aA
Nuo 1976 iki 1986 m. (su pertraukomis) Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje žaidęs Valdas Kasparavičius paliko ryškų pėdsaką legendinio Lietuvos futbolo klubo istorijoje. Jo sąskaitoje vien Sovietų Sąjungos pirmenybėse – 264 rungtynės ir 20 įvarčių. 1982 m. su „Žalgiriu“ jis tapo SSRS I lygos nugalėtoju, po metų buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku.
Valdas Kasparavičius
© fkzalgiris.lt

Vienas geriausių visų laikų „Žalgirio“ komandos gynėjų jau 27 metus gyvena Vokietijoje. Tiesa, Lietuvos V.Kasparavičius neužmiršta, kiekvienais metais bent mėnesiui grįžta į gimtinę. Netapo išimtimi ir ši vasara. Viešėdamas Vilniuje legendinis žalgirietis rado laiko susitikimui ir pokalbiui apie futbolo karjeros posūkius. „Kai 1990 m. su buvusiais žalgiriečiais Sigitu Jakubausku, Vidmantu Rasiuku ir Stasiu Tamulevičiumi išvykome į Vokietiją, žaisti šios šalies trečioje lygoje rungtyniavusiame „VfB Remsheid“ klube, niekada negalvojau, kad taip ilgai ten užsibūsiu. Maniau, pabūsiu metus, daugiausiai – du. Bet baigęs futbolininko karjerą pradėjau dirbti vienoje kompanijoje, užaugusios dukterys taip pat rado savo vietą Vokietijoje. Taip mes visi jau 27 metus šioje šalyje ir gyvename“, – teigė kitų metų sausio 17 d. savo 60-metį švęsiantis V.Kasparavičius.

Marijampolėje gimęs ir augęs futbolininkas savo geriausius karjeros metus praleido Vilniaus „Žalgirio“ komandoje. Tačiau kelias į reprezentacinę šalies futbolo ekipą buvo vingiuotas, o atsisveikinimas su ja – labai skaudus ir netikėtas.

– Valdai, kur ir kaip prasidėjo jūsų pažintis su futbolo kamuoliu? – oficiali klubo svetainė internete paklausė V. Kasparavičiaus

– Futbolą žaisti pradėjau kieme, kaip ir visi to meto vaikai. Dalyvaudavome ir rimtesnėse rungtynėse, žaisdavome gatvė prieš gatvę ir pan. Man šis sportas labai patiko, gerai sekėsi. Kai man buvo 10 metų mane pastebėjo Marijampolės sporto mokyklos treneriai ir pakvietė į treniruotes. Patekau pas gerą trenerį Jurgį Brazauską. Jis buvo labai atsidavęs savo darbui, nuoširdžiai stengėsi, kad mes tobulėtume ne tik kaip futbolininkai, bet ir kaip asmenybės. Vaikystėje daugiausiai žaidžiau puolime. Bet vienu metu mano taikiklis nusimušė, turėdavau daug progų, bet niekaip nesugebėdavau įmušti. Buvo labai pikta. Galiausiai nusprendžiau, kad jei pats neįmušu, tai ir varžovams to padaryti neleisiu. Ir pervedžiau save į gynybą.

– Iš ko sėmėtės patirties, žaidimo gynyboje įgūdžių?

– Vaikystėje mokėmės stebėdami suaugusiųjų rungtynes, tiek per televizorių, tiek ir stadione. Man labai patiko stebėti kitų futbolininkų žaidimą. Kai baigęs vidurinę mokyklą patekau į Klaipėdos „Atlantą“, ten susipažinau su patyrusiais vidurio gynėjais. Mano mokytojais tapo kelis metus ir Vilniaus „Žalgiryje“ žaidęs Anatolijus Timofejevas bei Jonas Urusovas. Man labai imponavo jų sugebėjimas laimėti prieš varžovų puolėjus oro dvikovas, perimti kamuolius ir pan. Supratau, kad reikia būti gudresniu, ne tik stipresniu ar greitesniu už varžovą.

