Futbolo ekspertai įvertino Jankausko sugrįžimą: atsitiktinumas, o ne strateginis ėjimas

Pirmadienį nacionalinės futbolo vyrų rinktinės vairą perėmė legendinis šalies futbolininkas E. Jankauskas, kuris jau yra treniravęs šalies rinktinę 2015-2018 metais.

Už rinktinės vairo stosiantis E. Jankauskas pakeitė laikinai nacionalinei komandai vadovavusį vokietį, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) techninį direktorių Reinholdą Breu, kuris vadovaus U-19 jaunimui.

E. Jankausko kandidatūrą pirmadienį patvirtino LFF Vykdomasis komitetas (VK). Trenerio asistentais tapo Vaidas Sabaliauskas, Andrius Velička, Georgas Freidgeimas, Audrius Paškevičius ir Rokas Pranaitis.

Delfi kalbinti Lietuvos futbolo specialistai pozityviai reagavo į naujieną apie E. Jankausko sugrįžimą.

Edgaras Jankauskas

© ELTA / Dainius Labutis

M. Stankevičius: tai laimėjimas visiems

Buvęs ilgametis rinktinės gynėjas, iki rugpjūčio vidurio U-21 rinktinei vadovavęs Marius Stankevičius pozityviai vertino E. Jankausko ryžtą antrąkart vadovauti nacionalinei komandai.

„Geras iššūkis. Nieko šiuo metu netreniruojant yra gera galimybė tęsti veiklą, kuri jam įdomi. Tai laimėjimas visiems, tiek Edgarui Jankauskui, tiek ir nacionalinei komandai. Galiu tik pasidžiaugti, jog prie rinktinės vairo grįžta tikras treneris. Geriau vėliau nei niekada“, – kalbėjo M. Stankevičius, kuris etapą rinktinei vadovaujant R. Breu vadino „nesusipratimu“.

„Pamatėme kompetencijas atskirų asmenų, kurie atsakingi už rinktinės trenerių štabo formavimą.

Priminkite, kiek laiko praėjo nuo Valdo Ivanausko pasitraukimo? Čia reikia turėti sugebėjimų tiek laiko nerasti tinkamo specialisto. Aš nežinau, kas vyksta federacijos viduje, negaliu komentuoti, bet matau situaciją iš šalies.

Dirbti vienam kelis darbus – nefunkcionalu. Kitas dalykas, ar pats R. Breu yra treneris? Ar turi gebėjimų treniruoti suaugusiųjų komandą? Čia ir federacijos kompetencija parinkti tinkamus žmones į atsakingas pareigas. Jei nėra kompetencijų, klausimas, ar futbolą valdo tinkami asmenys“, – kritiką federacijai bėrė M. Stankevičius.

Marius Stankevičius

© DELFI / Andrius Ufartas

Ieškant naujo stratego, ne kartą linksniuotos Valdo Dambrausko, Andriaus Skerlos ar Roko Garasto pavardės.

Anot futbolo specialisto, šių specialistų valanda rinktinėje dar išmuš, jei tik patys strategai norės braukti prakaitą rinktinės trenerių štabe.

„Jie mato ir žino, koks tai darbas. Daug niuansų, tiek iš futbolo, tiek iš aplinkos pusės. Visi mato, supranta, domisi, kaip, kas vyksta, kokia pagarba strategui, įvertina visus saugiklius. Kiekvienas siekia karjeros, išvardintiems strategams labai gerai sekasi klubuose ir belieka palinkėti, kad karjeros kreivės koptų tik aukštyn.

Tai pavyzdžiai šalies futbolo trenerių bendruomenei, iš jų galima mokytis, juos stebėti ir pasisemti geriausių savybių“, – teigė M. Stankevičius.

Anot jo, pirmą kartą stojus E. Jankauskui prie rinktinės vairo, buvo jaučiamas didelis pokytis pačioje rinktinės žaidimo sistemoje.

