Metų komanda
Kauno FBK „Kaunas“ – titulas tenka čempionams. Nugalėtojo titulą apgynę ir septintą kartą per klubo istoriją šalies čempionais tapę kauniečiai tris ratus leido išlikti pirmenybių intrigai, tačiau ketvirtajame įjungė aukštesnę pavarą ir priešininkai užspringo jų sukeltomis dulkėmis. Reikia įrodymų? Artimiausi persekiotojai nuo etatinių Lietuvos čempionų atsiliko net 15 taškų. Rungtyniauti stabiliai ir galingai „Kaunui“ netrukdė net tai, kad kas du mėnesius keitėsi ekipos vyriausieji treneriai.
„Šis titulas pirmiausia yra žaidėjų nuopelnas“, – matyt, tiksliausiai viską apibūdino sezono pabaigoje už „Kauno“ vairo stovėjęs baltarusis Andrejus Zigmantovičius.
Geriausias – brazilas
Metų žaidėjas – Rafaelis Ledesma. Nors galėtų gauti ir geriausiam legionieriui skirtą prizą, techniškasis „Kauno“ brazilas šįkart nusipelno aukštesnio įvertinimo. Antrą sezoną laikinojoje sostinėje žaidęs R. Ledesma ne tik pats įmušė 13 įvarčių, bet ir buvo pagrindinis čempioniško kauniečių žaidimo kūrėjas. Tą pripažino ir „Kauno“ varžovų treneriai. Didžiausia intriga, ar 25-erių vidurio saugas iš Brazilijos ir kitą sezoną žibės A lygos stadionuose? Galbūt, bet ir paaukštinimas – kelionė į Edinburgo „Hearts“ – nieko nenustebintų.
Snaiperis iš Panevėžio
Povilas Lukšys – rezultatyviausias. Sezono pradžioje atrodė, kad lietuviškas „auksinis batelis“ neabejotinai atiteks tikru vartininkų siaubu buvusiam „Kauno“ snaiperiui Ričardui Beniušiui. Bet šis papildė „Hearts“ klubo lietuvių koloniją, o vartų siaubo pareigas, kaip ir tikėtasi, perėmė P. Lukšys. Nors ir negalėdamas pasigirti „prekine išvaizda“ (taip yra sakęs ilgametis „Ekrano“ strategas Virginijus Liubšys), pliktelėjęs panevėžietis pelnė beveik trečdalį komandos įvarčių (26 iš 83), o rugsėjo viduryje net šešis kartus išvalė voratinklius iš Visagino „Intero“ vartų.
Be to, kelis pastaruosius sezonus nuolat tarp rezultatyviausiųjų buvęs P. Lukšys šiemet pagaliau peržengė ir 20 įvarčių ribą. Iki tol geriausias „Ekrano“ snaiperio pasiekimas buvo 19 tikslių smūgių (2004 m.).
Naujoko laurai – 18-mečiui
Metų naujokas – Linas Klimavičius. 18-metis gynėjas sezoną pradėjo gimtojo Panevėžio „Ekrano“ komandoje.
Jis starto sudėtyje pakeitė pernai į Rusiją išvykusį brolį Arūną. Tačiau Klimavičių dinastija Panevėžio futbole baigėsi vasarą, kai po konflikto su klubo vadovybe iš trenerių štabo pasitraukė Albertas Klimavičius, o kartu su juo ir jaunėlis sūnus. Naujų darbdavių jaunam talentui ilgai ieškoti nereikėjo – jis persikėlė į Marijampolės „Sūduvą“, įsitvirtino pagrindiniame vienuoliktuke ir svarbiose rungtynėse su „Žalgiriu“ net pelnė pergalingą įvartį.
Dar svarbiau – su marijampoliečiais jis iškovojo sidabro medalius, už nugaros palikdamas tą patį „Ekraną“.
Naudingiausias užsienietis
Willeris Oliveira – metų legionierius. Kadangi R. Ledesma jau negali pretenduoti į šią nominaciją, laurai atitenka „Sūduvos“ legionieriui iš Brazilijos. W. Oliveiros svarbą sidabriniam marijampoliečių žygiui patvirtina ir interneto portalo „futbolas.lt“ rengto virtualaus A lygos čempionato rezultatai. Kiekviename ture žaidėjų statistika buvo paverčiama taškais (įvartis, rezultatyvus perdavimas, išlaikyti „sausi“ vartai), ir daugiausiai jų (139) surinko būtent šviesia spalva dažytais plaukais iš kitų išsiskyręs brazilas.
Realiame gyvenime W. Oliveiros vertę geriausiai apibūdina 12 įvarčių. Į geriausio legionieriaus titulą tikrai galėjo pretenduoti ir Luka Aničičius („Atlantas“) ar Viktoras Raskovas („Šiauliai“), bet tam reikėjo, kad jų komandos būtų finišą pasiekusios aukštesnėse pozicijose.
