Įtakingą postą žada vienas kitam
Į duris beldžiantys Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai, aplink šmirinėjantys kriminalinio pasaulio veikėjai, lažybų vėžio suriestas nacionalinis čempionatas ir rekordinės žemumos tarptautinėje arenoje – tokį nelinksmą vaizdelį kitą savaitę dirstelėjęs pro langą turėtų išvysti naujasis LFF prezidentas, kuomet įsikurs kadenciją baigiančio Juliaus Kvedaro kabinete.
Permainų, kurių reikalaudami baigė užkimti net patys atkakliausi, vėliavą į LFF būstinę neša keturi kandidatai, bet dviems iš jų toli žygiuoti nereikia.
Jei Raimondas Karpavičius ir Benas Renatas Baltusis į futbolą kol kas žvelgia iš verslo bei politikos perspektyvų, E. Eimontas ir Nerijus Dunauskas siekia pakilti pareigose, mat abu jau darbuojasi federacijoje.
Pirmojo, užimančio LFF generalinio direktoriaus postą, kandidatūra rodėsi akivaizdi vos J. Kvedarui pranešus, kad dalyvauti rinkimuose jis pats nebeketina.
N. Dunausko ėjimas buvo netikėtas ir pasėjo klausimų: negi dabartinis LFF varžybų ir renginių skyriaus vadovas išties tikisi balsavime nurungti favoritu laikomą savo viršininką, o gal turi kitokių tikslų?
„Esu maksimalistas, noriu laimėti šiuos rinkimus. Manau, tai realu. Čia – kaip futbolo rungtynės, kurių pradžioje rezultatas būna 0:0“, – DELFI tikino pats FIFA kategorijos teisėjas, pernai nusprendęs padėti švilpuką į stalčių.
Pagrindinės tezės, kurias kitą trečiadienį prieš balsavimą LFF narių delegatams ruošiasi išsakyti E. Eimontas ir N. Dunauskas, iš pažiūros sutampa.
Pirmasis DELFI teigė norintis vasarį sušaukti konferenciją jaunimo futbolo klausimams aptarti. E. Eimonto planuose – savanoriško sporto mokyklų akreditavimo sistema, primenanti klubų licencijavimo procedūras. Taip esą būtų galima mažinti konfrontaciją tarp privačių ir biudžetinių mokymo įstaigų, o pažangiausios iš jų galėtų tikėtis federacijos paramos.
E. Eimontas taip pat akcentuoja būtinybę keisti požiūrį į moterų ir studentų futbolą, imtis vystyti salės futbolą, kurio potencialą esą užaugino pastaraisiais metais Lietuvoje išdygusios arenos, išjudinti Seime stringančias Baudžiamojo kodekso pataisas, nukreiptas prieš sutartas rungtynes.
„Per tiek metų įsitikinau, kad futbolas turi vystytis harmoningai. Negalime sutelkti viso dėmesio į vieną sektorių, ignoruodami kitus. Pavyzdžiui, jei sugalvosime padvigubinti rungtynių skaičių jaunimui, bet kartu neparuošime naujų arbitrų, labai greitai nebus kam teisėjauti. Arba jei paraleliai nekursime naujos infrastruktūros, neturėsime kur žaisti. Problemas reikia spręsti kompleksiškai“, – aiškino E. Eimontas.
Sušaukti plataus masto futbolo atstovų suvažiavimą žada ir N. Dunauskas.
„Svarbiausias mano programos tikslas – futbolo bendruomenės suvienijimas. Yra visokių būdų, kaip tai padaryti. Pavyzdžiui, pasibaigus rinkiminei kovai per protingą laiką reikėtų sušaukti forumą, kuriame dalyvautų įvairių specializacijų futbolo žmonės. Reikia sudaryti galimybę jiems išreikšti savo norus, pageidavimus, pamąstymus. O kitas žingsnis – paversti juos realybe“, – dėstė kandidatas į LFF prezidentus.
Vienas apie kitą du varžovai atsiliepia pakankiai, pergalės rinkimuose atveju tiesiogiai ar tarp eilučių žadėdami generalinio direktoriaus postą.
„Mano nuomone, E. Eimontas šioms pareigoms visiškai tinka“, – neslėpė N. Dunauskas.
„Manau, kad pasirinksiu generalinį direktorių iš dabartinių kolegų, su kuriais dirbu, kuriuos pažįstu. N. Dunauskas? Nei patvirtinsiu, nei paneigsiu, bet su Nerijumi mes puikiai vienas kitą papildome“, – komplimentų negailėjo ir E. Eimontas.
