Jau dešimt metų žalgiriečius prižiūrintis ir jų sveikata besirūpinantis druskininkietis prie reprezentacinės daugkartinių Lietuvos čempionų komandos prisijungė dar 2006-ais, sulaukęs legendinio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko ir tuometinio klubo prezidento Armino Narbekovo kvietimo.

Į ekipos gyvenimą jis peršoko tiesiai iš „Pietų-IV“ – seniausios ir ištikimiausios „Žalgirio“ fanų bendruomenės – gretų.

„Net nepastebėjau, kad jau tiek laiko prabėgo, tik vėliau supratau, kad jau dešimt metų esu „Žalgiryje“. Kai pagalvoju, tai jau daug laiko praėjo nuo tada, kai prisijungiau prie klubo.

Lyginant su pačia pradžia, kai tik pradėjau dirbti, dabar mano darbo specifika yra visiškai kitokia. Žymiai profesionaliau į viską žiūriu. 2006-ais dar turėjome savo treniruočių bazę, tačiau tuo metu buvau dar žalias. Pamenu, kad jau dirbau Lietuvos rinktinės medicinos personale, tačiau dar beveik neturėjau jokios patirties, trūko žinių, o viską teko mokytis tiesiog darbo eigoje“, - savo pirmus žingsnius „Žalgirio“ komandoje prisiminė specialistas.

Ne veltui sakoma, kad sena meilė nerūdija. Dar nuo 1987 metų žalgiriečius palaikančiam D. Paviloniui teko būti ir „Pietų-IV“ ultrų nariu, tad nenuostabu, kad komandos jis neketino palikti net ir tada, kai skolų spaudžiamas klubas balansavo ties išnykimo riba, o patirties įgijęs kineziteraupeutas sulaukdavo pasiūlymų ir iš kitų šalies ekipų.

„Pamenu, kad 2008 metais visi gyvenome viltimi, kad dar išauš geresnis rytojus. Po metų apėmė nežinomybė, galiausiai - neviltis. Būdavo tokių minčių, kad dar vienų tokių metų neištversiu. Tačiau koncentravausi darbui, o galiausiai situacija pagerėjo. Nė karto nebuvo kilusi tokia mintis, kad turėčiau palikti klubą. Tai yra mano komanda. Ne kartą buvau sulaukęs įvairių pasiūlymų, tačiau net nesiruošiau jų svarstyti, nes mano širdis yra skirta Vilniaus „Žalgiriui“, - sakė druskininkietis.

Vyriausiasis klubo kineziterapeutas pasakojo, kad nors ir komandoje praleido jau daug laiko ir tiek emocijos rungtynių metu, tiek vidiniai klubo kuluarai jam nėra naujiena, tačiau vis tiek kaskart žavi.

„Iš pradžių rungtynių metu tiesiog nenusėdėdavau vietoje. Būti taip arti komandos ir matyti kiekvieną žaidėjų ar trenerių reakciją buvo nepakartojamas jausmas. Visgi, už „Žalgirį“ sergu jau labai ilgai. Žinoma, su laiku pradėjau į viską žiūrėti objektyviau. Kaip ir žaidėjai, visada išgyvenu dėl kiekvienos pergalės ar pralaimėjimo, tačiau stengiuosi tai laikyti savyje ir tiesiog koncentruotis į darbą. Kartais nebėra kaip susilaikyti ir emocijos tiesiog liejasi per kraštus, bet taip jau būna, kai esi ir darbuotojas, ir komandos sirgalius“, - pasakojo D. Pavilonis.

Pasak žalgiriečio, ilgainiui nublanksta ir įspūdžiai iš komandos kelionių. Per pastarąjį dešimtmetį jam kartu su ekipa teko apkeliauti nemažai šalių, tiek rungtyniaujant Europos taurių atrankos etapuose, tiek ruošiantis sezonams stovyklų svečiose šalyse metu. Vien praėjusiais metais komanda aplankė egzotišką ir karščiu alsuojančią Braziliją, kurioje praleido beveik tris savaites.

