Triumfališkai iškeltos Europos taurės „squadra azzurra“ gerbėjams teko laukti daugiau nei pusę šimtmečio. Paskutinį kartą tai įvyko 1968 metais: italai žaidė namuose – Romoje, rungtynės su Jugoslavija baigėsi lygiosiomis.
Tai buvo futbolo praeitis, nes čempionus nulėmė burtai – teisėjo mesta moneta. Futbolo dabartis po 53 metų – visiškai kitokia – kova iki pergalės be jokių burtų, be stebuklų. Roberto Mancini vyrai pergalę šventė legendiniame Londono „Wembley“ stadione prieš aikštės šeimininkus po pratęsimo ir dramatiškos baudinių serijos.
Liepos 11-oji Italijos futbolo istorijoje bus pažymėta kaip absoliučios fortūnos diena. 1982 metų liepos 11-ąją Enzo Bearzoto vadovaujama rinktinė pasaulio čempionato Ispanijoje finale nugalėjo Vakarų Vokietiją. Po kairiųjų ir dešiniųjų teroristų siautėjimo, po Aldo Moro pagrobimo ir nužudymo, Bolonijos stoties tragedijos, daugybės aukų ir pralieto kraujo, legendinio Paolo Rossi įvarčiais pelnyta pergalė tapo simbolišku visos nacijos atgimimo ir susitaikymo ritualu.
R .Mancini rinktinės pergalių serija ir triumfas šiame Europos futbolo čempionate tapo šviesos spinduliu tamsiame ir liūdname pandemijos tunelyje.
Valstybė, kuri palaidojo 128.000 savo piliečių pirmą kartą pratrūko nevaržomo džiaugsmo ašaromis. Šalies prezidentas Sergio Mattarella Londono stadione pamaldžiai pakėlė į viršų rankas, o vėliau vienu trumpu sakiniu padėkojo rinktinei: „Ačiū jums už tai, kad garbingai atstovaujate savo valstybei“.
Pažadino anglų dušas
Šito nesapnavo net didžiausi Italijos futbolo pesimistai: rungtynės vos prasidėjo, dar tik antroji finalinių rungtynių minutė, dvi vaikiškos Italijos gynėjų klaidos, efektingas Luke'o Shaw įvartis, Donnarumma – apstulbęs. Griaudėja angliškas 70 tūkstančių žiūrovų džiaugsmo uraganas.
Italų televizijos komentatoriai – sunerimę: kažkas čia ne taip, treneris Mancini – įsitempęs kaip niekada, jo itališkos baltų marškinių elegancijos po sportine striuke nebesimato. Londone lyja. Italija pasimetusi.
„It‘s coming home“ scenarijus atrodo visiškai realus. Romos gatvėse ir visoje Italijoje viešpatauja niūri tyla. Picerijose, kavinėse, draugų kompanijose nuvilnija masinė nostalgija: „Ak, jeigu Londone žaistų Leonardo Spinazzola...“ Jis yra, bet puikiai šiame Europos čempionate rungtyniavusio gynėjo koja sugipsuota.
Įvartį įmušęs kitas rinktinės Leonardo – patyręs Turino „Juventus“ gynybos vilkas Bonucci po rungtynių ironiškai pripažino: „Šalto angliško dušo poveikis buvo teigiamas“. Galbūt italus užvedė anglų sirgalių sutrypta vėliava. Arba švilpimas himnui, nors strategas Garethas Southgate'as primygtinai prašė šito nedaryti.
Stebuklo autorius – Mancio
Nuaidėjus finaliniam švilpukui abu Italijos strategai – R. Mancini ir Gianluca Vialli puolė vienas kitam į glėbį. Šiedu vyrai pagaliau suvedė sąskaitas su „Wembley“ stadiono prakeiksmu, kuris juos persekiojo nuo tų laikų, kai abu rungtyniavo Genujos „Sampdoria“: UEFA Čempionų lygos taurę 1992 metais iš Anglijos išsivežė „Barcellona“.
„Aš žaidžiau gerose komandose. Bet niekada nieko nelaimėjau“.
Šį prisipažinimą R. Mancini pasakė Europos čempionato išvakarėse ir vėliau tarsi mantrą kartojo po kiekvienų laimėtų rungtynių.
Jis pats save užvedė: nieko nelaimėjau kaip žaidėjas, užtat dabar turiu unikalų šansą kaip treneris.
Paėmęs į savo rankas visiškai subyrėjusią rinktinę, jis tarsi patyręs chemijos specialistas pradėjo kurti atgimimo formulę. Ją jau pradėjo studijuoti futbolo specialistai, nes Mancio 34 pergalių serija – viena įspūdingiausių futbolo istorijoje.
Sporto psichologų nuomone, esminis Roberto veiksmas buvo šis: suvienyti komandą. Perteikti jai draugiškumą, solidarumą, interesų bendrumo poreikį ir išnaikinti bet kokį žvaigždžių sindromo protrūkį. Žvaigždė yra jis – brangiausiai apmokamas (3,5 milijono eurų) Europos nacionalinių rinktinių treneris.
Buvęs Romos meras, rašytojas Walteris Veltroni šiomis dienomis palygino komandinio darbo nuotaikas Italijos futbolo rinktinėje su individų pjautynėmis šalies politikoje, visuomenėje, feisbuke.
Pergalingos nakties šėlsmas
Nuo 2006-ųjų, kai Italija pasaulio čempionate iškovojo paskutinį reikšmingą trofėjų, praėjo 15 metų, užaugo nauja futbolo tifozų karta. Ji pirmą kartą šventė pergalę.
Kaip visa tai atrodė?
Rungtynių išvakarėse Romoje buvo šluojamos vėliavos ir trimitai. Restoranai, picerijos, barai tapo improvizuotomis futbolo arenomis, kuriose griaudėjo džiaugsmo šūksniai, vilnijo nerimo atodūsiai. Baudinių serijos metu žmonės, kaip futbolininkai prieš ekranus susikabino į gyvas grandines.
Po paskutiniojo Donnarummos atremto baudinio į orą pokštelėjo prosecco butelių salvės.
Tūkstančiai žmonių susisupę į vėliavas išėjo į gatves. Pėstieji stabdė automobilius reikalaudami pypsinti, pypsinti ir vėl pypsinti. Pasipylė mašinų kolonos, su sirgaliais ant stogų ir atvirose bagažinėse.
Kai kur barų savininkai pilstė nemokamą vyną. Vietiniai gyventojai glėbesčiavosi su tamsiaodžiais migrantais.
Aikštėse griaudėjo saliutai, trispalvės dūminės petardos. Drąsesnės merginos kilnojo į viršų marškinėlius. Vyresnio amžiaus romiečiai atlaidžiai juokėsi. Pergalės šventė truko iki ryto.
