Interneto platformoje „Sporto namai“ kiekvieną dieną savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais tiesiogiai su gerbėjais dalinasi Lietuvos sporto pasaulio atstovai: atletai, specialistai, apžvalgininkai. Naujausiame įraše apie savo išgyvenimus Belgrado klubo peržiūroje pasakoja šiuo metu Kauno „Stumbro“ garbę ginantis saugas Dominykas Galkevičius.
Dominykas Galkevičius
© Organizacijos archyvas

2010 metų sezonas man ir Panevėžio „Ekranui“ buvo fantastiškas. Laimėjome A lygą, laimėjome Lietuvos taurę, finale pelniau įvartį, buvau išrinktas geriausiu Lietuvos čempionato futbolininku. Jaučiau, kad atėjo metas pakelti sparnus ir pabandyti užsikabinti aukštesniame lygyje užsienyje.

Tada man buvo 24 metai. Maniau, kad esu subrendęs žengti rimtą žingsnį į priekį savo karjeroje. Norėjau atsikąsti tos legionieriaus duonos. Po sezono uždarymo šventės ir visų apdovanojimų prabėgo vos kelios dienos, kai sulaukiau skambučio iš „Ekrano“ sporto direktoriaus Deimanto Bičkos. Jis papasakojo apie galimybę nuvykti į peržiūrą Belgrado „Crvena Zvezda“ klube.

Tai garsus, visoje Europoje žinomas klubas, todėl žinoma, kad sutikau. Tai buvo mano pirma legionieriška peržiūra. Jaučiausi gerai, prieš tai buvęs sezonas susiklostė fantastiškai, jau buvau laimėjęs nemažai trofėjų. Norėjau nuskristi su ta gera emocija ir parodyti save iš geriausios pusės. Kad ir kam pasakytum, visi žino kas yra „Crvena Zvezda“. Tai stiprus klubas bet kurioje sporto šakoje. Konkrečiau nieko nesitikėjau, buvo tiesiog smalsu.

Į Belgradą atskridau naktį, ten mane pasitiko serbas agentas. Pasirodė esąs malonus žmogus. Beje, tuo metu jis buvo ir Kežmano agentas, kaip tik jam ieškojo kito klubo po karjeros etapo „Chelsea“. Mane nuvežė į viešbutį, kuris įsikūręs prie pat stadiono. „Crvena Zvezda“ stadionas turi gilią istoriją ir tada talpino daugiau nei 40 000 žiūrovų. Keisčiausia, kad gal už šimto metrų yra įsikūręs jų didžiausių priešų „Partizan“ stadionas. Ši priešprieša žinoma visame pasaulyje, todėl man išvydus stadionus vieną greta kito buvo tam tikras kosmosas.

Apsigyvenau stadione įsikūrusiame viešbutyje. Agentas prieš išvykdamas tik pasakė, kada rytoj laukia treniruotė ir kad nekreipčiau dėmesio į spaudą ir žinutes, kurių galiu sulaukti. „Treniruokis, žaisk kaip gali geriausiai ir nekreipk į tai dėmesio. Dar niekas nežino, kad tu čia“, – atsisveikindamas tarė.

Nežino? Kur tau. Registratūroje paprašiau WiFi prisijungimo slaptažodžio ir telefonas iš karto pradėjo be perstojo pypsėti. Planavau pabendrauti su šeima, papasakoti apie kelionę, tačiau Facebooke buvau gavęs per dvidešimt asmeninių žinučių iš nepažįstamų žmonių. Tai buvo ne šiaip žmonės, o Delije ultros.

Delije – tai „Crvena Zvezda“ palaikantys fanai. Ši komanda jiems yra visas gyvenimas. Tai netrukau suprasti ir pats. „Jeigu tu aikštėje už „Crvena Zvezda“ atiduosi visą save – mes už tave būsime pasiruošę galvą guldyti“, – rašė jie savo žinutėse.

Jie sakė, kad matė mano video Youtube, kad turiu čia likti, nes esu geras. Svarbiausia – mušti iš toli ir viskas bus gerai. Man, atvažiavusiam iš Lietuvos, tas dėmesys buvo keistas, nes pas mus nieko panašaus niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus. Tai buvo ir malonu, ir juokingai keista.

Išsimiegojau ir ryte laukė treniruotė. Net nereikėjo niekur važiuoti, nes juk viešbutis įsikūręs stadione. Tiesa, pirma stotelė prieš treniruotę buvo stadiono VIP zona, kur sudėti visi istoriniai trofėjai, Europos taurė, nuotraukos. Į aikštę atsiveriantis vaizdas tiesiog užgniaužė kvapą. Tai buvo stipri emocinė akimirka, padariusi didžiulį įspūdį. Supratau, kur patekau.

