjai, nevengiantys nepamatuotai grubaus žaidimo.
– Dėl rankos nebijojau, buvau užsidėjęs tokį įtvarą. Komandos draugai prieš rungtynes mane perspėdavo, kurie varžovai ramiau žaidžia, kurie – kiečiau, o su kuriais geriau visai neiti į dvikovas. Nebuvo jokių incidentų, jokių traumų žaidžiant SFL.
– Kaip jauteisi žaisdamas su mėgėjais? Juk sudominti profesionalius klubus žaidžiant SFL nėra paprasta. Nebuvo minčių, kad ta futbolo svajonė žaisti aukštame lygyje gesta?
– Ne, neabejojau, kad tai laikina. Vilma domėjosi mano situacija ir suprato, kodėl aš žaidžiau SFL. Čia nebuvo tas atvejis, kai nerandi klubo ir supranti, kad SFL – viskas, ką gali nuveikti savo karjeroje.
Nemažai daliai futbolininkų rudenį po sezono baigiasi kontraktai. Jie žiemą laukdami pasiūlymų sportinę formą palaiko SFL 7x7 lygose, pasirašę naują kontraktą baigia savo pasirodymus mėgėjų lygose. Tai nereiškia, kad po rudens jie tampa SFL lygio žaidėjais, o pavasarį iš SFL kyla į A lygą. Lygiai taip pat ir aš, SFL kovose norėjau palaikyti sportinę formą.
– Su SFL atsisveikinai Šalčininkuose, rugsėjo 12-ą, tavo dublis ir pergalė 5:4 prieš „Visinčios“ komandą. Vėliau buvai registruotas spalio pabaigoje viename iš SFL mačų, tačiau likai tarp atsarginių. Kokį įspūdį paliko SFL patirtis?
– Pamenu tas rungtynes, Šalčininkuose – viena geresnių natūralios vejos aikščių Lietuvoje, kiek man tekę žaisti, tikras kosmosas. Jei dar būtų vejos laistymo sistema, čia drąsiai galėtų žaisti A lygos komandos. Tik ten tribūnų nėra. Šalčininkuose man patiko žaisti.
– Ką patartum kitiems jaunuoliams, kurie grįžta po etapo kurioje nors užsienio futbolo akademijoje, tačiau nesulaukia savo šanso vyrų futbole. Siūlytum kaip alternatyvą pažaisti kurį laiką SFL?
– Priklauso nuo situacijos. Mano atveju 16-os atvykau į „Brighton“ akademiją, viskas klostėsi gerai, prieidavo pagrindinės komandos treneriai, kalbėdavosi su manimi. Bet viena, antra, trečia trauma ir ne taip jau viskas klota rožėmis.
Man reikėjo po traumų vėl atsistoti ant kojų, įgyti žaidybinės praktikos. Tikrai neturėtų būti baimės pažaisti žemesniame lygyje, kad ir SFL. Kartais verta nusileisti dviem laipteliais žemiau, kad kiltum tris aukštyn.
Daugelis bijo, kad nusileidus laipteliu žemyn nebepakils aukščiau. Tad sakau, nėra ko bijoti pažaisti žemesniame lygyje, ten įgyti pasitikėjimo. O tai praverčia sugrįžus į aukštesnį lygį, nes jau turi žaidybinės praktikos, žinai, kaip vienoje ar kitoje situacijoje sužaisti. Kiekvienas prisilietimas prie kamuolio yra tik pliusas karjeroje.
– Socialiniuose tinkluose netrūko nusivylimo neišvydus tavo pavardės Lietuvos rinktinės sąraše, kuri lapkritį ruošėsi Baltijos taurės turnyrui. Ar pats jautei nusivylimą nesulaukęs kvietimo į nacionalinę komandą?
