Vienas geriausių puolėjų pasaulyje jau keletą savaičių mėgaujasi UEFA Čempionų lygos nugalėtojo šlove. Su nacionaline šalies ekipa Afrikos pirmenybėse Egipte žaidžiantis futbolininkas pasiekė savo karjeros viršūnę, tačiau kelias į ją nebuvo rožėmis klotas.
Didvyriu Senegale laikomas S. Mane anksti suvokė, kad futbolas jam reiškia daugiau nei kitiems. Jam neužteko su draugais mokykloje paspardyti kamuolį. Jis norėjo tapti profesionaliu futbolininku.
Sadio tėvai nebuvo sužavėti berniuko svajonės ir netgi uždraudė jam lankyti futbolo treniruotes, pabrėždami, kad svarbiausia yra mokslai. Futbolo apsėstas tuomet 16-metis S. Mane žengė rizikingą žingsnį.
„Viską parengiau iki smulkmenų. Visiškai neturėjau pinigų. Auštant aukštoje žolėje prieš namą paslėpiau sportinį krepšį su daiktais. Anksti ryte, apie 6 val., išsivaliau dantis ir išėjau, nepasakęs nė žodžio. Apie tai prasitariau tik geriausiam draugui. Ilgai ėjau iki jo namų, kad pasiskolinčiau kažkiek pinigų. Ir sėdau į autobusą, važiuojantį į Dakarą“, – pasakojo S. Mane.
Ten jį priėmė svetima šeima ir Sadio iš karto pradėjo lankyti garsių komandų treniruotes.
„O mano tėvai tuo metu visur manęs ieškojo. Jie buvo įsitikinę, kad mano geriausias draugas žino, kur aš esu. Jis laikėsi ir neišsidavė, tačiau kai mano šeima ėmėsi jį spausti, viską papasakojo“, – prisiminė futbolininkas.
Tėvai paskambino Mane ir pareikalavo, kad jis grįžtų namo, tačiau berniukas to daryti nenorėjo: „Man buvo gėda grįžti, sutikau tik su sąlyga, kad jie leis man išmėginti laimę futbole pasibaigus mokslo metams.“
Pasibaigus mokslo metams paauglys išmėgino jėgas peržiūroje – visas kaimas rinko pinigus kelionei, dėdė nuvežė jį į Dakarą, futbolo akademiją „Generation Foot“.
„Ten buvo 200 ar 300 jaunuolių, laukiančių savo šanso. Man viskas prasidėjo prastai, nes kai prisistačiau, buvau išjuoktas. Aš nebuvau panašus į futbolininką. Vilkėjau trumpas kelnes, kurios nebuvo net panašios į sportinius šortus. O mano bateliai buvo suplyšę šonuose, buvau juos sutvirtinęs su viela. Tačiau žaidžiau neblogai, jie mane priėmė. Taip prasidėjo mano nuotykis“, – pasakojo S. Mane.
Jis prisiminė, kad šeimoje niekas nemėgo futbolo: „Mano mama vijosi mane kiekvieną kartą, kai pamatydavo žaidžiant su kamuoliu. Man buvo sunku, nes jaučiausi vienišas. Nesupratau, kodėl man neleidžia gyventi savo svajone.“
Pasirašęs pelningas sutartis ir gavęs pirmuosius milijonus, S. Mane netapo kitoks. „Tie pinigai ir žiniasklaidos dėmesys manęs nepaveikė. Stengiuosi nuo viso to laikytis kiek toliau, vengiu socialinių tinklų ir dažnai grįžtu į kaimą, kad likčiau savimi. Esu atsargus žmogus, norėjęs tapti futbolininku, o ne žvaigžde. Neapgaudinėju. Myliu visus, bet pernelyg daug dėmesio įvykiams aplink mane nekreipiu“, – prisipažino jis.
„Tikriausiai esu vienintelis profesionalus futbolininkas pasaulyje, kuris nežino, kaip žaisti „PlayStation“. Niekuomet nebandžiau, manęs tai visiškai nedomina, nors klube ir rinktinėje mane supa žaidėjai, kurie kompiuteriniams žaidimams švaisto labai daug laiko. Nežinau net, kaip elgtis su valdymo pulteliu. Mėgstu žaisti stalo žaidimą „Uno“, – pasakojo S. Mane.
Paklaustas apie Afrikos čempionatą ir Senegalo šansus, „Liverpool“ puolėjas neabejojo, kad gali pasiekti daug: „Net neabejoju, kad esame tarp favoritų, tačiau favorito statuso neužtenka, kad nueitum iki galo. Laimėti Afrikos taurę su komanda, kuri niekada iki tol jos nebuvo laimėjusi, būtų fantastika. Tai mano pati didžiausia ir beprotiškiausia svajonė“.
