Mobingas, moralinis smurtas – tokias sąvokas vartoja M. Stankevičius, prisimindamas jam lemtingu tapusį pokalbį LFF stadiono VIP tribūnoje.
Trenerio karjerą pasirinkęs buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės gynėjas, patenkantis į daugiausiai rungtynių (65) nacionalinėje komandoje sužaidusių futbolininkų dešimtuką, tikina iki šiol niekada nepatyręs nieko panašaus.
„Esu atleistas ne dėl to, kad pridariau kažkokių profesinių klaidų ar panašiai – mane į šoną patraukė dėl asmeninių reikalų. Vadinasi, kažkieno ambicijos yra svarbesnės nei futbolas, nei mūsų jaunimas“, – kalbėjo buvęs tokių klubų kaip „Brescia“, Genujos „Sampdoria“, Romos „Lazio“ (visi – Italija), „Sevilla“ ar „Valencia“ (abu – Ispanija) atstovas.
Lietuvos futbolo federacija (LFF) sprendimą išsiskirti su M. Stankevičiumi motyvavo birželį tarp jo ir LFF techninio direktoriaus bei laikinojo vyrų nacionalinės komandos stratego Reinholdo Breu kilusiu konfliktu.
„Tai, nebijau paminėti to žodžio, asmeninis vyriškas konfliktas. R. Breu iškėlė ultimatumą, siūlydamas atleisti Marių. Vyko arši diskusija, sprendimas nebuvo vienbalsis.
Bet galiausiai nuspręsta, kad jei jau esame suteikę pasitikėjimą mūsų techniniam direktoriui, kuris yra tiesioginis visų rinktinių trenerių vadovas, turime skirtis su Mariumi. Antraip mūsų specialistas iš Vokietijos būtų palikęs savo poziciją“, – vykdomojo komiteto nutarimą komentavo LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius.
Anot be darbo likusio jo bendrapavardžio, emocionalus ginčas su R. Breu įsiplieskė birželį, per nacionalinės rinktinės UEFA Tautų lygos rungtynių su Turkija (0:6) pertrauką.
„Nevadinčiau to konfliktu – tiesiog direktorius mane užsipuolė kitų žmonių akivaizdoje. Tas pokalbis pakrypo tiek į mano asmeniškai, tiek į visos mūsų futbolo bendruomenės užgauliojimą – išgirdau, kokie mes esame netikę, kaip nieko nemokame. Tikrai ne pačios gražiausios replikos“, – teigė M. Stankevičius.
2018-aisiais užrakinęs futbolo batelius spintoje, jis kurį laiką treniravo žemesnių Italijos lygų ekipas, kol 2020-ųjų pradžioje buvo iškviestas į gimtinę. M. Stankevičius ėmė vadovauti 17-mečių rinktinei ir tapo tuomečio nacionalinės komandos stratego Valdo Urbono asistentu.
Beveik visą karjerą užsienio klubuose praleidęs kaunietis po metų pakilo pareigose ir perėmė jaunimo rinktinės vairą.
Savo ruožtu, R. Breu Lietuvoje darbuojasi nuo šių metų pradžios. Prieš tai analogiškas techninio direktoriaus funkcijas Liuksemburge dešimtmetį atlikęs 51-erių vokietis birželį ėmėsi dvigubos atsakomybės, sutikęs laikinai pakeisti ir pagrindinės rinktinės vyriausiąjį trenerį Valdą Ivanauską, su kuriuo išsiskirta dėl prastų rezultatų.
„Tikrai neatsisveikiname su Mariumi. Jam būtų tinkama dabar patreniruoti klubą, o vieną dieną sugrįžti jau kaip nacionalinės rinktinės treneriui. Dėl to ir kompensavome Mariaus UEFA „Pro“ licencijos kursus Italijoje. Tai – tik trumpas išsiskyrimas su galimybe sugrįžti“, – pranešęs apie LFF verdiktą, tikino E. Stankevičius.
Bet M. Stankevičiui tokia perspektyva bent jau dabar atrodo miglota.