Tai buvo mano pirmoji peržiūra, todėl tikėjausi, kad kažkaip pasisveikinsiu su komanda, bus koks nors kontaktas su treneriu ar panašiai, bet man tik parodė, kur persirengti, kur aprangą paimti ir viskas.

Prieš treniruotę prie manęs priėjo Ognjenas Koromanas, kuris Rusijoje rungtyniavo kartu su Robertu Poškumi. Paklausė, kaip jam sekasi, pasidalino gerais prisiminimais. Kolektyvas buvo neblogas, serbai tokie draugiški, paklausė iš kur aš, greitai susipažinom, draugiškai priėmė.

To nepasakyčiau apie trenerį. Prieš treniruotės pradžią jis kalbėjo serbiškai ir į mane nekreipė jokio dėmesio. Visiems aiškino, kokios laukia užduotys, kas per kvadratai, o pats jaučiausi tarsi nematomas. Nė žodžio angliškai, jokio pasisveikinimo, net nepaklausė ar apskritai, ką nors supratau.

Kadangi kolektyve buvo legionierių, tai žaidėjų iš Nigerijos paklausiau, ar čia man kas nors ką nors paaiškins, ar ne. Jų atsakymas: „Oi, tikrai ne. Tiesiog čia taip yra. Nekreipk dėmesio.“ Jie man taip pat paaiškino, kad reikia poros. Ta prasme, kad čia visų legionierių yra po du – du iš Nigerijos, du iš kitų šalių. „Kitaip gali pražūti“, – pridūrė.

Treniruotė praėjo, viskas buvo neblogai. Po jos agentas dar pavežiojo po Belgradą, aprodė miestą. Kitą dieną laukė draugiškos rungtynės su žemesnės lygos komanda. Tas mačas turėjo būti kažkokios šventės dalis. Atrodo, kad mūsų varžovai buvo patekę į antrą pagal pajėgumą lygą ir toks garsus varžovas kaip „Crvena Zvezda“ turėjo tapti jų šventės kulminacija.

Į šį mačą vyko antra komanda, nes tuo metu vyko čempionatas ir pagrindiniai žaidėjai buvo tausojami. Mums reikėjo važiuoti penkias valandas, tačiau pakeliui sugedo autobusas. Taip taip, nebūčiau aš, jei neįsivelčiau į įvairius nuotykius. Tris valandas degalinėje pralaukėme pakaitinio autobuso, o dėl šio įvykio net keliomis valandomis nukėlė rungtynes.

Atvykus į nedidelį miestelį nustebino Delije fanai. Į šias, nebent simbolinę reikšmę turinčias rungtynes, jų atvyko net keli tūkstančiai. Lietuvoje to neko matyti. Nieko panašaus. Niekada. Jautėsi jų pagarba šeimininkų atžvilgiu, jie juos tarsi sveikino su šiuo patekimu. Futbolo tradicijos ir istorija ten labai gili, visa tai itin puoselėjama.

Žaidžiau startinėje „Crvena Zvezda“ sudėtyje. Po pirmojo kėlinio pakeitė beveik visus futbolininkus, bet manęs paprašė pažaisti dar maždaug 20 minučių antrajame kėlinyje. Mačas man asmeniškai buvo neblogas. Aišku, lietus, šlapia aikštė, tačiau tikrai pasirodžiau neblogai. Po keitimo netgi ultros skandavo Lietuvos vardą, patiko mano pasirodymas.

Kitą dieną laikraščiuose buvo nemažai rašoma apie mano pasirodymą, pačiam buvo įdomu, kas ten kalbama. Visi atsiliepimai buvo geri. Tada atėjo laikas mano agentui susiskambinti su klubo vadovais. Paaiškėjo, kad tų rungtynių nematė ekipos direktorius, kuris buvo išskridęs į Braziliją. Jie paprašė, kad likčiau dar savaitę ar net dvi, sužaisčiau keletą rungtynių. Mano agentas buvęs neblogo lygio futbolininkas, pasikalbėjome ir priėjome išvados, kad anksčiau viską sutarėme kitaip. „Taip nesidaro“, – pasakė jis.

Aš pasakiau, kad galėčiau pasilikti, bet labiau pasitarus nusprendėme, kad teisingiausia bus važiuoti namo. Kai keičiasi žodiniai susitarimai, nėra gerai. Tolesnis likimas jau priklausė ne nuo manęs, o nuo klubo ir agento. „Grįšiu namo ir žiūrėsiu, ką jie nuspręs“, – sakiau sau. Pradinis susitarimas buvo toks, kad atskrendu, sužaidžiu vieną mačą, sėdame prie stalo ir kalbamės.