„Klausimas, kaip ilgai mes tikime treneriu ir duodame jam laiko. Kai nėra rezultato, prarandamas pasitikėjimas. Tai vyriškas bruožas – nebijoti eiti tuo pačiu keliu, nebijoti sunkumų, kliūčių ir tęsti darbus.

Tai strategijos klausimas ir ne trenerių užduotis ją kurti. Yra už ją atsakingi asmenys, kurių tiesioginis darbas – vesti šalies futbolą kryptingu keliu, vadovaujantis strategija.

Kol kas šiandien matome, kad tokio dalyko šalies futbole nėra“, – tvirtino M. Stankevičius.

„Manau, kad Edgaras yra pailsėjęs, įgavęs žinių, naujų patirčių, tikiuosi, vėl įneš naujų idėjų rinktinei. Tikiu, kad jam pavyks jas realizuoti. Ačiū dievui, kad Edgaras šiuo momentu buvo laisvas. Ši situacija federacijai – tarsi aklai vištai grūdas, nes E. Jankausko atėjimas – atsitiktinumas, o ne strateginis žingsnis“, – pridūrė M. Stankevičius.

Gera rūbinė ir pozityvi atmosfera

Pernai U-19 rinktinės trenerių štabe dirbęs žinomas šalies futbolo specialistas Virginijus Liubšys prisiminė gerą komandos mikroklimatą, kuomet nacionalinei komandai pirmąkart vadovavo E. Jankauskas.

„Tai nėra blogas variantas. Vadinasi, Edgaras tiki savimi ir rinktine bei yra pasiruošęs šiam darbui.

Gera rūbinė, geras klimatas komandos viduje. Nepasisekė kelios jo paskutinės rungtynės stiprioje Tautų lygos grupėje. Dabar, manau, pats Edgaras sutvirtėjo kaip treneris. Žmogus jaučia pasitikėjimą savo jėgomis, žino ko nori ir ko siekia bei tikisi rezultatų“, – kalbėjo futbolo specialistas.

Anot jo, talentingų Lietuvos futbolo trenerių neskubėjimą sėstis už nacionalinės komandos vairo galima suprasti.

„Įsiminė V. Dambrausko mintis apie trenerio tobulėjimą klube. Vienas dalykas per sezoną turėti 70 rungtynių, ir kitas dalykas – keliolika su rinktine.

Iki šios dienos Jose Mourinho taip pat neskuba treniruoti kurios nors rinktinės. Kitas dalykas – rinktinės treneriui nelengva suburti komandą. Kėdė karšta, o rezultatų reikia.

Vos keliolika lietuvių per visą A lygą, kurie žaidžia startinėse sudėtyse ir reguliariai turi žaidybinės praktikos. Klubuose, ypač stipresniuose, dominuoja legionieriai, nes vadovai nori rezultatų, o ne apšaudyti jaunimą. Jaunuoliams labai sunku prasimušti į A lygos klubus. Toks užburtas ratas.

Pats talkinau U-19 rinktinės trenerių štabui. Kai kurie devyniolikmečiai žaidžia Čempionų lygoje ar elitiniuose šalių čempionatuose. Tada ir pamatai, ko jie verti ir kuriam taške mes esame“, – teigė V. Liubšys.

Dirbant V. Ivanauskui ar R. Breu, ne kartą tvirtinta apie norą jauninti rinktinę. V. Liubšys atmeta tokią idėją dirbtinai į nacionalinę komandą kviesti neapsiplunksnavusius jaunuolius.

„Rinktinėje turi žaisti tik geriausi ir talentingiausi žaidėjai. Futbolininkas turi pasiekti tokį lygį, kad jis būtų vertas jos“, – teigė V. Liubšys.

Virginijus Liubšys

© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Drąsus žingsnis

Seulo olimpinis čempionas Arminas Narbekovas E. Jankausko sprendimą grįžti prie rinktinės vairo vadina „drąsiu“.

„Jis žino, kur eina, drąsus Edgaro žingsnis, tai pirmas dalykas. Kitas aspektas, kažkam reikėjo stoti prie rinktinės vairo.