-Tuo aš vadovavausi visą savo karjerą. Gerai „skaičiau“ žaidimą, jausdavau, kur bus nukreiptas kamuolys, kur judės varžovai, komandos draugai.

Turėjau galimybę matyti buvusio Danijos rinktinės vyriausio trenerio Morteno Olseno žaidimą. Tai buvo pats geriausias protingo, gudraus, taktiškai brandaus futbolo pavyzdys. Jis tiesiog stebėdavo rungtynes ir visada atsidurdavo toje aikštės vietoje, kur ir kamuolys. Atrodo, niekur nebėga, nelenda, bet kamuolys pats jam nusileidžia ant krūtinės. Kodėl? Nes jis jau prieš 5 min. žinojo, kad kamuolys bus jo. Džiaugiuosi, kad ir man tai pavykdavo.

Ir tai ne tik patirties reikalas. Dar žaisdamas Marijampolėje sulaukiau pripažinimo, kitos komandos iš anksto žinojo, kad įveikti mūsų gynybą bus labai sunku. Aš labai mėgau vadovauti savo gynėjams. Tada mes žaisdavome su vienu atsitraukusiu ir dviem priekiniais gynėjais. Jei tie priekiniai gynėjai manęs klausydavo, suręsdavome labai tvirtas užtvaras.

– 1976 m. jūs pirmą kartą apsivilkote „Žalgirio“ aprangą. Ar pamenate debiutines rungtynes?

– 1976 m. vasarą baigiau vidurinę mokyklą. Dar kiek anksčiau, gegužės 26 d. tuometinis Vilniaus „Žalgirio“ vyriausias treneris Algirdas Klimkevičius pasikvietė mane vienerioms rungtynėms. Tuo metu „Žalgiris“ žaidė SSRS II lygoje, o aš debiutavau rungtynėse su Mogiliovo „Dnepru“. Jei neklystu, tuo metu pirmavome 2:0, tad treneris išleido mane žaisti dešiniu gynėju. Pirma pažintis su tokio lygio futbolu buvo skaudoka. Viename epizode kovodamas dėl kamuolio susidūriau su varžovu ir jo stumtelėtas nuskriejau į bėgimo taką. O teisėjas net pražangos nesušvilpė. Buvo labai nesaldu, juo labiau, kad tame epizode varžovas tikrai sužaidė ne pagal taisykles.

Vis dėlto, tai buvo tik vienerios rungtynės. Po jų vėl grįžau į Marijampolę. Aišku, įspūdžių liko daug, pamačiau iš arti Kęstą Latožą, Vytautą Dirmeikį, kitus žalgiriečius, kuriuos iki tol matydavau tik televizoriaus ekrane. Atvirai pasakysiu, kad tada net nesvajojau apie žaidimą „Žalgiryje“, negalėjau net įsivaizduoti, kad po kelių metų Latožai sakysiu „tu“ ir žaisime vienoje komandoje.

– Koks buvo jūsų kelias į vyrų futbolą?

– Nuo 16 metų žaidžiau gimto miesto „Sūduvos“ ekipoje, dalyvavome Lietuvos pirmenybėse. Tiesa, iš pradžių ateities su futbolu nesiejau. Tačiau pamažu pajutau, kad man visai neblogai sekasi, kad esu šiek tiek geresnis, greitesnis, sumanesnis nei kiti. Ir galiausiai supratau, kad futbolas gali būti ne tik pomėgis, bet ir profesija, pragyvenimo šaltinis. 1976 m. vasarą „Sūduva“ pirmą kartą pateko į Lietuvos futbolo taurės turnyro finalą. Žaidėme Vilniuje, Centriniame stadione su Kauno „Kelininko“ komanda. Man buvo tik 18 metų, bet aš žaidžiau atsitraukusiu gynėju ir cementavau visą komandos gynybą. Atsilaikėme du kėlinius, bet pratęsimo metu kauniečiai pelnė pergalingą įvartį. Vis dėlto, mums tai buvo labai rimtas pasiekimas. Be to, tais pačiais metais „Sūduva“ Lietuvos čempionate užėmė trečią vietą ir iškovojo bronzos medalius. Tai irgi buvo didelis įvykis. Ir labai solidi vyriško futbolo mokykla. Dažniausiai žaisdavau dešiniu gynėju, bet kartais tekdavo perimti ir atsitraukusio gynėjo poziciją.