Priėmęs tokį sprendimą susiskambinau su draugu Dušanu Matovičiumi. Su juo kartu žaidėme „Ekrano“ klube ir po sezono jis kaip tik buvo Serbijoje. Sutarėme susitikti vakare. Belgrade tą vakarą turėjo vykti Eurolygos mačas tarp „Partizan“ ir Kauno „Žalgirio“. Pasiteiravau agento, ar būtų galimybė apsilankyti rungtynėse. „Būtų, bet tik jeigu turėsi kepurę ir pažadi ją užsidėti“, – atsakė.

Galvojau, kad juokauja, tačiau jis kalbėjo labai rimtai: „Laikraščiuose buvai su „Crvena Zvezda“ apranga. Jeigu eisi į šias rungtynes ir tave atpažins, negali žinoti, kuo visa tai baigsis.“ Nuleidau tai juokais, dar atsakiau kažką iš tos serijos, kad „jo, jo, juk aš belekokia žvaigždė dabar“.

Vakare jam atvykus paimti manęs iš viešbučio jo pirmas klausimas buvo, kur yra mano kepurė. Negalėjau patikėti, kad jis rimtai, bet juokauti agentas nebuvo nusiteikęs. Vis dar į tai žiūrėjau skeptiškai, bet susiradau kažkokią kepurę ir ją užsidėjau. Į areną patekome per atskirą įėjimą. Jis mane rimtai prigąsdino, vaikščiojau ten su ta kepure ir man atrodė, kad visi į mane žiūri piktais žvilgsniais. Veikiausiai tai pats sau prisigalvojau, bet rimtai atrodė, kad visi priešiškai nusiteikę.

Mūsų vietos buvo už „Žalgirio“ atsarginių suolelio. Europoje krepšinyje nebuvau dažnas svečias. Kažkada buvau užsukęs į sporto halę pažiūrėti „Žalgirio“, bet čia patekau į visiškai kitą planetą. Atmosfera – tiesiog nenormali. Tokių fanų nebuvau matęs. Įdomi patirtis. „Žalgiris“ pralaimėjo, bet emocijos nerealios.

Kaip ir buvau sutaręs, po rungtynių susitikau su Matovičiumi. Jis pakvietė į svečius, pasižiūrėjau, kaip gyvena ir paskutinį vakarą nusprendėme drauge praleisti tyrinėdami naktinį Belgradą, juk kitą rytą bet kuriuo atveju laukė skrydis namo. Ten linksmintis mėgsta labai daug žmonių. Norėjau aplankyti ne vieną, o keletą skirtingų vietų. Apsilankėme gal keturiuose klubuose, viename iš jų Eurolygos pergalę kaip tik šventė „Partizan“ krepšininkai. Serbijoje ne tik futbolas, bet ir krepšinis yra labai populiarus. Su „Partizan“ legionieriais aptarėme krepšinio ir futbolo skirtumus Serbijoje bei Lietuvoje. Apie ją jie viską puikiai žinojo, įskaitant ir daugumą garsių mūsų krepšininkų.

Prisimenu vieną įdomų epizodą. Viename klube, kuriame tikrai buvo bent penki šimtai žmonių, vienas didelis žmogus priėjo prie manęs ir pabeldė į petį. Atsisukau. Jis nepratarė nė žodžio, bet telefono ekrane parodė „Crvena Zvezda“ ženkliuką ir pagrūmojo kumščiu. Supratau, kad esu atpažintas. Jo elgesys labai aiškiai rodė: „Ką tu čia darai?“ Tai buvo įdomi emocija, pasijaučiau svarbus, nors žinojau, kad tikėtina taip ir netapsiu šio klubo žaidėju. Naktinis Belgradas paliko įspūdį. Didelė masė žmonių, visi gerai nusiteikę, įsiminė tai, kad ne tik pas mus yra gražių moterų.

Grįžau į Lietuvą ir netrukus sulaukiau Lenkijos aukščiausios lygos „Zaglebie“ pasiūlymo. Tarp kitko, nors gali skambėti keistai, tačiau finansiškai jis buvo net kelis kartus geresnis už tą, apie kokį prieš peržiūrą kalbėjo tuo metu finansinių sunkumų kamuojama „Crvena Zvezda“. Lenkų pasiūlymas buvo konkretesnis ir tikresnis. Žinojau, kad išvykdamas iš Serbijos tarsi nesutikau su jų sąlygomis. Nieko nesitikėjau. Savo darbą padariau, visa kita priklausė agentams.