– Taip, neslėpsiu, likau šiek tiek nusivylęs. Bet aš gerbiu trenerio sprendimą. Mes su juo kalbėjomės prieš rugsėjo mėnesio rinktinės „langą“. Sakė, jog stebi mane, teigė, jog turėtų kviesti lapkričio mėnesiui. Bet nepykstu ant trenerio, tai jo pasirinkimas, viskas tvarkoje.
Keista būtų, jei mane paimtų į rinktinę vien todėl, kad kažkas socialiniuose tinkluose piktinasi dėl mano neįtraukimo, tai nebūtų gerai nei man, nei treneriui, nei komandai.
Esu žaidęs jaunimo rinktinėse, bet nacionalinei komandai atstovauti dar neteko. Būtų įdomu įgyti tos patirties, bet tikiu, sulauksiu savo šansų, esu dar jaunas.
– Gyvenai futbolo šalyje, tobulėjai Braitono futbolo akademijoje, iš arti matei „Premier“ lygos virtuvę. Ar svajoji grįžti atgal?
– Taip, Anglija turbūt kiekvieno svajonė. Bet mano amžiuje, žaidėjui iš Lietuvos geriau važiuoti į mažesnes lygas. Anglijoje tiek antroje, tiek trečioje lygoje klubai „traukia“ savus, anglų situacija nepalyginamai geresnė nei legionierių. Kiek kitokia situacija „Premier“ lygoje.
Tad dabar nesinorėtų važiuoti į Angliją, bet ateityje kai būsiu pasiruošęs, mano svajonė būtų žaisti „Premier“ lygoje.
– Ar prieš metus būtum patikėjęs, kad štai neseniai dar žaidei SFL, o rugpjūtį kovosi prieš Razgrado „Ludogorec“ startinėje sudėtyje?
– Ko gero, nebūčiau patikėjęs, bet kita vertus, aš savimi tikiu. Žinau, kad jei esu įtrauktas į startinę sudėtį Razgrade, vadinasi, to aš nusipelniau, iš savo pusės viską padariau, kad būčiau vienose ar kitose rungtynėse.
Tik prisijungęs prie „Žalgirio“ nepažinojau daugelio komandos draugų, atsidūriau naujoje aplinkoje, tačiau nuo sausio viskas klostėsi labai gerai, vyravo puiki atmosfera komandoje.
– Per atostogas vyko pasaulio futbolo čempionatas, ką palaikei?
– Nuo pat vaikystės kiek atsimenu pasaulio čempionatų, visada sirgau už Argentiną. Dar nuo „Barcelonos“ laikų man Lionelis Messi yra tikras dievukas. Argentinos žaidime patiko tai, kad jie kovojo tarsi išalkę šunys, prie to kamuolio lyg prie numesto kaulo puldavo.
Apskritai šiose pirmenybėse daug kokybiško žaidimo ir aukščiausio lygio žaidėjų. Šį kartą stebėjau futbolą ir kreipiau dėmesį į gynėjus, kokius veiksmus jie priima, kaip juda aikštėje.
– Ar braukei ašarą, kai L. Messi į viršų kėlė taurę?
– Ne, bet emocijos neeilinės, apėmė geras jauduliukas. Visada norėjau, kad L. Messi laimėtų pasaulio čempionatą ir įrodytų, kokio jis lygio žaidėjas. Nemanau, kad per artimiausius metus turėsime ką nors panašaus į Messi.
– Spėjai pasiilgti futbolo per atostogas?
– Taip, laukiu jau pasirengimo pradžios, pabodo vienam lieti prakaitą sporto salėje ar bėgioti. Man dėl to ir nepatinka ilgos atostogos, nes reikia pačiam planuoti krūvius. Man geriau su komanda padirbėti treniruotėse, pabūti su ekipos draugais, nors paprastai pasiruošimo periodas būna išties sunkus.
Man pakanka ir poros savaičių atostogų, o vėliau vėl ilgiuosi futbolo ir noriu grįžti į bendras treniruotes.