– Kodėl baigęs vidurinę mokyklą pasukote į Klaipėdą, o ne į Vilnių?

Iš tiesų, turėjau važiuoti tiesiai į Vilnių. Buvo atvykęs tuometinis „Žalgirio“ komandos viršininkas Algis Kulikauskas, pasakė, kad esu kviečiamas į komandą. Bet tai ir buvo vienintelis mūsų pokalbis. Man to neužteko. Ir tuo metu su manimi ryšius užmezgė „Atlanto“ atstovai. Man tuo metu reikėjo šiek tiek daugiau dėmesio, paaiškinimų. Klaipėdiečiai viską žmogiškai paaiškino, papasakojo ko laukia, ko tikisi iš manęs komandoje. Taip pat pažadėjo, kad padės įstoti į Klaipėdos Politechnikos institutą, pagelbės ir su studijomis. O tai buvo labai svarbu. Taip ir atsidūriau Klaipėdoje.

Be to, man ir pačiam buvo šiek tiek nedrąsu iš Marijampolės persikelti į „Žalgirį“. Juk realiai neturėjau tokios patirties, man reikėjo žaisti, pajusti to vyrų futbolo skonį. Galvojau, kad į „Žalgirį“ visada spėsiu. Maniau, kad jei gerai žaisiu, tai vis tiek atsidursiu Vilniuje. Ir dabar neabejoju, kad tai buvo labai geras sprendimas.

Klaipėdoje žaidžiau 1976 m. pabaigoje ir visą 1977 metų sezoną. Futbolo prasme viskas buvo gerai, tačiau keliaudamas po SSRS II lygos stadionus pradėjau atsilikti su mokslais. Iš pradžių mokiausi gerai, bet kai prasidėjo išvykos autobusu po visokius Rusijos ar Baltarusijos miestelius, prasidėjo problemos. Galiausiai pasidaviau, pasitraukiau iš instituto ir tuoj pat gavau šaukimą į armiją. Tiesa, iš pradžių „Atlantas“ pasirūpino, kad tarnybą atlikčiau Telšiuose. Tris mėnesius ten „tarnavau“, o tuo pačiu ir žaidžiau „Atlanto“ komandoje. Bet netrukus apie tai sužinojo „Žalgirio“ vadovybė. Ir jie, manęs net neatsiklausę, suorganizavo pervedimą iš Telšių į Vilnių, į Šiaurės miestelį. Man tai buvo didelė staigmena. Šiaip jau būčiau neprieštaravęs perėjimui, bet tik ne tokiais metodais. Tačiau kito kelio nebuvo.

1978 m. prasidėjus SSRS I lygos čempionatui gavau daug žaidimo laiko, lyg ir neblogai pasirodžiau, bet kartėlis vis tiek liko, kad viską už mane nusprendė kiti, net nepasitarę, neatsiklausę. O kantrybės taurę perpildė „Žalgirio“ vadovų sprendimas pasibaigus sezonui sugrąžinti mane į kareivines Šiaurės miestelyje. Visiems buvo atostogos, tik ne man. Supykau ir paskambinau į Odesą. Turėjau to miesto Armijos Sporto klubo futbolo komandos vadovo numerį, paskambinau jam ir pasakiau, kad norėčiau žaisti pas juos.

