A. Baga papasakojo apie savo planus naujam sezonui, atkrintamąsias varžybas, Lietuvos futbolą, „Žalgirio“ klubo atmosferą ir planuojamus įsigyti žaidėjus. Treneris sulaukė ir su futbolu nieko bendro neturinčių klausimų, pavyzdžiui, apie Astravo atominę elektrinę.
– Iš esmės jūsų paskyrimas naujuoju vyriausiuoju „Žalgirio“ treneriu buvo netikėtas. Iš pradžių skelbta, kad prie komandos vairo stos specialistas iš Ispanijos, tačiau tada prabilta apie jo ligą ir tai, kad komandos treniruoti jis negalėsiąs. Ar jums pačiam tas paskyrimas buvo netikėtas, o gal tuo metu vyko preliminarios derybos?
– Sakyti, kad netikėta, būtų neteisinga. Todėl, kad prieš sezoną, tarp sezonų – neramus metas, daug naujienų. Kažkokie skambučiai, kažkokie pasiūlymai. Kai specialistui iš Ispanijos kilo tų sveikatos bėdų, sulaukiau „Žalgirio“ vadovų skambučio ir atvykau į Vilnių deryboms. Prabuvau vieną dieną ir iš esmės „sukirtome rankomis“.
Todėl sakyti, kad buvo netikėta, turint omenyje, kad jau nebeturėjau sutarties su BATE (Baltarusijos futbolo klubu – red. pastaba), o ant nosies buvo naujas sezonas (jau vyko derybos su žaidėjais ir treneriais), negalėčiau.
– Futbolo bendruomenėje kalbėta, kad jus kvietė dirbti su pagrindiniu „Žalgirio“ konkurentu – Lietuvos čempionais „Sūduva“. Kodėl visgi pasirinkote Vilnių?
– Tai tiesa. Iš tikrųjų buvau susitikęs su „Sudūvos“ vadovybe, buvau mieste (Marijampolėje – red. pastaba), apžiūrėjau visą infrastruktūrą. Tik nesutapo, jeigu galima būtų taip sakyti, kai kurie požiūriai, norai ir reikalavimai.
Nepaisant to, išsiskyrėme taikiai, palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Sporte taip jau būna. Normalus darbinis kūrybinis procesas. Kai susipažinome, pamačiau, kur jie gyvena ir treniruojasi, paprašiau laiko pagalvoti ir apsispręsti, galiausiai nusprendžiau, kad su „Sūduva“ nedirbsiu.
– Kuriam laikui pasirašyta sutartis su „Žalgiriu“?
– Jokia ne paslaptis – metams su galimybe ją pratęsti dar metams. Duok Dieve, sėkmingai atidirbti vieną sezoną, o tada kalbėsime apie ateitį, ar kur nors eiti, ką nors keisti. Kol kas ne apie tai. Daug darbo, daug teks naujoje vietoje pamatyti, daug sužinoti. Taigi, apie terminus kalbėsime paskui, jeigu, Dievas duos, pasieksime gerų rezultatų.
– Per savo futbolininko karjerą trumpą laiką žaidėte užsienyje, ir tai taip pat buvo viena iš Baltijos valstybių – Latvija (Daugpilis – red. pastaba). Jūsų kaip trenerio karjeroje tai pirmasis darbas už Baltarusijos ribų. Kaip manote, ar trenerio karjera užsienyje bus sėkmingesnė nei žaidėjo?
– Sporte ką nors prognozuoti labai sunku, ypač futbole. Tai, kad tai pirmoji užsienio patirtis trenerio darbe, labai normalu – juk visada būna pirmas kartas. Tiesiog pasitaikė tokia proga, ir aš ja pasinaudojau. Kaip susiklostys?
Pasikartosiu: kartu su žaidėjais ir trenerių štabu iš visų jėgų stengsimės, kad sezonas būtų sėkmingas. Nenorėčiau lyginti trenerio ir žaidėjo karjerų. Tai kardinaliai skirtingi dalykai. O rezultatų ir sėkmės labai norėtųsi.