„Crvena Zvezda“ skambučio Lietuvoje realiai laukiau tris dienas. Tuo metu galvoje sukosi dvejopos mintys. Susipažinęs su visa situacija žinojau, kad klubas neišgyvena gerų laikų, žaidėjai atskleidė vidines problemas, finansinį nestabilumą. Kita vertus, mane labai viliojo klubo vardas, tradicijos ir istorija. Dabar galiu tik spėlioti, koks būtų mano galutinis sprendimas, jei būčiau sulaukęs konkretaus pasiūlymo. Nors sutarties taip ir nesudariau, dėkoju likimui, kad teko pabūti tokiame klube.

Pats netrukus persikėliau į Lenkiją, o kai pamačiau, kokius brazilus į „Crvena Zvezda“ vietoje manęs atsivežė direktorius iš šios futbolo šalies, net pats nustebau. Jie buvo tokie geri, kad man iki jų – kaip iki mėnulio. Viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo susiklostyti. „Crvena Zvezda“ sulaukė labai rimto pastiprinimo iš Brazilijos, o manęs laukė iššūkis Lenkijoje.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Ispanijos pirmenybės baigėsi Andreso Iniestos pagerbimu

Pasibaigė Ispanijos futbolo čempionato sezonas, o jo finišas pažymėjo dar vienos žvaigždės...

Lemiamą mūšį laimėjęs „Inter“ klubas grįžta į UEFA Čempionų lygą

Milano „Inter“ po šešerių metų pertraukos sugrįžta į UEFA Čempionų lygą. Sekmadienį...

Torresas atsisveikino su „Atletico“ įmušdamas du įvarčius

„Sudie“ tarė dar viena futbolo superžvaigždė. Su savo ikona atsisveikino Madrido...

Novikovas – Lenkijos vicečempionas, čempionatą nutraukė „Lech“ fanai (1)

Lenkijos futbolo čempionato lyderių grupės paskutiniosiose rungtynėse sekmadienį Balstogės...

Lietuvos mažojo futbolo 7x7 čempionatas prasidėjo čempionų kluptelėjimu

Šeštadienį (gegužės 19 d.) Alytuje prasidėjo 2018 metų Lietuvos mažojo futbolo čempionatas,...

Top naujienos

Po dramatiško finišo atsikvėpęs Šaras: dabar visa Europa žino, kad „Žalgiris“ – aukščiausias lygis specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (246)

Šarūnas Jasikevičius didžiuojasi tuo, ką Kauno „Žalgiriui“ pavyko nuveikti tiek šį...

Linksmybės „Žalgirio“ rūbinėje: daina kapitonui, vakarėlio planai ir lažybos dėl futbolo specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (6)

„Jau mačiau, kaip lietuviai moka linksmintis, todėl esu tikras, kad bus geras vakarėlis“, –...

Po „Žalgirio“ smūgio – negailestinga kritika CSKA: pasakyti du žodžius? Itoudis vėl pratrūko (72)

„Pralaimėjimas yra pralaimėjimas. Tai – apmaudu ir nemalonu. Bet atsilikti 20 taškų buvo...

Orai: po lietaus plūstels vasariškas karštis (2)

Šią savaitę šalyje ir toliau išsilaikys maloniai šilti orai. Savaitei įpusėjus pradžiugs tie,...

Trileris Eurolygos finale: „Real“ nukarūnavo Eurolygos čempionus MVP – Dončičius (116)

Sekmadienio vakarą Belgrado „Štark“ arenoje vykusiame didžiajame Eurolygos finale stipriausio...

Miestiečiai brandžiame amžiuje nėrė į kaimo verslą ir nepasigailėjo (21)

Kada nors nusibelsti iš savosios Dzūkijos į kitame Lietuvos pakraštyje, Molėtų rajono Medeikių...

Planas sustabdyti Kremlių Baltijos šalyse: kuo gali praversti „Uber“ pavyzdys (717)

Staigaus Rusijos puolimo metu JAV ir sąjungininkų pajėgos Baltijos šalyse būtų greitai...

Baltos vestuvių ceremonijos varnos: parodė, kaip nereikėtų rengtis į karališką puotą (55)

Kvietimai į karališkas vestuves buvo išsiųsti dar kovo mėnesį, tačiau kai kurie svečiai vis...

„Žalgirį“ geresniu už CSKA pavadinęs Jasikevičius: šitie vyrai – daugiau nei fantastiški (197)

Kauno „Žalgiris“ išgyveno Maskvos CSKA šturmą ir pirmą kartą Eurolygos istorijoje iškovojo...

Stančikas: pati opozicija nenorėjo komisijos (12)

Neįveikę valdančiųjų pasipriešinimo sudaryti žemės ūkio komisiją, konservatoriai paskelbė...