Per kelias valandas reikalas buvo išspręstas ir mane perkėlė iš Vilniaus į Odesą. Tai buvo savotiškas jaunatviškas maištas, kerštas „Žalgiriui“. Galvojau, kaip jūs su manimi, taip ir aš su jumis. Metus praleidau Odesoje, žaidžiau SSRS I lygoje, vienoje komandoje su garsiuoju Igoriu Belanovu ir kitais puikiais futbolininkais, kuriems reikėjo metus „tarnauti“ armijoje. Tai buvo tikrai labai rimta futbolo mokykla.

– Bet po metų jau grįžote į „Žalgirį“. Ir šį kartą – ilgam.

– Iš tiesų, Odesos ekipos vadovai norėjo, kad pasilikčiau, bet mane traukė į Lietuvą. Bet į „Žalgirį“ sugrįžau kitokiomis aplinkybėmis. Įrodžiau, kad esu žmogus ir su manimi reikia skaitytis. Susitikome su treneriais, įvyko normalus pokalbis, kontaktas, apkalbėjome sutarties sąlygas, žaidimo perspektyvas.

Tris sezonus su komanda žaidėme SSRS I lygoje, o 1982 m. iškovojome teisę rungtis Aukščiausioje lygoje. Tuo metu komandos gynybą cementavo K.Latoža, Gediminas Paberžis ir Kęstas Gražulis, gynyboje padėdavo ir Algimantas Puodžiūnas, pirmus žingsnius žengė Arvydas Janonis. Aš daugiausiai žaidžiau priekiniu gynėju.

– Jūs su K.Latoža „Žalgiryje“ sudarėte galingą gynėjų tandemą. O ir išoriškai buvote panašūs. Ar tai padėdavo grumtis su varžovais?

– Iš tiesų, buvome panašiai apsikirpę, kitaip sakant, turėjome mažokai plaukų ant galvos. Tačiau visi varžovai žinojo, kad prieš mus oro dvikovose laimėti šansų nėra ne dėl šukuosenų. To meto rusų futbolas buvo grindžiamas fizine jėga, tolimais perdavimais, aukštais kamuoliais. Tai mes su Kęstu pasikeisdami beveik visas oro dvikovas ir laimėdavome.

Puikiai papildėme vienas kitą ir puolime, esame įmušę ne vieną įvartį po standartinių situacijų. Ir čia aš varžovus pergudraudavau. Man patikdavo analizuoti rungtynes, aiškintis, kaip mušami įvarčiai po kampinių, baudos smūgių. O paskui ir pats mėgindavau įgyvendinti savo sumanymus. Be abejo, daug padėjo ir perdavimus atliekantys komandos draugai. Aš dažniausiai surinkdavau visus kamuolius ties tolimu virpstu, sulaukęs savo progos.

Pasitraukus Kęstui mano geriausiu partneriu „Žalgiryje“ tapo A.Janonis. Žinojome, kad galime vienas kitu pasitikėti, kad esant reikalui vienas kitam padėsime, pagelbėsime. Pamenu, kad esu ne vieną kartą išmušęs kamuolį nuo vartų linijos, nes paprasčiausiai numačiau, kur jis bus pasiųstas. Gal ir ne antras vartininkas, bet daug kamuolių ištraukdavau ir aš, pagelbėdamas Vaclovui Jurkui.

– Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad geriausias karjeros sezonas buvo 1983 metais?

Tikra tiesa. 1982 m. laimėję SSRS Pirmą lygą mes iškovojome teisę žaisti aukščiausioje lygoje. Tada mažai kas tikėjo mūsų galimybėmis, juo labiau, kad komandoje vyko kartų kaita, dėl traumos žaisti negalėjo ir K.Latoža. Tačiau būtent dėl to aš sulaukiau progos perimti iš Kęsto atsitraukusio gynėjo vaidmenį. Ir tais metais tiesiog mėgavausi žaidimu. Galima sakyti, kad man atsiskleisti pagelbėjo ir trenerių permainos. Prieš sezoną ilgai „Žalgiriui“ vadovavusį B.Zelkevičių pakeitė Algimantas Liubinskas. O su jo atėjimu atsirado proga įgyvendinti savo sumanymus aikštėje. Naujas treneris iš pradžių per daug nesikišo į žaidimą, tik paskirdavo startinę sudėtį, o žaidimo planą sudėliodavo žaidėjai. Tai buvo geriausias mano laikas. Kartu su A.Janoniu, K.Gražuliu, Rimu Turskiu ir kitais gynėjais mes prieš kiekvienas rungtynes aptardavome žaidimo planą. Žinojome, kaip ir kada reikia suorganizuoti dirbtinę nuošalę ir tą sezoną tai buvo labai rimtas mūsų ginklas.