– Šaltiniai teigia, kad, vos tik paaiškėjo jūsų paskyrimo faktas, jumis labai susidomėjo Baltarusijos žiniasklaida, prašė interviu, komentarų. Ar domisi jumis Lietuvos žiniasklaida?
– Taip, susidomėjimo būta. Kalbant apie Lietuvos žurnalistus, greičiausiai nesu čia toks „įdomus paukštis“, kad skirtų kažkokį ypatingą dėmesį. Baltarusijoje domėjosi, bet tik tiek. Tai įprastinis susidomėjimas sporto reikalais. Visiems į visus klausimus atsakiau, bendravau. Čia (Lietuvoje – red. pastaba) to susidomėjimo mažiau. Tik aš čia ne tam, kad šmėžuočiau ekranuose, atvykau dirbti ir siekti rezultatų.
– Klausimas, kurį labai mėgsta užduoti žurnalistai, norėdami geriau atskleisti asmenybę. Kaip manote, koks didžiausias jūsų kaip trenerio ir kaip žaidėjo pasiekimas, ir kurią nesėkmę įvardytumėte kaip didžiausią?
– Apie pasiekimus bus galima kalbėti, kai bus 65 metai. Duok Dieve, kad viskas pavyktų. Pati didžiausia nesėkmė: kad ir kiek dirbome Borisove, jeigu kalbėtume apie mano ankstesnį klubą, per čempionatą praeitą sezoną likome antri. Tai buvo priimta kaip nesėkmė. Tiek klubo istorijai ir jo tradicijų kontekste, tiek man pačiam. Greičiausiai tai didžiausia mano nesėkmė.
O dėl didžiausių pasiekimų. Duos Dievas, jie dar priešaky. Duos Dievas, gal ir šiais metais. Todėl ir nesinorėtų raustis istorijoje, dar ne tiek ilgai ir dirbu, ne tiek daug galiu ir pasakyti.
– Dabar pakalbėkime apie patį „Žalgirį“. Ar per tą trumpą laiką jau apsipratote su komanda?
– Taip. Jokių problemų adaptuojantis mieste, taikantis prie gyvenimo būdo ir komandos. Šaunūs vyrai, puikūs futbolininkai. Labai gera jaunų žaidėjų, patyrusių ir legionierių pusiausvyra. Nuostabi atmosfera persirengimo kambaryje ir iš esmės visame kolektyve. Jokių problemų. Jeigu dar plačiau pažiūrėjus, Minskas – ranka pasiekiamas, ranka pasiekiama šeima, tėvynė.
– Kokia darbo kalba per treniruotes?
– Tenka aiškinti ir angliškai, vyrai padeda išversti iš rusų. Žinoma, lietuviai tarpusavyje kalbasi lietuviškai. Turint omenyje, jog praktiškai visi kalba angliškai, kartais paaiškinimus, instrukcijas per treniruotes, prieš mačus tenka sakyti ir angliškai. Gal ta mano anglų kalba ir ne kokia, bet tenka taikytis prie situacijos.
– Kardinaliai keisite komandos žaidimo taktiką ar pakaks kažkokių minimalių korekcijų? Kokio futbolo modelio šalininkas esate?
– Tam, kad galėtume kalbėti apie kažkokius modelius, žaidimo sistemas ar kardinalius pokyčius, pirmiausia turime žinoti, kokius žaidėjus turime, pradėti nuo to. Ir nuo to, kokios jie bus formos. Galima sakyti ką nori, tikėtis iš žaidėjų ko tik nori, o nutikti gali bet kas, todėl dabar apie tai kalbėti per anksti. Norisi, kad viskas vyktų sklandžiai.
Tiesa, per draugiškas rungtynes Marijampolėje netekome Videmonto (Hugo Videmonto – red. pastaba), mūsų saugo. Tad labai sunku kalbėti apie žaidimo sistemą, ką kur panaudoti, kai atsiranda sveikatos problemų. Žinoma, jei sakome, kad būtina siekti rezultato, pergalių, reikia išvengti priešininkų įvarčių, gerai žaisti gynyboje ir būti komanda. Dar turime laiko apsiprasti ir atsikratyti kažkokių negatyvių dalykų. Tą ir darysime.