Bet nuomonės išsiskiria palietus Nacionalinės futbolo akademijos bei jaunimo rinktinių klausimus, vienu ar kitu keliu nuvedančius prie pilkuoju federacijos kardinolu tituluojamo LFF techninio skyriaus direktoriaus Stasio Stankaus figūros.
„Žodis „permainos“ skamba gražiai, bet reikia žiūrėti, ar jos duotų naudos. Manau, niekas negali užginčyti, jog akademijoje dabar padaroma labai daug. Tiesiog pačių akademijų reikėtų įsteigti daugiau, dar dvi ar tris visoje Lietuvoje, ypač vakarinėje dalyje“, – įsitikinęs N. Dunauskas.
„Šiais laikais niekas nėra iškalta akmenyje, pokyčiai turėtų vykti nuolat. Jeigu kažką darome ir tai neduoda rezultatų – nors mums paties gal ir atrodo, kad darome gerai – reikia ieškoti naujų sprendimų“, – kitaip situaciją regi E. Eimontas.
– Kaip išėjo, kad puikiai vienas kitą papildydami, rinkimuose su N. Dunausku konkuruojate? – DELFI paklausė E. Eimonto
– Yra du kandidatai, kurie abu dirba federacijoje, bet į ją atėjo skirtingais keliais, iš skirtingos aplinkos. Tikrai neneigiu, kad aš pats nei žaidžiau futbolą profesionaliai, nei ką nors treniravau, esu kitokio tipo žmogus. Čia jau futbolo visuomenei reikės pasirinkti, kokio žmogaus ji nori. Gerai, kad pasirinkimo galimybių esama. O jei kalbėsime apie mane, žinau savo stiprybes, žinau, ką galiu duoti Lietuvos futbolui, manau, esu pasiruošęs prisiimti atsakomybę.
– Prieš iškeliant N. Dunausko kandidatūrą jūs tarėtės tarpusavyje?
– Jis buvo išsakęs tokią nuomonę. Aš tikrai nebuvau prieš.
– Užkulisiuose kalbama, kad jums laimėjus rinkimus, iš federacijos trauktųsi S. Stankus. Tokie gandai turi realų pagrindą ar tik atspindi juos skleidžiančių asmenų lūkesčius?
– Futbolo federacija nėra UAB'as. Tai – politinė organizacija, atstovaujanti įvairiausiems interesams. Laikas parodys, ar pats S. Stankus norės dirbti toliau, ar matys save kitoje srityje. Aš manau, kad kažkokie bendri sprendimai tikrai bus. Šiais laikais niekas nėra iškalta akmenyje, pokyčiai turėtų vykti nuolat. Manau, esu tas žmogus, kuris nesiekia apstatyti federacijos tvoromis ir atsiriboti nuo išorės, atvirkščiai. Jeigu kažką darome ir tai neduoda rezultatų – nors mums paties gal ir atrodo, kad darome gerai – reikia ieškoti naujų sprendimų. Manau, iki jų kartu ir prieisime.
– N. Dunausko kandidatūrą iškėlė S. Stankaus vadovaujama Futbolo techninio vystymo asociacija, jūsiškę – konkurento tėvo Leono Dunausko vadovaujama Telšių apskritis. Tikitės telšiškių balsų?
– Džiaugiuosi, kad taip yra. Futbolo federacija dažniausiai kritikuojama dėl to, kad joje yra tik viena nuomonė. Jei nariai skirtingai regi naują prezidentą ir federacijos kryptį, tai tik parodo, kad gali egzistuoti ir skirtingos nuomonės. O rinkimai viską parodys.
– Edgarą Jankauską rinktinės vyriausiuoju treneriu prieš baigdamas savo kadenciją patvirtino dar J. Kvedaro vadovaujamas vykdomasis komitetas. Daug kam atrodo, kad tapus prezidentu pirmtako įtaka ateityje jums toliau reikšis ir kitais būdais.
– Manau, kad J. Kvedaras nevisiškai pasitrauks iš futbolo. Mes apskritai turime saugoti visus žmones, kurie dirba futbole, turi idėjų. Jeigu klausiate, ar aš – J. Kvedaro žmogus, priminsiu, kad kažkada buvau laikomas Liutauro Varanavičiaus (LFF prezidento 2000-2012 metais – DELFI) žmogumi. Futbole esu daugiau nei 14 metų, veiklą LFF pradėjau nuo eilinio darbuotojo, perėjau skirtingas pakopas, mačiau, kaip funkcionuoja tiek mūsų federacija, tiek UEFA, FIFA. Mokiausi ne tik iš praktikos, bet ir užsienio universitetuose, tam, kad perprasčiau šiuolaikinę sporto vadybą. Todėl aš pats laikau, kad esu futbolo žmogus, nors nesu nei žaidęs, nei treniravęs. Mano principas – klausyti visų, įvesti daugiau diskusijų, ieškoti konsensuso.
