Nors 1990-ųjų pavasario pradžioje Vilniaus „Žalgiris“ pradėjo naująjį SSRS aukščiausios lygos čempionatą kovo 9-osios išvyka į Odesą, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę komanda akimirksniu pasitraukė iš SSRS pirmenybių.
Vietoj jų – serija bereikšmių draugiškų turnyrų ir paskubomis įkurtos Baltijos lygos kovos, kuriose Vilniaus klubas varžovus traiškė nepadoriais skirtumais.
Tad kelionė į Pietų Kaukazą – tikra atgaiva rimtų varžovų pavasarį neturėjusiam Vilniaus klubui.
Skambėjo himnas, plazdėjo trispalvė
Sutarta, kad pirmasis mačas tarp šeimininkų ir svečių iš Vilniaus bus rinktinių – Sakartvelo ir Lietuvos – akistata.
Tad gegužės 27-oji – istorinė diena abiejų šalių futbolui: tą vakarą Tbilisio „Dinamo“ stadione prieš jau iš SSRS išsivadavusius lietuvius pirmą kartą jėgas išmėgino Sakartvelo rinktinė, sudaryta Tbilisio „Dinamo“ ekipos pagrindu.
Šis mačas Sakartvelui apskritai pirmasis tarptautinis, draugiškas susitikimas šalies futbolo istorijoje, lietuviams – pirmasis po išsivadavimo iš Tarybų Sąjungos gniaužtų.
„Prisimenu viską. Po Tarybų Sąjungos griūties ir paskutinio mačo Odesoje neturėjome varžovų, žaidėme keletą draugiškų rungtynių su Latvijos, Estijos komandomis. Bet varžovai buvo tikrai žemo lygio.
Sulaukėme kvietimo į Sakartvelą, kuris nors tuo metu tebepriklausė Tarybų Sąjungai, tačiau šalies klubai jau nebekovojo TSRS pirmenybėse. Pakvietė į kelerių rungtynių turnė. Prisiminimai patys geriausi, priėmė labai šiltai ir žiūrovų skaičius tribūnose – įspūdingas.
Ne tik Tbilisyje, bet ir kituose miestuose buvome šiltai sutikti. Tokios rungtynės ir kelionė neužmirštama. Apskritai su Tbilisio „Dinamo“ Tarybų Sąjungos čempionate mes draugaudavome, abu klubus ir jų žaidėjus siejo geri santykiai.
Jie mus gražiai priimdavo, mes juos Vilniuje sutikdavome svetingai, tie prisiminimai išliko gražūs“, – pasakoja V. Ivanauskas.
Nors komanda žaidė su „Žalgirio“ marškinėliais, tačiau prieš mačą stadione nuaidėję abiejų šalių himnai bei iškeltos valstybių vėliavos išdavė, jog tai neeilinė Tbilisio „Dinamo“ ir „Žalgirio“ akistata.
„Kas kalbėta rūbinėje dabar sunku pasakyti, prisimenu žiūrovų pilnas tribūnas. Didžiausią įspūdį paliko ne tūkstančiai sirgalių stadione, o trispalvės vėliavos pakėlimas ir aidintis Lietuvos himnas.
Žinau, kad turėjome sužaisti garbingai ir sužaidėme tikrai gerai, nors tas rezultatas didelės reikšmės neturėjo, po rungtynių visi buvo patenkinti“, – apie lygiosiomis 2:2 pasibaigusį mačą kalbėjo puolėjas.
V. Ivanausko autobiografinėje knygoje „Žaidimas gyvenimu“ rašoma, kad kelionė į Sakartvelą labiau priminė ilgą, besitęsiančią kelių dienų puotą, nei jėgų patikrinimą stadione. Nesvarbu kur vyktų rungtynės, Tbilisyje, Kutaisyje ar Lančutyje, lietuvių delegacijos laukdavo vaišėmis nukrauti stalai ir tostai.
