1988 metų Seulo olimpinis čempionas trečiadienį galėjo įsitikinti, kad jo talentas iki šiol nėra užmirštas.
Lietuvos futbolo federacijoje (LFF) A. Narbekovą su jubiliejumi sveikino ir šalies sporto vadovai, ir treneriais tapę buvę bendražygiai, ir jaunesnės kartos futbolininkai, vis dar rungtyniaujantys aikštėje.
„Jis buvo mūsų visų stabukas“, – futbolo veteranu žavėjosi Deividas Šemberas.
„Tokių saugų dabar Lietuvoje labai trūksta. Niekas kitas taip negalėtų atiduoti perdavimo“, – antrino Edgaras Jankauskas.
O Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius A. Narbekovą pavadino futbolo Arvydu Saboniu.
Seulo olimpinėse žaidynėse lietuvis jų pelnė du, o SSRS pirmenybėse – daugiau nei pusšimtį. Keturis kartus A. Narbekovas spėjo pasižymėti ir Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos rinktinėje.
Ilgiau nei saugas iš Gargždų geriausio metų šalies futbolininko rinkimuose karaliavo tik Čempionų lygos turnyro laimėtojas E. Jankauskas, apdovanojimą gavęs penkissyk. Bet būtent A. Narbekovas 2004 metais buvo paskelbtas geriausiu pastarųjų penkiasdešimties metų Lietuvos futbolininku.
Gražiausi jo smūgiai ir perdavimai sugulė į dokumentinį filmą „Arminas Narbekovas. Futbolo fenomenas“, kuris visuomenei bus pristatytas kitą mėnesį.
Vis dėlto pačiam A. Narbekovui labiau norėtųsi ne širdžiai mielų prisiminimų, o viltingų ateities perspektyvų.
Dešimtmetį treneriu dirbantis specialistas pastaruoju metu vadovauja Lietuvos jaunimo (iki 21-erių) metų rinktinei, kuri šią savaitę iš tradicinio Sandraugos taurės turnyro grįžo tuščiomis.
Rusijoje A. Narbekovo auklėtiniai nepasiekė nė vienos pergalės ir užėmė paskutinę dvyliktą vietą.
Trenerio nuomone, rezultatai galėtų būti geresni, jei jauni žaidėjai labiau domėtųsi futbolu, o ne įprastais šiuolaikinio jaunimo pomėgiais.
– Žaidėjai, kuriuos treniruojate, daug žino apie jūsų karjerą futbolo aikštėse? – DELFI paklausė A. Narbekovo
– Labai sunku pasakyti. Jie užsiėmę išmaniaisiais telefonais – juos atjungus, gal ir futbolui būtų truputį geriau. Ta visa technika – tikra problema, reikės bandyti ją išgyvendinti. Norėtųsi jiems perteikti tai, ką mes kadaise išgyvenome, bet tai labai sudėtinga, nes jie gyvena šiuolaikinį gyvenimą.
– Bent jau dovanos jubiliejaus proga jaunimo rinktinė Sandraugos taurės turnyre jums įteikti nepasistengė, ar ne?
– Užėmėme garbingą dvyliktą vietą... Jei rimtai, žinojome, kokia sudėtimi važiuojame į varžybas. Sezonas Lietuvoje dar neprasidėjęs, pasiruošę buvo tik tie žaidėjai, kurie žiūri į futbolą profesionaliau, daugiau dirba. Bet keturių ar penkių žmonių neužtenka. Po 70 minučių krisdavome į duobę, nes nebelaikydavo kojos. O priešininkai, kiek teko kalbėtis, dirbo stovyklose – kirgizai dvi savaites treniravosi Katare, Kazachstano, kur dirba Saulius Širmelis, komanda – Turkijoje. O mums paprasčiausiai nebuvo tokių galimybių.
– Sutinkate, kad treniruoti Lietuvos jaunimo rinktinę šiais laikais – nedėkingas darbas?
– Sunku. Dauguma mūsų žaidėjų buvo keleriais metais jaunesni už varžovus. Jei būtų susirinkę visi pajėgiausi vaikinai, rezultatas būtų kitoks. Ir Lukas Spalvis, ir Gratas Sirgėdas, ir Simonas Stankevičius, ir Donatas Kazlauskas jau beldžiasi į nacionalinės rinktinės duris, o mums su tuo reikia susitaikyti, nes suaugusiųjų komanda yra prioritetas. Kita vertus, Sankt Peterburge atradome Tomą Bučmą, yra ir keletas kitų, kurie save parodė iš gerosios pusės. Taip po vieną tai iš čia, tai iš ten ir renkame.
– Ar esate sudaręs savo visų laikų geriausių Lietuvos futbolininkų vienuoliktuką?
– Žmonės sveikina mane su jubiliejumi ir vardina visokius nuopelnus, bet iš tiesų vienas nieko nebūčiau padaręs. Vienas aikštėje – beveik niekas. Šalia manęs buvo ir Igoris Pankratjevas, ir Stasys Baranauskas, ir Stasys Danisevičius, ir Vidmantas Rasiukas – vyresni mane priėmė į komandą, jų dėka tapau tuo, kuo tapau. Taip pat ir treneris Benjaminas Zelkevičius, vaikystėje mane treniravę Vytautas Blinstrubas, Michailas Terentjevas pridėjo savo ranką. Mano nuomone, mūsų karta tikrai buvo nereali. Reikia kapstyti, kur dabar talentai pranyksta. Negali taip būti, kad staiga visoje Lietuvoje jie pradingo.
