Prieš sezono pradžią į Lietuvą po penkerių metų, praleistų Vengrijoje, grįžęs 29-erių Linas Pilibaitis dar gali kelti sau individualią užduotį – tapti rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju. Likus dviem turams iki sezono pabaigos „Žalgirio“ puolimo lyderis yra įmušęs 15 įvarčių ir tik dviem atsilieka nuo A lygos snaiperių sąrašo lyderio Niko Tokičiaus iš „Šiaulių“.
– Linai, ar yra ambicijų tapti rezultatyviausiu lygos futbolininku?, – paklausėme L. Pilibaičio.
– Jeigu leis žaisti, pabandysiu. Aš nežinau, kokie trenerio Mareko Zubo planai. Mūsų komandoje daug gerų, lygiaverčių žaidėjų, todėl dabar gali būti suteiktas šansas tiems, kurie šiemet rungtyniavo mažiau.
– Kai sezono viduryje pasipylė puolėjų traumos, iš saugų grandies buvai permestas į puolimą. Kaip dabar įvertintum šį eksperimentą?
– Pasisekė, kad pavyko įmušti įvarčių. Geriau jaučiuosi aikštės viduryje, bet galiu žaisti abiejose pozicijose. Man ši patirtis nebuvo jokia problema.
– Šiemet lengvai laimėjote čempionatą.
– Gal komanda pasimokė iš pernykščių klaidų, kai titulas vos neišsprūdo iš rankų. Bet svarbiausia yra tai, kad turime stiprią ir vieningą komandą, su kuria Lietuvoje visiems žaisti sunku.
– Po sėkmingo praėjusio sezono Europoje „Žalgiris“ iš žemyno turnyrų šiemet pasitraukė anksti – suklupo ties pirmu UEFA čempionų lygos atrankos barjeru, kai pralaimėjo Zagrebo „Dinamo“ futbolininkams. Kaip į nesėkmę reagavo komanda?
– Aišku, norėjome daugiau. Kelias dienas paliūdėjome, bet paskui vėl kibome į darbą. Sezonas tuo nesibaigė, reikėjo laimėti čempionatą.
– Į Lietuvą grįžai iš Vengrijos. Kas paskatino priimti sprendimą pasukti namo?
– Aš žinojau, kur važiuoju. Žinojau, kad „Žalgiris“ – geras variantas, todėl pamąsčiau, kad galbūt tai yra tinkamas laikas sugrįžti.
– Kaip pavyko pritapti „Žalgiryje“, su kuriais komandos draugais daugiausia bendrauji?
– Daugiausia gal su Andriumi Velička, su kuriuo anksčiau žaidžiau „Kaune“ ir Edinburgo „Hearts“. Bet mūsų komanda – draugiška ir vieninga, jokių aklimatizacijos problemų nebuvo.
– Nemažą karjeros dalį praleidai Kaune, dabar atstovauji Vilniaus klubui.
– Vilnius – sostinė. Labai gražus miestas, man čia viskas patinka.
– Su Djero ETO tapai Vengrijos čempionu. Ar šiemet domėjaisi šios šalies pirmenybėmis?
– Taip, Vengrijoje liko draugų, su kuriais nuolat palaikau ryšius.
– Kaip palygintum futbolą Vengrijoje ir Lietuvoje?
– Pagrindinis skirtumas – ten skiriama daug daugiau dėmesio futbolui, jų stadionai geresni. Vengrijoje nė viena komanda nežaidžia ant dirbtinės dangos.
– Keturi „Žalgirio“ futbolininkai pastaruoju metu kviečiami į nacionalinę rinktinę. Pats esi sužaidęs beveik trisdešimt rungtynių nacionalinėje komandoje. Ar norėtum į ją sugrįžti?
– Atstovauti savo šaliai yra kiekvieno futbolininko svajonė. Prisiminimai iš rinktinės – puikūs, ten visada buvo nuostabi atmosfera. Esu įsitikinęs, kad taip yra ir dabar.