„Vienintelis dalykas, kurį norėčiau pasakyti: nereikia daužytis į krūtinę ir demonstruoti, kaip visi esame už Lietuvą. Nereikia. Kaip sakė vienas mano draugas, kai jie gieda himno žodžius „vardan tos“, toliau tegul išvardina savo pačių pavardes“, – apmaudo neslėpė treneris, sutikęs plačiau papasakoti apie ginčą su R. Breu.
– Pamenate, ką konkrečiai jums sakė R. Breu? – Delfi paklausė M. Stankevičiaus
– Sakė, kad esame niekam tikę, nemokame dirbti. Jo žodžiais, futbole visi esame mikimauzai.
– Kaip į tai sureagavote?
– Paklausiau, ką jis tokio gero padaręs, kad gali mus šitaip žeminti. Įsivaizduoju, kad jis jaučiasi čia atvykęs kaip didelis bosas, bet kol kas dar nieko nenuveikė, neparodė mūsų treneriams, ką reikia daryti.
Vietoje to jis sako, kad reikia vežti mūsų vaikus žaisti į užsienį. Vadinasi, jau ir taip sėdi ant dviejų kėdžių – rinktinės stratego bei techninio direktoriaus – ir dar nori užimti trečią: vežti žaidėjus į užsienį. Man atrodo, prieš tai jau turėjome tokių žmonių federacijoje, nuo kurių paskui visi norėjo išsivalyti. O dabar atvyko naujas žmogus, kuris nori daryti tą patį.
Būtent to aš jo ir paklausiau, o tada jis man atrėžė, jog kels ultimatumą: arba jis, arba aš.
– Nuo ko visas šis kivirčas prasidėjo?
– Nežinau, tiesiog nežinau. Tą pačią dieną mes turėjome rungtynes su Šiaurės Airija, sužaidėme lygiosiomis. Galbūt viskas įsiplieskė dėl vieno žaidėjo, kuris po to dar turėjo prisijungti prie 19-mečių rinktinės, bet buvo traumuotas. Nesupratau, kodėl man tai buvo paminėta, atrodo, viskas prasidėjo tarsi iš nieko.
Galime leistis gilyn į techninius dalykus, bet yra ir darbo etika. Išeina taip, kad šiandien negaliu jaustis saugus stadione, nes mane ten bet kas gali šitaip užsipulti. Galvoju, kad prieš mane viešoje vietoje buvo vykdytas mobingas, moralinis smurtas, tą perdaviau ir federacijai. Bet ji turbūt priėmė, kad tai normalu, kad galima taip elgtis.
– Ar prieš tai R. Breu aktyviai kišosi į jaunimo rinktinių reikalus?
– Būdamas techniniu direktoriumi jis ir turi tai daryti. Tik metodai man neatrodo priimtini: jis atėjo čia su maniera „skaldyk ir valdyk“. Pradėjo menkinti trenerius, nežinau, galbūt bandydamas juos išmesti. Tokios kultūros nelabai suprantu. Čia kalba net ne apie kompetenciją, o apie darbo etiką.
– Ar jūsų ir R. Breu nuomonės dėl komandos sudėties buvo išsiskyrusios?
– Nebuvo, bet prieš vieną stovyklą direktorius tiesiog išmetė vieną iš mano asistentų. Keistas dalykas – nei pasitarė, nei ką. Toks diktatoriškas ėjimas: paimi ir nukerti galvą. Tada bandžiau išsiaiškinti, kodėl taip. Daugiau jokių nesusipratimų tarp mūsų nebuvo, dėl to ir tas paskutinis įvykis šiek tiek keistas – lyg būtų iš anksto pasiruošta, surežisuota. Gal net galėčiau pavadinti provokacija.
– R. Breu dėl jūsų iškėlė ultimatumą LFF, ar jūs atsakėte tuo pačiu?