„Žalgiris“ sezoną aukščiausioje lygoje baigė penktas, mane išrinko geriausiu Lietuvos futbolininku, buvau pakviestas ir į olimpinę SSRS futbolo rinktinę. Deja, sudalyvauti 1984 m. Los Andželo olimpiadoje neteko, nors buvo net ir bilietai nupirkti. Sovietų Sąjunga boikotavo tas olimpines žaidynes, tad savo šanso taip ir nesulaukiau.

– Kurios rungtynės „Žalgirio“ gretose jums yra įsimintiniausios?

– Rungtynių buvo daug ir įvairių, bet man ryškiausią įspūdį paliko sugrįžimas į Vilnių po paskutinių 1982 m. sezono rungtynių. Oro uoste mus pasitiko tūkstančiai žmonių, faktiškai ant rankų nunešė mus iki autobuso. Tai buvo nepamirštama, unikalu ir nepakartojama. Tai galima vadinti ir mano futbolo karjeros viršūne. Pamenu, kokios buvo emocijos po tų rungtynių, kaip mes laukėme susitikimų su aukščiausios lygos komandomis – „Spartaku“, Kijevo „Dinamo“ ir kitomis.

– Kaip manote, kur slypėjo jūsų atstovaujamo „Žalgirio“ sėkmės paslaptis?

– Prie „Žalgirio“ pakilimo prisidėjo visi – tiek treneriai, tiek ir žaidėjai, ir kiti darbuotojai. B.Zelkevičius buvo geras futbolo specialistas, bei dar geresnis psichologas. Jis žinojo, kaip prieiti prie žaidėjo, kaip paruošti jų rungtynėms, nuteikti kovai ir pan. Jautė, kada reikia atlikti keitimą, kokį lemiamą sprendimą padaryti. Tai buvo jo privalumai. Bet kaip žmogus jis man netiko. Kai 1983 m. jo vietą užėmė A.Liubinskas, man atsirišo rankos. A.Liubinskas į „Žalgirį“ atėjo be jokio pasirengimo, nieko netreniravęs, nepatyręs. Tuo metu komanda jau buvo subrendusi pergalėms ir jis mums netrukdė jų siekti. Jis savo vaidmenį puikiai atliko, bent jau 1983 metais. Jis man netrukdė organizuoti dirbtines nuošales ir mums tai labai gerai gaudavosi. Mes patys sugalvodavome ir standartinių padėčių atlikimą.

Apskritai, didelė dalis sėkmės priklausė ir nuo kolektyvo. 1982 – 1983 m. komandos branduolį sudarė vienmečiai – 57-58 metų gimimo futbolininkai. Mes vienas kitą labai gerai pažinojome, buvome susigroję, bendravome ne tik treniruotėse, bet ir po jų. V.Jurkus buvo labai geras vartininkas, aš tvarkiau gynybą, Algis Mackevičius ir Stanislovas Danisevičius dirigavo žaidimui aikštės viduryje, o Sigitas Jakubauskas meistriškai realizavo komandos draugų sukurtas progas.

– Vis dėlto, po fantastiško debiuto SSRS Aukščiausioje lygoje kitais metais komandos žaidimo kreivė smuko žemyn.