Masina rinkėjus savo pažintimis ir „reikšmingais“ rėmėjais
Kaip iki šiol funcionavo LFF, griežtą nuomonę turi trečias kandidatas į prezidentus – „sąjūdininkais“ pasivadinusios iniciatyvinės grupės lyderis R. Karpavičius.
Gimtosios Klaipėdos apskrities atstovų rinkimuose iškeltas verslininkas penktadienį išplatino savo komentarus, kuriuose daugiausiai dėmesio skyrė J. Kvedaro kritikai.
„Noriu pasakyti, kad jam seniai laikas įvertinti savo veiksmus. Rinktinė yra 126 reitingo vietoje, o jis sako, kad viskas gerai. Kažkada anksčiau aš jo klausiau: Juliau, kodėl komanda eina žemyn? Jis man atsako: Raimondai, o ko tu nori, nėra žaidėjų. Bet kaip gali nebūti pinigų, jei yra didžiuliai Nacionalinės futbolo akademijos biudžetai? Kodėl prieš dvidešimt metų buvo žaidėjų, o dabar nėra? Kur tie žaidėjai dingo? Jis visiškai nieko neatsakė. Žinote, kodėl? Todėl, kad jam svarbiausia buvo turėti prezidento postą, turėti aplinkui žmones, kuriuos būtų galima valdyti.
Net J. Kvedarui pasitraukus sistema su jo sukurtomis šešiomis (šakinėmis – DELFI) asociacijomis lieka. Ar jūs atkreipėte dėmesį, jog visos tos asociacijos yra Kauno dispozicijoje? Dabar prieš rinkimus (J. Kvedaras – DELFI) pasikviečia Aurelijų Skarbalių, Deividą Šemberą, įkuria trenerių tarybą, rinktinės treneriu pastato E. Jankauską. Pavardės – garsios, sprendimai – sveikintini, bet esama sistema iš vietos pajudėti neleis.
Pradėję Sąjūdžio veiklą, mes sulaukėme daug futbolo žmonių palaikymo, kurie apskritai prie futbolo neprileidžiami. Kita dalis sako, kad su banditais nenori turėti nieko bendro. Atsiminkite, kaip vyko rinkimai: vieni pririšti prie radiatorių, kiti nupirkti. Mes tuo pačiu keliu eiti negalime. Galiu pažadėti, kad nė vieno cento neskirsiu balsų pirkimui“, – į krūtinę mušėsi R. Karpavičius.
Kandidatas taip pat pasisakė apie savo praeitį, į kurią atsikirsdamas kritikai neseniai taikėsi J. Kvedaras. Nors pastarasis buvo plakamas dėl ryšių su nusikalstamu pasauliu, ir pats R. Karpavičius yra sėdėjęs teisiamųjų suole.
„Nesuprantu, kaip viešas asmuo gali kalbėti, kas šauna į galvą. Jis gal nežino, kad aš 25 metus esu tokiame versle Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, kokio jis net nematęs ir negirdėjęs. Nupirkęs bankrutavusią Marijampolės pieno įmonę, įdarbinau 900 žmonių, kurie moka mokesčius. Įmonė pelninga – ji taip pat moka mokesčius.
Gyvenime aš kažkada padariau klaidą – už tai atlikau bausmę. Tačiau tai buvo prieš 35 metus. O dabar susidaro įspūdis, kad žiniasklaidai yra įdomu ne tai, ką aš prezidento poste planuoju nuveikti, o tai, kokių gyvenime esu padaręs klaidų. Dėl Sąjūdžio darbų esu visiškai ramus, nes žinau, kad viską darau tvarkingai ir dorai. O kaip bus, pamatysime. Galiu tik pabrėžti, kad postai man niekada nebuvo svarbūs“, – dėstė verslininkas, patenkantis į turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą.
Tad kokie gi tie „sąjūdininko“ planai futbole?
„Mane futbolo žmonės pakvietė dėl to, kad tiek verslo, tiek politikos pasaulyje aš turiu šiek tiek įtakos, kuri padės pakeisti požiūrį į futbolą bei pritraukti naujus reikšmingus rėmėjus. Mano principas federacijoje būtų paprastas – paleisti sistemą, o toliau leisti dirbti kompetentingiems žmonėms.