Federacijos darbas – rasti trenerį, komplikuotos jo paieškos rodo tik federacijos požiūrį kiek jai įdomus futbolas. Veltui prabėgęs laikas ir jokių pastangų“, – kalbėjo A. Narbekovas.

Futbolo specialistas pasigenda nuoseklumo buriant rinktinės pajėgas.

„Labai mėtomės. Pradedame kviesti jaunimą, tada vėl grįžta vyresni veidai. Reikia turėti kryptį, ja vadovautis, nes nėra prasmės pralaimėti 0:2 ar 0:3.

Strategas turi laikytis savo plano, nes blogiau nebus“, – kalbėjo A. Narbekovas.

Jam visiškai suprantamas sėkmingai dirbančių Lietuvos strategų pasirinkimas likti prie darbų klubuose.

„Kiekvienas galvoja apie savo karjerą. Vadovauti Lietuvos rinktinei – didelis iššūkis. Sėkmingai klube dirbančiam strategui nesinori gadinti savo CV“, – savo nuomone dalinosi A. Narbekovas.

Arminas Narbekovas

© DELFI / Andrius Ufartas

Palankiai susidėliojus aplinkybėms E. Jankauskas LFF vadovybei pasitaikė vietoje ir laiku – jis tik šį mėnesį grįžo iš Saudo Arabijos.

Buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės puolėjas praėjusį sezoną dirbo Vilniaus „Riterių“ trenerių štabe, bet spalį persikėlė į Arabijos pusiasalį.

Vilnietį ten pasikvietė buvęs „Riterių“ strategas iš Švedijos Glennas Stahlis, tapęs trečiame pagal pajėgumą Saudo Arabijos divizione kovojančios „Al Bukiryah“ ekipos vairininku.

Tačiau švedui palikus klubą, sukti namo teko ir E. Jankauskui.

Nacionalinei komandai jis jau dirigavo 2016-2018 metais. Nors pradžia tuomet buvo viltinga, atrankos į pasaulio čempionatą varžybas lietuviai baigė kaip įprasta – nesėkmių virtine. Dar prasčiau pasirodyta debiutiniame UEFA Tautų lygos sezone, kai pralaimėti visi 6 mačai.

Iš viso per 16 oficialių rungtynių E. Jankausko auklėtiniai šventė vienintelę pergalę, 2:0 nugalėję Maltą. Dar tris kartus pasiektos lygiosios.

Pridėjus ir draugiškus susitikimus, bendras E. Jankausko kraitis per pirmą „kadenciją“ rinktinės stratego poste – 3 pergalės, 5-erios lygiosios ir 20 pralaimėjimų.

Trenerio karjerą jis pradėjo dirbdamas Maskvos „Lokomotiv“ (Rusija) ir Edinburgo „Hearts“ (Škotija) štabuose, 2014-aisiais ėjo „Riterių“ vyriausiojo trenerio pareigas.

Kur kas turiningesnį dosjė „Jankė“ sukaupė pats gainiodamas kamuolį aikštėje 1991-2011 metais. Vilniaus „Žalgirio“ auklėtinis žaidė tokiuose klubuose kaip Maskvos CSKA ir „Torpedo“ (Rusija), „Brugge“ (Belgija), San Sebastiano „Real Sociedad“ (Ispanija), Lisabonos „Benfica“ ir „Porto“ (abu – Portugalija), „Nice“ (Prancūzija), „New England Revolution“ (JAV).

Su Jose Mourinho treniruojamu „Porto“ jis 2003-iaisiais laimėjo tuometę UEFA taurę, po metų kilnojo ir Čempionų lygos trofėjų. Penkis kartus geriausiu Lietuvos futbolininku rinktas snaiperis taip pat yra tapęs tėvynės, Belgijos ir Portugalijos čempionu, o rinktinėje per 56-erias sužaistas rungtynes pasižymėjo 10 kartų ir visų laikų rezultatyviausiųjų sąraše užima penktą vietą.

Bet dabar padėti rinktinei prisiminti pergalių skonį bus gerokai sudėtingiau nei kadaise pačiam mušti įvarčius.