Buvo įvairių priežasčių. Gal ir žaidėjai atsipalaidavo, pagalvojo, kad dabar jau viskas bus gerai, laimėsime ir žaisdami puse jėgos. Visgi, būtent antri metai visada būna sunkiausi. Ir mes netapome išimtimi. Be to, antrais metais atsirado problemų ir su treneriu. A.Liubinskas pradėjo diegti savo metodiką, pasikeitė darbo treniruotėse pobūdis. Aš jį puikiai suprantu, kitaip jis ir negalėjo elgtis. Bet tos permainos turėjo neigiamos įtakos žaidėjų sveikatai. Pradėjome lūžinėti, man įtrūko meniskas, o tais laikais tai buvo labai baisi trauma, realiai grėsusi karjeros pabaiga.

Treneriai pradėjo įtarinėti, kad gal mes specialiai taip darome, simuliuojame traumas. Buvome siunčiami į ligoninę, tikrinami ir pan. Man to ir reikėjo, nustatė menisko traumą, teko ilgai leistis vaistus į kelio sąnarį, bet operacijos pavyko išvengti.

Vis dėlto, nei 1984, nei 1985 metais komandos žaidimas nesiklijavo, buksavome. Nors man asmeniškai problemų su A.Liubinsku nebuvo, mes visada puikiai sutarėme. Tačiau 1985 m. pradžioje jis buvo pakeistas, o į komandą sugrįžo B.Zelkevičius. Kiek žinau, šią akciją suorganizavo aukštesnio lygio partiniai bei sporto komiteto vadovai, tam pritarė ir dauguma futbolininkų. Bet ne visi. Tarp nepritarusių buvau ir aš, S.Danisevičius, dar keli vyresni futbolininkai. Kodėl? Mes dar puikiai prisiminėme, kaip po 1982 m. B.Zelkevičius pradėjo nesiskaityti su komanda, laikyti save geriausiu, visų pergalių kalviu. Mums toks trenerio elgesys labai nepatiko.

Tačiau puikiai supratome, kad vadovams reikėjo rezultatų, reikėjo pergalių, o jų nebuvo. Todėl mums primetė mintį susigrąžinti B.Zelkevičių. Iš pradžių su juo viskas buvo gerai, jokių pykčių, normalus bendravimas. Bet 1986 m. jis man atkeršijo. Man labai skaudu prisiminti tą istoriją. Po rungtynių su Kutaisio „Torpedo“ komanda man paskambino „Žalgirio“ treneris Eugenijus Riabovas ir pasakė, kad galiu daugiau neiti į treniruotes. Be jokių paaiškinimų. Tik vėliau sužinojau, kad esu kaltinamas rungtynių pardavimu. Kartu su manimi iš komandos buvo pašalinti S.Danisevičius ir R.Turskis. Pastarasis tuo metu net nežaidė, nes buvo traumuotas.

Visa ši istorija yra absoliuti nesąmonė ir melas. Bandėme kovoti, ieškoti teisybės, mynėme valdžios kabinetų slenksčius, bet sulaukėme tik gąsdinimų, kad galiausiai atsidursime kalėjime. Tada jau aš neišlaikiau ir pareikalavau, kad būtų pateikti mano kaltės įrodymai, sakiau, kad esu pasirengęs ir kalėjime pasėdėti, jei tikrai esu kaltas. Bet galiausiai viskas aprimo.

Jokių įrodymų nebuvo, nes nebuvo ir jokios kaltės. Sulaukėme tik neoficialaus atsiprašymo, bet oficialiai taip ir likome su uodega. Išėjau iš komandos, bet man labai apmaudu, kad taip ir nebuvo išlydėjimo, kurio aš, kaip ilgametis „Žalgirio“ žaidėjas nusipelniau.

– 1987 m. „Žalgiris“ sužaidė geriausią sezoną, iškovojo SSRS bronzos medalius. Ar nebuvo apmaudu, kad likote šių pergalių papėdėje?