– Suprantama, kad atkreipiau federacijos dėmesį į nenormalų procesą, į kurį privalu reaguoti. Bet aš – tik treneris, darau savo darbą, man rūpi futbolas. O jis šiandien yra paskutinėje vietoje, jaunimo rinktinė – taip pat. Ar kas nors dabar gali pasakyti, kaip toliau ji dirbs? Vietoje to vyksta kažkokie politiniai žaidimai, nuo kurių futbolas tik kenčia. LFF pasirinkimas šioje situacijoje man ir parodo, kiek svarbus pats futbolas.
Juk ne aš pats įsisiūliau į rinktinės trenerius. Dirbau Italijoje, nutraukiau tuometę savo sutartį, kad galėčiau čia atvažiuoti ir prisidėti prie Lietuvos futbolo augimo. O dabar esu atleistas ne dėl to, kad pridariau kažkokių profesinių klaidų ar panašiai – mane į šoną patraukė dėl asmeninių reikalų. Vadinasi, kažkieno ambicijos yra svarbesnės nei futbolas, nei mūsų jaunimas.
– Toje VIP ložėje, kur susikirtote su R. Breu, turbūt buvo vykdomojo komiteto narių, jie girdėjo ginčą?
– Tikrai taip, ir ne vienas. Bet tada jie tik susižvalgė, susigūžčiojo ir viskas. Pasikartosiu – išeina taip, kad jiems tokia darbo etika yra priimtina.
– Tad kaip vertinate praėjusios savaitės LFF sprendimą?
– Kaip norėjo, taip ir nusprendė. Vienintelis dalykas, kurį norėčiau pasakyti: nereikia daužytis į krūtinę ir demonstruoti, kaip visi esame už Lietuvą. Nereikia. Kaip sakė vienas mano draugas, kai jie gieda himno žodžius „vardan tos“, toliau tegul išvardina savo pačių pavardes. Kur tas patriotiškumas, norėčiau paklausti.
Žinau, kad tikrai ne vienas žmogus yra atsidūręs panašioje padėtyje kaip ir aš. Gaila, kad tokiuose dalykuose mes neturime drąsos pasisakyti, užkirsti tam kelią, pasiduodame kažkokiai baimei. Po to ir skiname tokius vaisius.
– Kokie dabar jūsų planai – grįžtate į Italiją?
– Toliau investuosiu į save, mokysiuosi. Turiu tikrai daug ko išmokti. O paskui tas žinias perduosiu, jei bus kam. Svarbiausia, kur ir su kuo dirbti. Tik ne viską gali numatyti. Lietuvoje iš pradžių irgi nebuvo jokių nesusipratimų, kol neatvyko šitie neaiškūs žmonės.
– LFF generalinis sekretorius E. Stankevičius sakė, jog išsiskyrimas su jumis bus trumpas. Kaip pats vertintumėte galimybę grįžti?
– Nežinau, negaliu net komentuoti, ką jis turėjo omenyje. Jeigu atsisakytume savo visų ego, turėtume dirbti vien tik dėl Lietuvos futbolo ateities. Tokiu atveju – viskas tvarkoje: viskas įmanoma ir viskas padaroma. Bet jeigu futbolas paskutinėje vietoje, kam apie tai kalbėti.
Papildyta 19.30 val.
LFF atstovai žadėjo Delfi sudaryti galimybę išklausyti ir R. Breu poziciją, kuomet šis bus pasiekiamas. Tačiau kalbėti apie ginčą su M. Stankevičiumi nepanoro pats vokietis, perdavęs tik glaustą savo komentarą.
„Yra daug spekuliacijų dėl šio konflikto. Tiesa ta, kad mes turėjome nesutarimų dėl profesinių klausimų ir dėl to nebegalėjome kartu dirbti. Pranešiau apie tai vadovybei ir buvau pasiruošęs pats pasitraukti, jei mano argumentai būtų atmesti.
Gerbiu visą futbolo bendruomenę ir jos troškimą tobulėti. Visi dirbame vienu tikslu, todėl neturiu noro ir nematau prasmės komentuoti asmeninių kažkieno pasisakymų“, – teigė R. Breu.