Treneris – iš Suvalkijos
Algimantas Gabrys – metų strategas. Auksaburnis suvalkietis tesi savo pažadus. 2005-aisiais grįžęs prie „Sūduvos“ vairo, jis iškart iškovojo bronzos medalius, pernai pradžiugino LFF taure, o šiemet jo vadovaujama komanda pakilo dar aukščiau – iki šalies čempionato pakylos antrojo laiptelio. Kol kitus favoritus kamavo trenerių kaita, finansinės problemos ir skandalai, A. Gabrys kantriai siekė tikslo.
Tačiau ir pats specialistas tikriausiai sutiktų, kad didžiąja dalimi šią istorinę pergalę padėjo pasiekti kelerius metus labai kryptingai dirbusi „Sūduvos“ vadyba. Labiausiai norėtųsi, kad suvalkiečių pavyzdžiu pasektų ir kitos A lygos komandos.
Aukštaitiškas skandalas
Tomas Sitnikovas prieš Virginijų Liubšį. Gal ši istorija ir ne šimtu procentų susijusi su A lyga, bet juk sakoma – ką pasėsi, tą ir pjausi. Pūlinys „Ekrano“ klube tvenkėsi visą sezoną, kol galiausiai trūko rugpjūčio gale svetur. Po gėdingo pralaimėjimo UEFA taurės atrankos rungtynėse svečiuose Oslo „Valerenga“ klubui 0:6, apstulbusių norvegų žurnalistų akivaizdoje „Ekrano“ generalinis direktorius T. Sitnikovas galva smogė klubo sporto direktoriui V. Liubšiui.
Neatsargiai leptelėta frazė apie įvykius klube pastarajam kainavo šešias siūles kaktoje. Tačiau ir T. Sitnikovo dienos „Ekrane“ buvo suskaičiuotos, o sezono pabaiga, kai panevėžiečiai vis dėlto iškovojo bronzos medalius, lyg ir leidžia tikėtis, kad skandalai baigėsi kartu su 2007-aisiais.
Metų institucija
LFF Drausmės komitetas. Deja, šiemet pagarsėjęs vien iš neigiamos pusės. Didžiausias skandalas kilo po to, kai Drausmės komitetas pro pirštus pažiūrėjo į „Kauno“ puolėjo Mindaugo Grigalevičiaus smūgį „Vilniaus“ ekipos gynėjui Erasmo. Oficiali priežastis – vaizdo įrašas nėra laikomas įrodymu.
Tačiau LFF pozicijos archajiškumą dar labiau paryškino UEFA drausmės sargai, už vaidybą diskvalifikavę Lietuvos rinktinės saugą Saulių Mikoliūną. Ironiška, bet Europos lygmeniu vaizdo įrašas laikomas pačiu geriausiu įrodymu. O Lietuvos futbolas nesilygiuoja į Europą?
Dar daugiau – Mamerto Abaravičiaus vadovaujamas Drausmės komitetas bent kelis sykius įrodė, kad mokyklose reikia atkreipti didesnį dėmesį į aritmetikos mokymą. Mat Lietuvos futbolo drausmintojai bent kelis sykius „pasiklydo“ skaičiuodami geltonas korteles. O juk tereikia suskaičiuoti iki keturių.
Nevykėliai iš Visagino
Visagino „Interas“ – metų nevykėlių komanda. Šioje nominacijoje pretendentų – gausybė. Ką rinktis? Vidury sezono dėl finansinių problemų subyrėjusį buvusį čempionato lyderį („Vilnius“), ištvermės egzamino neišlaikiusį ir vietoj svajonių apie auksą su tuščia puodyne likusį legendinį klubą („Žalgiris“), skambiais šūksniais sezoną pradėjusią, bet tik penktoje vietoje likusią komandą („Vėtra“) ar savo stadione net kelių šimtų sirgalių nesulaukiančią čempionų dublerių ekipą („Šilutė“)?
Tačiau geriausiai čia tinka „Interas“. Apie persikėlimą į savo stadioną ir ilgalaikius planus svaičioję klubo vadovai neįvertino realių galimybių. Kai sezono viduryje „Vilnius“ susigrąžino „Interui“ paskolintų žaidėjų būrį, atomininkų miesto ekipai prasidėjo juodos dienos. „Interas“ rugsėjį net neatvyko į rungtynes su „Kaunu“, o viską vainikavo sezono finišas, kai teisėjas tiesiog nutraukė mačą su „Ekranu“ (0:6), nes aikštėje liko vos šeši Visagino ekipos žaidėjai.
„Intero“ agonija tik paskatino vėl užduoti klausimą, ar Lietuvos A lygoje nereikėtų mažinti komandų skaičiaus.