– Džiaugiausi komandos žaidimu, bet manau, kad reikėtų atkreipti dėmesį ir į mūsų pasiekimus. Juk norint iškovoti bronzą 1987 metais, reikėjo prieš penkis metus išeiti į Aukščiausią lygą. Apskritai, sunku pasakyti, kaip būtų buvę, jei mes būtume ir po 1986 m. žaidę komandoje. Gal dar geriau? Turiu pasakyti, kad man buvo labai apmaudu tik dėl vieno, kad turėjau komandą palikti tokiu nesąžiningu būdu. Norėjau karjerą baigti „Žalgiryje“. Bet tokios galimybės neturėjau.

– Bet ir po „Žalgirio“ jūs dar ne vienerius metus žaidėte futbolą, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

– 1986 m. su S.Danisevičium dar pažaidžiau SSRS I lygoje, Nikopolio „Kolos“ komandoje, bet ten neužsibuvome. Po to kelis metus praleidau Klaipėdos „Atlante“, kuris tuo metu rungtyniavo SSRS II lygoje. Ten didžiausiu iššūkiu tapo ilgos kelionės autobusu, gyvenimas be šeimos, kuri buvo likusi Vilniuje. 1989 m. atsisveikinau su „Atlantu“ ir atsidūriau savotiškoje gyvenimo kryžkelėje.

Buvau be darbo, be karjeros perspektyvų. O žaisti dar norėjau, man buvo 31-eri, turėjau ir jėgų ir noro. Respublikos pirmenybėse šiek tiek pažaidžiau už Vilniaus SRT ekipą, bet tai nebuvo rimtas futbolas. Viskas pasikeitė, kai sulaukiau pasiūlymo išmėginti jėgas Lenkijos čempionate, Balstogės „Jagiellonia“ ekipoje. O dar ir A.Mackevičius paantrino, sako, važiuojame, bent gerose futbolo aikštėse pažaisime. O būtent gerų aikščių Sovietų Sąjungoje mes labiausiai ir ilgėjomės.

Pusmetį praleidau Lenkijos čempionate, man gerai sekėsi, tikrai patiko. Bet po pusmečio klubą prispaudė finansinės bėdos ir teko nutraukti sutartį. Vėl atsidūriau kryžkelėje. Tuo metu atsirado galimybė išvykti į Australiją. Ten mane pakvietė turtingas verslininkas iš Lenkijos, jis siūlė labai gerą sutartį. Bet pagalvojome, kad iš tokios tolybės sugrįžti į Lietuvą bus labai sunku. Tad nusprendžiau pasirinkti Vokietijos trečios lygos „Remsheid“ klubo pasiūlymą. Ten jau žaidė Viktoras Bridaitis, bet komandai prastai sekėsi, tad jis pasiūlė pakviesti žalgiriečius Sigitą Jakubauską ir Vidmantą Rasiuką. O kartu su jais išvykau ir aš, prie mūsų prisijungė dar ir Stasys Tamulevičius.

Tai mes penkiese ir išgelbėjome komandą nuo iškritimo iš trečios lygos. Tiesa, aš niekada negalvojau, kad taip ilgai užsibūsiu Vokietijoje. Maniau, pabūsiu metus, daugiausiai – du. Bet po metų trūko Achilo sausgyslė. Man Vokietijoje padarė tris operacijas ir visos buvo nesėkmingos. Koją nuolat skaudėjo, atsivėrė atvira žaizda, medikai net atliko odos persodinimo operaciją, bet taip iki galo to Achilo ir neišgydė. Norėdamas gyventi Vokietijoje privalėjau žaisti futbolą. Žinojau, kad Lietuvoje manęs vienakojo niekas nelaukia, tad sukandęs dantis kabinausi Vokietijoje, žaidžiau kaip galėjau. Dažnai pagalvodavau, kad jau geriau tas Achilas dar kartą nutrūktų, gal tada pagaliau man jį normaliai susiūtų. Nenutrūko. Prasikankinęs kelis metus nusprendžiau, kad reikia atsisveikinti su futbolu ir mėginti įsikurti Vokietijoje. Taip iki šiol ir gyvename.