„Taip ir buvo. Visi žinome kartvelų svetingumą, po rungtynių laukdavo įspūdingi banketai. Bet mes profesionaliai žvelgėme į savo darbą, ilgai neužsisėdėdavome prie stalų, kitą dieną laukdavo kelionė į kitą miestą ir kitos rungtynės“, – tvirtina V. Ivanauskas.
Su šypsena išvyką į Sakartvelą prisimena ir kita šalies futbolo žvaigždė, Seulo olimpinis čempionas Arminas Narbekovas, kuris tame mače nuo 11 m žymos pelnė pirmąjį įvartį.
„Puikiai žinome, kokia yra ši tauta ir kaip ji priima svečius, vynas liejosi per kraštus. Juolab tai nebuvo oficialios rungtynės, žaidėme draugiškus mačus“, – prisiminimais dalinosi saugas.
„Keliavome kaip laisvos šalies komanda, nebe su tom raidėm, bet kaip Lietuva. Sakartvelas – pirmasis, kuris mus taip priėmė ir mus palaikė. Prieš mačą iš vaikinų nusiteikimo jautėsi, kad laukia neeilinės draugiškos rungtynės. Turiu omeny ne pasimetimą, o susijaudinimą.
Tai buvo pirmi žingsniai į nežinomybę. Eilę metų buvo vienaip, o dabar – nauja, nežinoma situacija, kas dabar bus? Tokiomis mintimis prasidėjo naujas etapas.
Tūkstančiai sirgalių stadione – jokia staigmena. Kadangi visada būdavo įtemptos rungtynės tarp Tbilisio „Dinamo“ ir Vilniaus „Žalgirio“, sirgaliai tikėjosi ir čia geros kovos. Kartvelai mus mylėjo, jie gerbė mus. Be to, pačioje šalyje futbolas – populiariausia sporto šaka, kaip ir visame pasaulyje, tad nieko keisto, kad mačą stebėjo 55 tūkstančiai žiūrovų.
Kitą vertus, tūkstantinės sirgalių gretos buvo įprasta Tarybų Sąjungos pirmenybėse. Kijeve, Maskvoje, Jerevane rungtynes nuolat stebėdavo po keliasdešimt tūkstančių žiūrovų“, – prisimena A. Narbekovas.
Kaip knygoje „Lietuvos futbolo raida 1905–2018“ rašo futbolo metraštininkas Gediminas Kalinauskas, dėl šių rungtynių pripažinimo oficialiomis tebekyla daug ginčų, nes tada abi respublikos dar nebuvo pripažintos tarptautiniu mastu, nebuvo FIFA narės.
„Tačiau ar kažkam už mus spręsti laisvės klausimus? Neseniai teko lankytis Gruzijoje ir kalbėtis futbolo istorijos klausimais su įvairaus amžiaus žmonėmis – net paaugliai vienbalsiai kartojo, kad Gruzijos pirmosios tarpvalstybinės rungtynės buvo su Lietuva“, – rašo G. Kalinauskas.
Kryptį į Vakarus blokavo Maskva
Geriausi „Žalgirio“ žaidėjai žinojo, kad 1990-ųjų vasarą pokyčių karjeroje neišvengs.
„Jūs įsivaizduokite, po stipraus Tarybų Sąjungos čempionato staiga kovojame prieš Baltijos šalių komandas. Tokiai komandai kaip „Žalgiris“ Baltijos lyga buvo lyg anekdotas.
Neturėjome lygiaverčių priešininkų, kaip žaidėjai neturėjome galimybių tobulėti. Futbolininkai pradėjo ieškoti galimybių kažkur išvykti, žaisti aukštesniame lygyje“, – pasakojo A. Narbekovas.
Anot V. Ivanausko, nuotaikos buvo dvejopos. „Pirmiausia nežinomybė, kas bus toliau. Tuo metu neturėjome savęs vertų varžovų. Pamenu, po kelionės Sakartvele keliavome į Moldovą, dar vienas draugiškų rungtynių ciklas.