„Net ir kelionės po tolimas šalis ilgainiui tampa tiesiog rutina. Praėjusiais metais skridome per Atlanto vandenyną į kitą pasaulio kraštą, tačiau ten keliavome dirbti. Galbūt todėl ir įspūdžiai ne tokie, kokie galėjo būti. Žinoma, vaizdai buvo įspūdingi, tačiau ne poilsiauti ten vykome, todėl, matyt, ne taip ir įsiminė“, - atviravo kineziterapeutas.

Tačiau yra ir tokių dalykų, kurių pamiršti net ir labai norint nepavyktų.

„Be prisijungimo prie komandos, turbūt geriausia mano akimirka buvo pirmas LFF taurės finalas, kai 2012-ais triumfavome Marijampolėje prieš Panevėžio „Ekraną“. Tai buvo pirmas titulas, kurį komanda iškovojo man dirbant „Žalgiryje“. Labai įsimintinos buvo pergalės prieš tą patį „Ekraną“ Panevėžyje. Tačiau sulig kiekvienais metais vis labiau priprantame prie pergalių, todėl dauguma iš jų nebe išlieka ilgai atmintyje.“

Jeigu yra manančių, kad kineziterapeuto darbas futbolo komandoje yra lengvas – D. Pavilonis jus greitai pataisys. Mat šis darbas tik rungtynėmis neapsiriboja: futbolininkais dažniausiai tenka rūpintis nuo ryto iki pat vakaro.

„Mano darbo diena atrodo labai įprastai: stadione dažniausiai būnu valanda prieš treniruotę, nes turiu paruošti žaidėjus. Jeigu yra traumuotų futbolininkų - dirbu su jais tiek treniruotės metu, tiek ir po jos. Savo komandoje turiu porą žmonių, todėl turiu organizuoti jų darbą, prižiūrėti jo eigą. Taip pat rūpinuosi futbolininkų mityba, kokius papildus jie turėtų vartoti, planuoju žaidėjų tyrimus. Kartais darbo diena nebūna ilga, tačiau privalau visą laiką būti budėjimo rėžime.

Man labiausiai patinka aktyvi reabilitacija, kai žaidėjas jau po truputį įsilieja atgal į komandą. Tuo metu jis jau gali atlikti daugelį funkcijų, bet mes jį dar saugome ir neleidžiame dalyvauti kontaktiniame žaidime. Man patinka taip individualiai dirbti su žaidėjais. Visada apima malonus jausmas, kai po traumos atsigavęs žaidėjas sugrįžta į aikštę“, - savo darbo ypatumais dalinosi žalgirietis.

Atsakingas darbas vyksta ir rungtynių metu, kuomet tenka prižiūrėti susižeidusius komandos narius. D. Pavilonis pasakojo, kad kartais nutinka ir ekstremalių, ir net juokingų situacijų.

„Tekdavo tvarkyti prakirstas kūno vietas ar didesnes žaizdas, kai rungtynių įtampa būdavo pasiekusi maksimalią aukštumą. Yra buvę ir tokių atvejų, kai žaidėjai, tiesiog, prarasdavo sąmonę dar prieš man atbėgant iki jų. Prieš maždaug penkis metus mūsų komandoje buvo vienas gynėjas, kuris bandė atlikti smūgį per save ir nesėkmingai nusileido ant galvos. Tuo metu tai atrodė labai klaikiai, tačiau praėjus šiek tiek laiko tai atrodo lyg smagus pokštas.

Kartais būna ir taip, kad pribėgi prie žaidėjo ir nežinai, ką daryti, nes tam futbolininkui iš tikrųjų nieko nenutiko. Tokių žaidėjų nėra daug, bet tenka prie jų bėgti tik tam, kad besiraitydami ant žemės skausmo iškreiptais veidais neatrodytų kvailai, nes iš tikrųjų jiems nieko nenutiko“, - prisiminimais dalinosi druskininkietis ir pripažino, kad šį darbą mielai dirbs kad ir dar dešimt ar daugiau metų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)