„Nemanau, kad po rungtynių abi komandos būna patenkintos teisėjavimu. Visada sakau savo asistentams ir ketvirtam teisėjui, kad į aikštę turime išeiti nusiteikę 100 procentų ir netgi daugiau. Į visas rungtynes turime eiti taip, lyg jos būtų paskutinės. Juk visada gali kas nors atsitikti, kas atsilieptų karjerai.
Po kiekvienų rungtynių nėra vakaro ar nakties, kad neapmąstyčiau, ką padariau gerai, kada reikėjo kitą sprendimą priimti. Pasibaigus mačui, visada su savo komanda padarome aptarimą”, - sakė futbolo teisėjas Nerijus Dunauskas.
Penkerius metus teisėjaujantis N. Dunauskas šiemet buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolo A lygos teisėju. Šis apdovanojimas FIFA kategorijos arbitrui jau antras. Pirmą kartą tokiu titulu teisėjas įvertintas 2009-ais.
- Kuriose rungtynėse šiemet jums buvo sunkiausia dirbti?
- Sunku išskirti, visos rungtynės yra sunkios. Kadangi nemėgstu rodyti geltonų kortelių, o daugiausia šiemet parodžiau Marijampolės „Sūduvos“ ir Tauragės „Tauro“ rungtynėse Marijampolėje. Gal šios ir buvo įtempčiausios. Daugiausia psichologinio spaudimo jaučiau.
- Iš šono stebėdamas žaidimą, didesnį dėmesį kreipiate į futbolininkų veiksmus ar teisėjų darbą?
- Žinoma, stebiu, kaip dirba kolegos, norisi, kad jiems sektųsi, kad nebūtų jokių klausimų, jokių problemų. Kartais išsprūsta lengvas komentaras, bet tik tada, kai vienas žiūriu rungtynes. Stebiu ir komandas, kadangi praktiškai kiekvieną savaitę tenka su jomis susitikti.
- Ar papriekaištaujate kolegoms?
- Akis į akį - taip. Už nugaros stengiuosi niekada nepriekaištauti, neapkalbėti, nes man tokie dalykai yra nepriimtini. Tačiau akis į akį visada pasikalbame, kodėl buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas. Žerti priekaištus nelabai galiu, nes kiekvienas teisėjas priima tokį sprendimą, koks tą sekundę jam atrodo teisingiausias. Reikia išsiaiškinti: gal aš nemačiau to niuanso, kurį jis matė. Kartais pasikalbėjus tampa aišku, kad tas teisėjas buvo teisus.
- Kaip vertinate Lietuvos futbolo teisėjų lygį?
- Manau, kad lygis yra geras. Mūsų teisėjų asociacijos prezidentas Jonas Braga įdeda daug darbo, kad jis toks būtų. Kartais net atsibosta su savo mokymais ir seminarais. Gauname labai daug informacijos.
Nuvažiavus kur nors į Europą niekas nesupranta, kaip galima dirbti kitą darbą ir teisėjauti ir tai suderinti. Daugelyje valstybių teisėjais tampa tik profesionalai, kurie gyvena iš teisėjavimo ir teisėjavimu. Žaidėjai Lietuvoje daugiausia gyvena iš futbolo, treniruojasi dukart per dieną, ruošiasi rungtynėms. Mes turime savo darbus, o po jų važiuojame teisėjauti. Skirtumas tikrai yra. Daugelis šalių stengiasi padaryti taip, kad ne tik žaidėjai, bet ir teisėjai būtų profesionalai.
- Kaip Lietuvos teisėjai ruošiasi naujam sezonui?
- Šiuo metu dar atostogaujame. Bent jau aš atostogauju. Dabar svarbiausia neprarasti fizinės formos ir pailsėti. Po Naujųjų metų prasidės pasiruošimas, kaip ir žaidėjams. Kaip ruošiamės? Žaidžiame futbolą, einame į treniruoklių salę, bėgiojame, plaukiojame ir panašiai.
- Kokius tikslus savo karjeroje esate išsikėlęs?
- Labai norėčiau teisėjauti Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės turnyro finale. Manau, kad tai yra prestižo reikalas, kiekvieno Lietuvos teisėjo svajonė. Kalbant Europos mastu, svarbu daug dirbti, kad patekčiau tarp elitinių teisėjų, kas pavyko Gediminui Mažeikai. Patekus ten, galima kelti ir aukštesnius tikslus, pavyzdžiui, teisėjauti UEFA čempionų lygos, Europos lygos turnyrų rungtynėse ar nacionalinių rinktinių mačuose.
Esate futbolo klubo „Prelegentai“ narys. Ar lieka laiko pačiam pažaisti?
- Bandau žaisti (juokiasi). Ne visada spėju, be to, žaidžiant futbolą, yra rizika gauti traumą ir neteisėjauti. Čia - laisvalaikio praleidimas, kuriam šiemet nelabai turėjau laiko, nes daug rungtynių teisėjavau.