Nors paskutinius 25 metus dirbu su futbolu nesusijusį darbą, bet nuo futbolo nenutolau. Domiuosi futbolu, stebiu rungtynes, seku ir Lietuvos futbolo aktualijas, o sapnuose vis dar ir pats žaidžiu futbolą. Nors neturiu trenerio licencijos, bet teko treniruoti įvairias žemesnių lygų futbolo mėgėjų komandas, iki šiol dalinuosi patirtimi, žiniomis. Tiesa, tai labiau hobis, nei rimtas užsiėmimas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sensacijos Tautų lygoje: šveicarai sutriuškino belgus, estai įveikė graikus

Futbolo Tautų lygos A diviziono 2 grupės rungtynėse sekmadienį Šveicarijos rinktinė pateikė...

Kane'o įvartis padovanojo Anglijai vietą finaliniame Tautų taurės turnyre (1)

Anglijos futbolo rinktinė iškovojo bilietą į kitų metų birželio mėnesį vyksiantį finalinį...

Apie jausmus Lietuvos futbolui prabilęs Kesminas: dabar lieka mylėti lavoną (37)

Vis dažniau kritiškai apie Lietuvos futbolo padėtį pasisakantis komentatorius Nerijus Kesminas...

Pralaimėjimo fone – ir lašas pozityvo: užgrūdinantis debiutas ir ilgai lauktas Sirgėdo sugrįžimas specialiai iš Ploješčio (32)

„Tai yra pozityvi šių rungtynių dalis. Trys naujokai – Gratas, Domantas, tas pats ir Deimantas...

Žaidėjus išteisinęs ir sirgaliams dėkojęs Jankauskas: tai jau kelia neviltį specialiai iš Ploješčio (168)

Ploješčio miesto tuščios stadiono tribūnos nesukliudė antrąkart rumunams įveikti Lietuvos,...

Top naujienos

Ligoninės „mirtininkės“: vienintelis kriterijus gali nulemti 15 ligoninių likimą (60)

DELFI pasiekė Sveikatos apsaugos ministerijos ( SAM ) specialistų parengta neoficiali analizė,...

Šeimai finansų krizė nesibaigia iki šiol: įžvelgia sistemines spragas (5)

Praėjusiame dešimtmetyje Lietuvoje besipučiant nekilnojamojo turto kainų burbului, verslininkas...

ES gimė Italijos saloje, dabar jos gyventojai nori lauk (21)

Niūriai žvelgdamas į apleistą salos uostą, Ciro Alleatis nė kiek neabejoja, kas yra kaltas dėl...

Kremliaus Trojos arklys Europoje: pavojingas susitarimas su rusais – tik pradžia (525)

Dar 2017-ųjų lapkritį Ispanija kaltino Rusiją dėl kišimosi į referendumą Katalonijoje....

Gali užtekti vienintelio kriterijaus, kad vaikas būtų paimamas iš šeimos (515)

Alkoholis ir vaikų priežiūra - įstatymiškai neuždrausta, tačiau sunkiai suderinama....

Tragiškas Celine Dion gyvenimas - lyg prakeiksmas: lydimas gedulo, persileidimų ir vyro kančių (2)

Kanadiečių dainininkės Celine Dion širdis niekuomet nepamirš velionio vyro ir buvusio...

Ketvertuko šeimoje po kaltinimų vyrui – skaudūs išbandymai: motina ryžosi prabilti atvirai (222)

Ašaros, pakilęs kraujo spaudimas ir dingstantis pienas – pirmojo Panevėžyje ir šešto Lietuvoje...

Sinoptikai perspėja: šaltukas primins, kad artėja žiema (8)

Pirmadienį Baltijos regiono link savo poveikio sferą plės Skandinaviškas anticiklonas, Lietuva...

Monika Šedžiuvienė – atvirai apie išgalvotas „sužadėtuves“, būsimas vestuves bažnyčioje ir vaikus su naujuoju draugu (179)

Nepaisant keletą metų trukančių viešų skyrybų, šiandien Monika Šedžiuvienė sako esanti...