– Ar tarpsezonu planuojama naujų įsigijimų?
– Šis procesas banaliai nesibaigiantis, peržiūros vyksta kasdien. Visada ieškai naujokų, nepaisant jų buvimo vietos ir paso. Geras futbolininkas visada reikalingas. Todėl ir toliau žiūrėsime, kokias pozicijas, kokias vietas galima dubliuoti arba sustiprinti vienu ar kitu žaidėju.
– Ar planuojate į „Žalgirį“ pakviesti naujų žaidėjų, su kuriais teko dirbti Baltarusijoje?
– Neatmetu tokio varianto, nes yra žaidėjų, šiuo metu neturinčių klubų, laisvųjų agentų. Jie puikūs futbolininkai, tačiau taip susiklostė, kad šiuo metu neturi darbo.
– Vertinant pagal praeitą sezoną, vienas iš komandos lyderių buvo Tomislavas Kišas, kuris šiuo metu išnuomotas. Tai buvo jūsų, vadovybės ar paties sportininko sprendimas?
– Jis išvyko dar prieš man persikraustant į Vilnių, todėl į šį klausimą atsakyti negaliu. Taip, jis turėjo puikią statistiką. Mačiau kone visus jo įvarčius, kiek jį pažįstu nuo Salihorsko „Šachtior“ laikų. Geras futbolininkas, bet tas sprendimas buvo priimtas dar prieš man atsirandant klube.
– Jau trejus metus „Žalgiriui“ niekaip nepavyksta susigrąžinti čempiono titulo. Ar jums keliamas būtent šis tikslas, ir, jeigu taip, kaip ketinate jį įgyvendinti?
– Žinoma, kad tokia turi būti užduotis ir tikslas. Jau per pirmą treniruotę tą sakiau komandai. Futbolo klubo istorija ir tradicijos tiesiog neleidžia taip ilgai būti be aukso medalių. Todėl visas jėgas aikštėje, treniruotėse ir mačuose skirsime tam, kad sugrąžintume Vilniui tą titulą.
– Kaip vertinate aukščiausią Lietuvos futbolo lygą? Kaip ji atrodo Baltarusijos ir kitų kaimynių fone?
– Kol kas vertinti būtų negarbinga, nes dar neturėjau nė vieno oficialaus mačo. Iš to, ką mačiau, galiu pasakyti vieną – lengva ir paprasta čia nebus. Viskam reikia atsiduoti 100 proc., lengvų rungtynių nebus. Todėl, kad ir ką kalbėtų apie Baltijos šalių, o konkrečiai Lietuvos futbolą, lengva čia nebus.
– BATE buvo nuolatinis įvairių Čempionų lygos etapų dalyvis. O dabar treniruojate antrą A lygos komandą. Kaip jaučiatės tokiame vaidmenyje ir kokius tikslus keliate Europos lygoje?
– Europos taurės (UEFA Europos lyga, Čempionų lyga) – tokie turnyrai, kur nereikia niekam nieko aiškinti. Ten patekti ir žaisti nori visi, nori įveikti kiek įmanoma daugiau etapų. Bus kaip bus. Daug priklausys nuo burtų, mūsų pasirengimo, menkiausių smulkmenų.
Europos taurės labai skiriasi nuo nacionalinio čempionato, niekam ne paslaptis, todėl apie tai kalbėti per anksti. Žinoma, norėtųsi patekti, nueiti kuo toliau, pamatyti didžiųjų stadionų, pažaisti su didžiosiomis komandomis ir talentingiausiais žaidėjais. Tik kol kas apie tai kalbėti per anksti.
– Gal klausimas ir ne visai jums, bet vis tiek paklausiu. Ar planuojama kokių pokyčių dirbant su komandos sirgaliais? Galbūt yra planų, kaip į stadioną pritraukti daugiau žmonių?
– Kai tik ką nors žinosiu, jums atsakysiu. Kol kas į šį klausimą atsakyti negaliu. Tai ne visai mano kompetencija.
– Kokią svajonių komandą norėtume treniruoti?