Reikia kartą per ketvirtį viešai ir skaidriai atsiskaityti už nuveiktus darbus: kam buvo reikalingi pinigai, kiek kainavo vienas ar kitas darbas. O dabartinėje federacijos veikloje svarbiausia buvo neliesti J. Kvedaro. Iki federacijos šis žmogus dirbo pas Vladimirą Romanovą už 400 eurų algą. Tai supraskite, kokiu lygiu žmogus gyveno. Po to jis paėmė Lietuvos vardą ir panaudojo jį savo reikmėms“, – pasakojo R. Karpavičius.
Kaip ten bebūtų ir kaip bepasibaigtų kitos savaitės rinkimai, R. Karpavičius neabejoja, kad LFF neišvengiamai prieis pokyčių slenkstį.
„Taip, kaip buvo federacijoje, daugiau nebebus. Aš tuo įsitikinęs. Sąjūdis pasistengs, kad taip atsitiktų. Įstatų keitimas – pirma sąlyga. Negalima bus nekeisti. Net jei laimėtų E. Eimontas – o koks skirtumas? Nėra kitų variantų. J. Kvedaro niekas neklaus, yra kitos teisinės priemonės. Teisėsauga, politika ir kiti veiksniai lemia, kad situacija jau pasikeitė negrįžtamai“, – įsitikinęs pretendentas.
Savo reputacija neabejoja
Ne toks karingas paskutinis rinkimų dalyvis – B. R. Baltusis.
Tiesa, Vilniaus regionui iškėlus jo kandidatūrą, buvęs Artūro Zuoko bendražygis sostinės savivaldybėje ir Vilniaus „Žalgirio“ klubo valdybos narys taip pat šaudė į J. Kvedaro reputaciją, kartu geldamas ir kitiems konkurentams.
„LFF atstovams turi būti atviros visų aukščiausio rango šalies politikų durys, todėl reikalingi ir neabejotinos reputacijos vadovai – be jokių įtartinų ryšių ir tamsios praeities. LFF vadovai turi užsiimti lobizmu, aktyviai bendrauti ir su valstybės, ir su savivaldybių vadovais. Tik taip galima gerinti infrastruktūrą, įsteigti akademijas didžiausiose apskrityse, siekti aukščiausio lygio stadiono statybų. Tą patį galima pasakyti ir apie bendradarbiavimą su verslo pasauliu“, – kalbėjo B. R. Baltusis.
Kaip ir R. Karpavičius, jis nusiteikęs keisti LFF įstatus, išplėsdamas konferencijos, o kartu – ir balsavimo per rinkimus – dalyvių skaičių.
„Tapęs LFF vadovu, siekčiau vienybės Lietuvos futbolo pasaulyje, maksimalaus veiklos skaidrumo, su visa Lietuvos futbolo bendruomene diskusijose ieškotume geriausių išeičių iš susidariusios padėties. Be abejo, turiu savų minčių, tačiau kartu galiu prižadėti, kad būtų išklausytas kiekvienas futbolui neabejingas žmogus, būtų atsižvelgta į kiekvieną nuomonę ir pasiūlymą.
Daug darbo LFF atlieka ir dabar, jis turi turėti tęstinumą. Tačiau, be abejo, visoms sritims turi vadovauti kompetentingi, futbolo bendruomenės pasitikėjimą užsitarnavę asmenys. Tiek čia, tiek skiriant rinktinių trenerius, kviečiant į jas žaidėjus, negali būti jokių asmeninių interesų, simpatijų ar antipatijų. Viską turi lemti profesionalus požiūris į savo atliekamą darbą“, – rinkėjams žadėjo kandidatas.
Primename, kad rinkiminė LFF konferencija vyks sausio 20 d. Kaune. Prezidentas, viceprezidentai ir vykdomojo komiteto nariai bus renkami slaptu balsavimu, nebent du trečdaliai konferencijos dalyvių nuspręstų kitaip.
Neoficialiomis žiniomis, rinkimuose dalyvauti planavo ir keturis kartus geriausiu Lietuvos futbolininku išrinktas Arminas Narbekovas, bet prieš pat paraiškų pateikimo terminą tokių ketinimų jis atsisakė.
LFF turi 16 narių, iš kurių dešimt – regioninės federacijos (įskaitant suspenduotą TAFF), likę šeši – šakinės asociacijos: teisėjų, masinio futbolo, moterų futbolo, salės futbolo, vaikų ir jaunių futbolo bei futbolo techninio vystymo. Kiekvienas narys į konferenciją siunčia po penkis balso teisę turinčius delegatus.
Prezidentas renkamas ketverių metų kadencijai.