Po Moldovos – išvyka į Vokietiją, Erfurtą. Sakykime, nuo ten prasidėjo didysis kelias. Jau ten mums su A. Narbekovu buvo pasiūlytas kontraktas „Rot Weiss“ klube, kuris varžėsi antroje „Bundeslygoje“.
Grįžę namo svarstėme gautus pasiūlymus. Nežinau kaip, bet sulaukėme Herberto Prohaskos kvietimo atvykti į peržiūrą Vienos „Austria“ klube. Ten turėjome praleisti savaitę, bet jau po poros dienų rankose laikėme kontraktą“, – pasakojo V. Ivanauskas.
Tačiau talentingų lietuvių kelias į Austriją vedė per Maskvą. Lietuvos futbolo federacija dar nebuvo pripažinta FIFA, tad paleidžiamuosius raštus abiem futbolininkams turėjo išduoti Maskva.
„Turėjome vykti į Jurijaus Siomino vadovaujamą Maskvos „Lokomotiv“ klubą, žadėjo, kad jei tik pateksime į aukščiausią TSRS lygą, gausime paleidžiamuosius raštus ir galėsime keliauti į Austriją. Taip ir įvyko.
Lapkričio 3 dieną žaidėme paskutines rungtynes TSRS I lygoje, pamenu laimėjome 3:1 prieš Volvogrado „Rotor“, pelniau du įvarčius, „Lokomotiv“ pateko į aukščiausią lygą, o lapkričio 5 dieną jau buvau Vienoje, po poros dienų su A. Narbekovu jau žaidėme už „Austria“ ekipą.
Tad prisimenant pirmą 1990-ųjų nepriklausomybės vasarą, įstrigo ta nežinomybė. Viltis buvo Erfurtas ir Vokietija, bet atsidūrėme Austrijoje“, – kalbėjo V. Ivanauskas.
Anot A. Narbekovo, karjera galėjo pakrypti ir į Graikiją, į legendinį Pirėjo „Olympiakos“ klubą.
„Turėjau kitų variantų, ne tik Austrija. Ukrainietis Olegas Blochinas tuo metu treniravo Pirėjo „Olympiakos“, į Graikiją persikėlė ukrainiečiai Olegas Protasovas (XX a. 8-to dešimt. TSRS rinktinės vienas geriausių puolėjų), Genadijus Litovchenko.
Turėjau kvietimą į Graikiją, bet TSRS Sporto komitetas Maskvoje pasakė, kad jei ir kažkur važiuosiu, tai nebent tik į Austriją. Manau, tai buvo didelis Austrijos ambasadoriaus Maskvoje Martino Sajdiko nuopelnas, jis – didelis Vienos „Austria“ fanas“, – pasakojo A. Narbekovas.
Pusė komandos paliko Vilnių
„Lygiosiomis ir turėjo baigtis rungtynės“, – šypsosi gegužės 27-osios mačo Tbilisyje antro įvarčio autorius Virginijus Baltušnikas.
„Miglotai, bet prisimenu tą momentą. Buvo perdavimas iš krašto, pavyko kamuolį nukreipti į vartus“, – prisimena panevėžietis.
Anot jo, po tos išvykos kone pusę komandos liko Sakartvele. „Be mačo Tbilisyje mūsų laukė dar, bijau pameluoti, dvejos ar trejos rungtynės Kutaisyje ir Lančutyje. Po kiekvieno mačo po porą žaidėjų likdavo viename ar kitame mieste.