– Nepasirengęs apie tai kalbėti. Pirmiausia visi kartu pasiekime sėkmės Vilniuje, o tada, pasibaigus sezonui, susėsime prie stalo, aptarsime ir priimsime sprendimą dėl mano ateities.
– Apie sirgalius paklausiau neatsitiktinai, pats toks esu. Kelios dienos prieš mūsų interviu feisbuke brūkštelėjau nedidelį kreipimąsi į gerbėjus, kuriame pasiūliau užduoti jums klausimų. Taip jau susiklostė, kad visi atsiliepusieji turėjo vieną vienintelį klausimą – kada gi baigsis tas antrosios vietos prakeikimas? Supratu, kad jūs kol kas nieko negalite atsakyti, bet vis tiek norėčiau paprašyti „Žalgirio“ fanams pasakyti ką nors pozityvaus ir įkvepiančio.
– Dar kartą kartoju, jog šiais metais skirsime visas jėgas tam, kad šis klausimas atpultų savaime, ir grąžintume Vilniui titulą.
– Klausimas ne apie futbolą. Praeitais metais buvote vieno baltarusiško „YouTube“ kanalo svečias. Tada jūsų paklausė, kodėl futbole tiek mažai kalbama nesportinėmis temomis. Jūs atsakėte: „Greičiausiai todėl, kad mūsų apie tai retai klausia“. Nusprendėme pasitaisyti. Greičiausiai žinote apie Vilniui itin aktualios Astravo branduolinės jėgainės, esančios vos už 50 kilometrų nuo miesto, problemą. Dabar daug laiko praleidžiate Lietuvoje, treniruojate „Žalgirį“. Bet esate Baltarusijos, kurios teritorijoje realizuojamas atominės elektrinės projektas, pilietis. Ar nekyla dvejopų jausmų, ir kaip iš esmės vertinate greitai pradėsiančios veikti elektrinės projektą?
– Na taip, labai plati tema. Tarsi lyg ir supranti, kad to reikia, bet yra, kaip ir kiekvienu klausimu, savi „ne“. Atvykus į Vilnių, ir taip daug įvykių ir emocijų, taigi klausimas apie atominę mane tikrai prigavo. Todėl nieko nepasakysiu. Dar kartą sakau: kol kas galiu kalbėti tik apie futbolą. Dar tik trečia savaitė čia, noriu geriau įsikurti futbolo plane, o tada jau atsakysiu į visus rūpimus klausimus.
– Futbole visada svarbi jaunų žaidėjų rengimo sistema. Kiek suprantu, Lietuvoje ji turi šiokių tokių trūkumų. Kaip manote, ar tikrai yra problemų, ir, jeigu yra, tai kokių? Ką šioje sistemoje vertėtų keisti?
– Labai platus klausimas. Manau, kad tokių problemų turi ne tik Lietuva. Atrodo, didelis susidomėjimas, daug sportuojančių berniukų ir mergaičių, bet bėdų dėl aukščiausios klasės futbolininkų kyla. Per dieną to nepakeisi. Daug treniruočių, daug skirtingų pavyzdžių iš europietiškų mokyklų ir akademijų, bet vis tiek kažkas nepavyksta.
Labai daug aspektų: tėvų ekonominės problemos, problemos dėl aprūpinimo, geografijos, mitybos, ekologijos ir dar ko tik nori. Baltarusijoje apie tai irgi kalba, visada klausia. Ir niekas negali tiksliai atsakyti, kodėl galiausiai neturime dar penkių glebų (Aleksandras Glebas, garsus Baltarusijos futbolininkas – red. pastaba) ar kažko panašaus. Taigi, negaliu atsakyti, nuoširdžiai.
– Šiandien bet kuri šeima gali savo vaiką nuvesti į futbolo treniruotę? Kiek ši paauglių itin mėgstama sporto šaka prieinama?
– Apie Lietuvą nieko negaliu pasakyti, nes per trumpai čia esu. Baltarusijoje iš principo taip, bet kuri šeima išgali vaiko futbolo treniruotes. Tai nėra labai sunki našta šeimos biudžetui. Yra niuansų ir įvairių momentų, bet manau, kad užsiimti futbolu gali kiekvienas norintis.