Tuo metu dar išvykti į Vakarus negalėjome. Realiai tuo metu kartvelai futbole turėjo daugiau pinigų. Iš pradžių pasiūlymai skriejo V. Ivanauskui, A. Narbekovui. Jie, žinoma, nesutiko. R. Fridrikas ir R. Mažeikis liko Lančhučio „Gurija“ komandoje. Aš ir V. Petrauskas atsidūrėme Galio „Mziuri“, R. Zdančius ir R. Vaineikis – Zugdidžio „Odiši“ komandoje.
Sužaisdavome rungtynes ir sulaukdavome kvietimų, vienam klubui – gynėjo, kitam – saugo reikėjo. Likusį pusmetį praleidome Sakartvele, ten sezonas startavo pavasarį, finišavo rudenį. Iš pradžių mus viliojo gražiomis kalbomis apie pinigus, žadėjo po automobilį, vėliau aprimus entuziazmui keitėsi plokštelė.
Kažkiek užsidirbome, bet žadėtų automobilių nematėme. Supratę, kokia ten tvarka ir kokia virtuvė, grįžome į Lietuvą“, – pasakojo V. Baltušnikas.
Pačiam gynėjui 1990-aisiais buvo 22-eji metai, visa karjera prieš akis.
„Tais laikais kažką planuoti buvo sudėtinga, vyravo tokia politinė, ekonominė situacija, kad nežinojome, ko laukti rytoj. Mes jau laisvos Lietuvos futbolininkai, bet dar šalies futbolo federacija nepriimta į FIFA. Be Maskvos leidimo išvykti į Vakarus negalėjome.
Kad galėtų žaisti Austrijoje A. Narbekovas ir V. Ivanauskas keliavo į Maskvos „Lokomotiv“, o mes su Gintaru Kvitkausku – į Taškento „Pachtakor“. Tais 1990-aisiais keliai į Vakarus vedė per Maskvą. Tik vėliau kai Lietuva tapo FIFA nare, atsivėrė mums vartai, pradėjome galvoti apie užsienį“, – prisiminė V. Baltušnikas.
Atlydėjo sirgaliai iš Lietuvos
Į istorinę išvyką Sakartvele paskui komandą keliavo grupelė „Žalgirio“ sirgalių, jų gretose, žinoma, buvo ir „Pietų-IV“ tribūnos legenda Ingvaras Butautas-Storas.
„Aišku, išvažinėjus visus Sovietus, labai trūko ir tolimesnių išvykų nei Šiauliai, Kaunas, Liepoja ar Talinas. Tad, kai sužinojau, kad Lietuvos rinktinė, o iš tiesų – „Žalgiris“, ruošiasi vykti draugiškų rungtynių turnė į Sakartvelą, ilgai nesvarsčiau. Tokių kaip aš, atsirado dar keli žmonės.
Tai buvo tolimiausios mano išvykos į neoficialiais draugiškas rungtynes ir šiais laikais aš vargu ar tai kartočiau. Bet tada tai buvo vienintelis pabėgimas nuo niūrokos Baltijos lygos rutinos.
Tiesą sakant, paties keliavimo aš jau nebepamenu. Veikiausiai nieko išskirtinio per jį ir neįvyko. Prisimenu draugiškas rungtynes pilname Tbilisio stadione, kur lietuviai pirmavo, bet mačas baigėsi lygiosiomis ir visi kartvelai sakė, kad kitaip ir baigtis negalėjo, nes čia buvo draugystės mačas.
Taip, tai buvo dviejų šalių, kurių viena buvo nepriklausoma, kita dar oficialiai – imperijos gniaužtuose, bet realiai iš jų besprūstanti, kurios atsisakė žaisti imperijos čempionate ir už tai buvo represuotos visos į užpakalį imperijai sulindusios pasaulio futbolo bendruomenės.
Tiesa, mūsų rinktinę sudarė „Žalgiris“ ir Klaipėdos „Sirijaus“ puolėjas Audrius Žuta. Vėlesnius turnė mačus komanda žaidė tai „Žalgirio“, tai Lietuvos rinktinės pavadinimu, o realiai tai ar „Žalgiris“, ar rinktinė tuo metu buvo praktiškai viena ir ta pati ekipa“, – pasakojo I. Butautas.
Milijoninė išpirka ir posūkis į Vokietiją
Pirmieji į Vakarus patraukę V. Ivanauskas, A. Narbekovas ir Robertas Fridrikas per trejus metus Vienoje laimėjo viską, ką galėjo: triskart tapo Austrijos čempionais, iškovojo šalies taurę ir Supertaurę.
Po sėkmingų metų Vienoje V. Ivanauskas atkreipė kitų Europos šalių klubų dėmesį.
„Buvo susidomėjimas iš Anglijos, Ispanijos, bet visų pirma daugelį atbaidė nemaža išpirkos suma, 1,7 milijono markių, o ir „Austria“ taip lengvai nenorėjo manęs paleisti. Po pirmų trejų metų kontrakto siūlė pratęsti sutartį penkeriems metams bei Austrijos pilietybę.
Arminas liko, o man atsirado šansas jėgas išmėginti Vokietijos „Bundesliga“ pirmenybėse, „Hamburger“ klube, kuris už mane paklojo 1,7 milijono markių išpirką. Ar tai buvo didelė suma?
Jei neklystu, tuo metu tai buvo didžiausia Hamburgo klubui išpirkos suma per pastaruosius kelerius metus, bet aš į tai nelabai kreipiau dėmesį, tai nebe mano reikalai“, – apie 1993-iųjų persikėlimą į Vokietiją kalbėjo V. Ivanauskas.
Istorinis šansas ir likusi nuoskauda
Subrendusiems ir užsienyje įsitvirtinusiems geriausiems šalies futbolininkams buvo sužibusi istorinė galimybė su Lietuvos nacionaline komanda prasibrauti į 1998-ųjų pasaulio čempionatą.
„Tuometinė rinktinė tikrai buvo verta dėmesio, turėjome realių šansų. Privalėjome žaisti lemiamas atkrintamąsias dėl patekimo į pasaulio čempionatą, bet šalies futbolo federacijos „dėka“ prieš lemiamas rungtynes su Airija įvyko daug nesklandumų, pasirengimas tam mačui nebuvo toks, koks turėjo būti.
Paprasčiausiai federacija nesuprato, kokią reikšmę turi tos rungtynės. Turėjome istorinių šansų patekti į pasaulio čempionatą, bet tuo metu federacijai tai nerūpėjo, pasiruošimas buvo tragiškas“, – tvirtino V. Ivanauskas. Planetos čempionato atrankoje lemiamose rungtynėse Lietuva namuose priėmė Airijos rinktinę. Šeimininkai sausakimšame „Žalgirio“ stadione 1:2 nusileido airiams ir grupėje liko treti, per tašką atsilikę nuo airių.
„Į rinktinę grįždavome noriai, nors žinojome, kad mums tai neparanku, rizikavome savo sveikata, finansais, nes visos pajamos – iš klubinio futbolo. Atvykdavome žaisti už Lietuvą ir susitikti su senais bendražygiais“, – prisiminė V. Ivanauskas.
Statistika
1990-05-27. Lietuva – Sakartvelas 2:2 (1:0).
Tbilisis, Nacionalinis stadionas, 55000 žiūrovų.
Teisėjas M. Miminošvilis (Sakartvelas).
Lietuva: V. Martinkėnas (82 min. A. Koncevičius), V. Buzmakovas, R. Naruševičius, R. Mažeikis, A. Janonis (kpt.; 17 min. V. Baltušnikas), R. Tautkus (18 min. kpt.), R. Čirba, V. Ivanauskas, R. Fridrikas, V. Sukristovas, A. Narbekovas.
Įvarčiai 1:0 (12 min.) – A. Narbekovas, 2:1 (66 min.) – V. Baltušnikas.
Vyr. treneris B. Zelkevičius.
